Kaip perkūniją žiemos metu priėmė Kauno dramos teatro aktoriai žinią apie kolegos Vilhelmo Vaičekausko mirtį, nes būtent pastaraisiais metais jis užtikrintai laikėsi savo kūrybingumo viršūnėje.

Mokėjo „laikyti“ pauzę

„Po sunkios autoavarijos mes galvojome, kad Vilius nebegrįš į sceną, bet jis ne tik grįžo, bet ir važinėjo dviračiu, spėjo pasidžiaugti įsigytu Žaliakalnyje namuku ir sužibėti scenoje sodriais vaidmenimis.

Jis buvo vienas iš tų paskutinių mohikanų scenoje, kurie mokėjo „laikyti“ pauzę. Spektaklyje „Prie barjero“, pastatytame pagal kelis nedidukus Antono Čechovo kūrinius, kolegos ir žiūrovai įsidėmėjo fantastinę, net tris minutes trunkančią pauzę scenoje, kai V.Vaičekauskas, rodos, nieko neveikia, sėdėdamas ant kėdės, o salė tuo metu lūžta iš juoko... Paskutinį kartą šį spektaklį su Vilium vaidinome spalio 18-ąją, „Girstutyje“... Neįsivaizduoju, kas jį galėtų pakeisti šiame vaidmenyje. Viena žinau – tai bus drąsus aktorius“, – tvirtina 25 metus teatro scenoje su V.Vaičekausku vaidinusi Vilija Grigaitytė.

V.Vaičekausko pagrindiniai vaidmenys spektaklyje „Prie barjero“ – jo kūrybingumo viršūnė, į kurią įkopęs aktorius buvo apdovanotas „Fortūna". Šis apdovanojimas jam buvo paskirtas ir už epizodinius vaidmenis komedijoje „Figaro vedybos“ bei dramoje „Laisvė Brėmene“.

V.Grigaitytė prisimena V.Vaičekauską nuo pirmų judviejų vaidmenų Jono Vaitkaus režisuotame spektaklyje „Kaligula“.

„Paskui vaidinome kartu „Didžiajame geisme“, „Mėlynuose žirguose raudonoje pievoje“. Beje, pastarajame spektaklyje Vilhelmas vaidino partinį funkcionierių taip, kad vėliau, kai reikėdavo pasakyti, kad jau laikas, pavyzdžiui, baigti kalbas, baksnodavome kaip V.Vaičekausko politrukas pirštu į laikrodžio ciferblatą ir sakydavome „Marksas, Marksas, Marksas“. Nesvarbu, kad Vilhelmas dažniausiai vaidino antraeilius personažus, tačiau dauguma jų tapdavo spektaklių perliukais“, – tvirtino aktorė.

Lemtingai pakeistas tekstas

Aktorė Doloresa Kazragytė prisimena V.Vaičekauską, kai jis sovietmečiu dirbo Vilniuje, Jaunimo teatre. Įsiminė spektaklis „Skapeno klastos“, kuriame Vilius taip vaidino Skapeną, kad salė mirdavo iš juoko. Tačiau už šį vaidmenį, o tiksliau už sakinį „Vien mintis apie bylinėjimąsi mane nuvytų iki pačios Turkijos“ (tekste buvo žodis Indija) jam teko atsisveikinti su šiuo teatru. Mat tuo laiku, 1970 metų rudenį, tėvas ir sūnus Bražinskai Gruzijoje užgrobė SSRS keleivinį lėktuvą ir privertė įgulą skristi į Turkiją.

Šis įvykis sulaukė plataus atgarsio pasaulyje, o išdrįsęs scenoje pajuokauti V.Vaicekauskas buvo priverstas palikti Jaunimo teatrą „už politinį netaktą“ ir įsidarbinti „Lėlėje“. 1973 m. Dalia Tamulevičiūtė jį pakvietė dirbti Kauno dramos teatre.

„Su Viliumi man neteko artimai bendrauti, bet prisimenu mielą ir paprastą buvimą kartu su juo scenoje spektaklyje „Geismų tramvajus“, kuriame jis vaidino Stenlį. Gyvenime jis mokėjo skambiai juoktis, puikiai jautė humorą, tačiau pastaraisiais metais mačiau jį itin santūrų, susimąsčiusį. Per spektaklių repeticijas sėdėdavo teatro budėtojų patalpoje, o ne kartu su kolegomis ant minkštasuolių kitame kambaryje. Savo rimtumu, atsiribojimu nuo dabarties šurmulio man jis buvo panašus į amžinybėn iškeliavusį aktorių Algimantą Masiulį“, – palygino D.Kazragytė.

Vaidino "va bank"

Aktoriai Milė Šablauskaitė ir Algirdas Vrubliauskas prisiminė kolegą kaip ramų, nedaug kalbantį, jautrų žmogų. „Kai mes, aktoriai, vasarodavome kartu Šventojoje, lietingomis dienomis Vilius imdavo knygą į rankas ir dingdavo mums iš akių. Buvo santūrus, niekada nesiveržė į pagrindinius vaidmenis, bet visi režisieriai, dirbę mūsų teatre, įtraukdavo jį savo kūrybines grupes. Vilius buvo nepamėgdžiojamas aktorius, mokėjo valdyti lėles“, – prisiminė M.Šablauskaitė.

„Vilių pavadinčiau epizodinių vaidmenų karaliumi. Jam sunku buvo prilygti, tačiau su juo buvo lengva vaidinti scenoje, bendrauti. Jis nemėgo veidmainių, niekada nemelavo ir, beje, buvo labai dėmesingas sparnuočiams – žiemą prie savo namelio juos lesindavo paties rankomis įrengtoje lesykloje“, – vardijo A.Vrubliauskas.

„Labai gaila ir skaudu, kad mus palieka Viliaus kartos aktoriai. Be to, jis mirė per anksti – pačiame jėgų žydėjime, dar ne visos jo aktorinės galimybės buvo atskleistos, – prisiminė spektaklio "Prie barjero" režisierius Arvydas Lebeliūnas. Prabėgęs laikas Viliui buvo negailestingas. Ypač sovietmečiu... Lyginčiau jo vaidybą su garsiųjų panevėžiečių aktorių Broniaus Babkausko ir Gedimino Karkos – jie visi vaidino „va bank“, – įsitikinęs režisierius.