"Yat-Kha": balsas iš anapus Pereiti į pagrindinį turinį

"Yat-Kha": balsas iš anapus

2012-11-28 23:59
"Yat-Kha": balsas iš anapus
"Yat-Kha": balsas iš anapus / Rėjaus Čemnolonsko nuotr.

Kas jie – šamanai, dvasių kviesliai ar tik paprasti roko muzikantai? Šis klausimas turėjo kilti tiems, kurie lankėsi bent viename iš ką tik praūžusių Tuvos respublikos grupės "Yat-Kha" koncertų Vilniuje ir Kaune.

"Yat-Kha" puoselėja savo krašto dainavimo tradicijas, tačiau savo kūryboje Sibiro ir Centrinės Azijos muzikos tradicijas derina su roku. Į vieno muzikinio žanro rėmus netelpanti grupė "Yat-Kha" Europoje ir Azijoje jau yra tapusi legenda, jų pasirodymai – tarsi spektakliai, apipinti šamaniška muzika. Vokalisto Alberto Kuvezino balsas išsiskiria neįtikimai žemais tonais, kurie gali sukelti įspūdį, kad dainininkas turi šamaniškų galių. "Tikrai? – nuoširdžiai nustemba dainininkas. – Ne, neturiu, esu tik muzikantas."

– Viena vertus, mūsų tautos išties labai skiriasi, jūsų kultūra, muzika mums – egzotika. Kita vertus, mes taip pat šiaurietiškos kultūros žmonės, tiesa, jūs kur kas šiaurietiškesni.

– Taip, pas mus šalta, esame netoli Mongolijos ir mūsų klimatas ekstremalus, netoliese nėra jokių vandenynų, jūrų, todėl oras labai sausas, vasarą labai karšta, žiemomis būna labai šalta, labai greitai vasara persimaino į žiemą, negalime grožėtis ilgu, spalvingu rudeniu. Tai veikia ir žmones, jie temperamentingi, galbūt dažnai atrodo keisti.

Visur, kur pažvelgsi, – kalnai. Stepės ir kalnai, labai daug erdvės. Žinoma, mums keista, kad Lietuvoje nėra kalnų. Mes jų nesąmoningai visur ieškome, bet pas jus, bent šiuo metu, matome tik debesis, dangų ir lietų.

– Pristatykite savo atliekamą muziką, regis, derinate daugybę stilių?

– Mūsų muzikoje telpa ir rokas, ir bliuzas, bet daugiausia tai – liaudies dainų aranžuotės, 50 proc. repertuaro sudaro liaudies dainos. Bet taip pat yra ir savų, autorinių, dainų, labai nedaug perkūrinių.

– Ar tiesa, kad jūsų tautinių dainų tekstai sukuriami čia ir dabar apie tai, kas prieš akis ir kas tuo metu širdyje?

– Taip, liaudies muzika ne tik Tuvoje, – daug kur, – neturėjo užrašytų žodžių. Žmogus stabteli, užsižiūri, susimąsto ir žodžiai ateina tarsi savaime. Tik vėliau dainoms buvo pritaikytos aranžuotės, buvo užrašyti žodžiai.

– Taigi anksčiau žmogus dainuodavo tarsi natūraliai, tai, kas tuomet jam būdavo svarbu?

– Tai yra svarbiausia. Žmogus dainuoja tai, ką nori, ką tuo metu jaučia: laisvas ritmas, melodija ir jis drauge su gamta, dangumi. Problema atsiranda, kai žmogus ne vienas: visada atsiras, kas ims mokyti, kaip dainuoti, kritikuoti ir panašiai. Čia, beje, ir atsiskleidžia problemos, kurias sukelia sociumas.

– O jūs koncertuose daug improvizuojate?

– Nedaug, kartais keičiame ritmą, bet žodžius ir melodiją paliekame tokius, kokie jie yra jau nusistovėjusiose dainose.

– Tikriausiai dainuodamas matote kalnus, stepę ir upę?

– Taip, beje, labai didžiuojamės savo upe, ji rusiškai vadinama Jenisejumi, tačiau tuviškai jos pavadinimas skamba kitaip ir reiškia "didžioji". Ši upė prasideda būtent Tuvoje ir įteka į vandenyną šiaurėje. Upių yra ir daugiau, taip pat yra ežerų, taiga, juk Tuva – labai didelė, didesnė nei Lietuva.

– Plotu, ar ne? O gyventojais?

– Gyventojų mažiau nei pas jus. Beje, lietuviai – labai gražūs žmonės.

– Ar mokėtės muzikos mokykloje, ar remiatės tik savo krašto dainavimo tradicijomis?

– Mokiausi muzikos mokykloje, grojau kontrabosu orkestre.

– Tai padeda ar trukdo?

– Kai kada padeda, kai kada – trukdo. Padėdavo galbūt anksčiau, dabar stengiuosi pamiršti visa tai, ko išmokau muzikos mokykloje. Tai vis dėlto labiau trukdo, ten mokoma, kad viskas būtų taisyklingai, o tai iškart kelia klausimų ir pagrįstų abejonių. Klasikinėje muzikoje nėra ieškojimų ir improvizacijos, tai tarsi religinė cerkvė.

– Šiurpuliukus keliantis jūsų itin žemo tono gerklinis dainavimas sukelia įspūdį, kad turite šamaniškų galių. Juk Tuvoje šamanų yra, ar ne?

– Dabar net daugiau, tačiau daugelis jų – komerciniai, tam tikri šoumenai, pinigus lengvai uždirbantys. Tačiau yra ir tikrųjų, kurie neina į viešumą, netgi jos labai vengia. Turiu ne vieną draugą – tikrąjį šamaną, ir ne tik Tuvoje, bet ir Sibire.

– Jiems taip pat svarbi muzika?

– Taip. Nors talentingiems šamanams ji nėra labai svarbi, muziką jie gali pasitelkti, bet gali apseiti ir be jos. Svarbiausia šamanams – kontaktas su dvasiomis, su jomis jie bendrauja, gauna informaciją. Kartais tai būna muzika, kartais – žodžiai.

– Gyvena turbūt atsiskyrę, stepėse ar taigoje?

– Nebūtinai, gali ir mieste, kai kurie jų turi įprastą šeimą, tačiau jie turi specialią savo vietą, kurioje gauna energijos. Žinoma, apie tą vietą žino tik pats šamanas.

– Šamanu tampa tikriausiai sūnus ar kas nors iš giminės?

– Nebūtinai, pačios dvasios išsirenka šamaną. Žinoma, jei giminėje pasitaikė šamanų, yra galimybė, kad tapsi juo ir tu, tačiau nebūtinai.

– Galbūt lemia sielos skaidrumas?

– Ne visai, yra ir juodųjų šamanų. Tiesiog šamanas – tai žmogus kaip kiekvienas mūsų. Jis tik sugeba bendrauti su kitu pasauliu, dvasiomis, jis kitoks nei, tarkim, krikščionybės, islamo šventieji. Šamanišku požiūriu šventa tik gamta, žmogus negali būti šventas ir jis toli gražu nėra svarbiausias.

– Taigi šamanai gauna energijos iš tik jiems žinomų šaltinių, tam tikros vietos. O iš ko energijos pasisemiate jūs?

– Iš koncertų įvairiose pasaulio šalyse. Jei koncertas pavyksta, randamas ypatingas ryšys su publika, tuomet ta energija mes vieni su kitais ir pasidalijame.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra

Daugiau naujienų