Ž. Kropaitė – atvirai apie darbą fabrike ir meilę M. Mikutavičiui

O apie ryškiausias visų laikų jos akimirkas ir asmenybes pasakos naujas, jubiliejui skirtas LRT projektas „60 akimirkų“. Jį vesti patikėta vienai universaliausių LRT laidų vedėjų Živilei Kropaitei, sėkmingai besisukančiai tiek televizijos, tiek radijo eteryje.

„Televizija ir radijas man – kaip namas ir neseniai nusipirktas sodo namelis, kurį labai dar reikia apstatyti ir tujas aplink susodinti“, – „TV dienai“ sakė Ž.Kropaitė, kuriai atsakingų pareigų naujame projekte neužtenka – LRT radijuje ji taip pat rengs specialų dokumentinių laidų ciklą „Šeši televizijos dešimtmečiai“.

– Ko žiūrovams tikėtis iš „60 akimirkų“?

– Žiūrovai tegu tikisi visko, ką įdomiausio ir linksmiausio televizija galėjo ir gali pasiūlyt per visus šešiasdešimt gyvavimo metų: istorijų apie žmones, kurie lipa į medį, tikėdamiesi geresnio kadro, netyčia iškrenta iš KTS'o (kilnojamoji studija), vis dar valgo valgykloje, nors eteryje jau pranešinėja jų pavardes... Provokacijų, pašnekovų, kuriuos didesnė problema nutildyti, o ne prakalbinti, ir, aišku, pačios gražiausios muzikos.

Galiu pasakyti, ką išmokau iš radijo vadovo ir kuo labai tikiu: visiems visko gyvenime padalyta po lygiai, tik skirtingai paskirstyta.

Man apskritai atrodo, kad kai eterio žmonės sako, kad „serga“ televizija arba radiju, tai dažnai tos ligos priežastis ir negalėjimas atsitraukti būna susijęs ir su tokiu keistu malonumu kaip „eterio pokštai“, netikėtumai, nesąmonės ar „kliurkos“, kurios būna ir tyčinės, ir netyčinės, ir apie kurias žiūrovai sužino arba nesužino. O čia jau tikrai viską sužinos.

Prie šito konkretaus projekto dirba labai talentingi žmonės – prodiuseriai, režisieriai, operatoriai, turinio kūrėjai – tai žiūrovams reikėtų šeštadienio vakarų laukti atsipalaidavus ir tikintis, kad veido raumenys gali pakrypti į pačias netikėčiausias puses, o labiausiai, žinoma, išsišiepimo.

– Jei ne 60, tai kokias kelias ryškiausias ir jums svarbias LRT akimirkas paminėtumėte?

– Pati nedalyvavau, bet nepriklausomybės atkūrimo laikai man atrodo tokio unikalumo ir įdomumo etapas, kad ima didžiulis pavydas apie juos klausantis, o drauge – pasididžiavimas, kad jie baigėsi ir juos pakeitė kiti, ne mažiau įdomūs, bet sveikesni etapai.

Man asmeniškai ypač svarbus buvo praėjusių metų radijo 90-mečio koncertas – po jo jau nebe taip ir lengvai suskaičiuoju, kiek koncertų teko vesti, nors tas tiesioginis jubiliejinis „Žalgirio“ arenoje turbūt apskritai buvo pirmas vestas rimtesnis koncertas.

Išties nėra labai lengva suskaičiuoti tas akimirkas: nuo tos, kai pirmąkart praktikos vadovei parodžiau pirmojo interviu klausimus ir ji sakė, kad „nėra turėjusi studentės, kurios klausimų nereikėtų koreguoti“, iki, pavyzdžiui, klausytojos laiško, kuriame ji prašė padėti sužinoti, kaip patekti į hospisą ir kur prieš mirtį nusipirkti peruką, o mes turėjome visus įrankius ir jautrumo jai atsakyti.

– Koks repertuaras sudarytų jūsų asmeninį Aukso fondą?

Klausytoja prašė padėti sužinoti, kaip patekti į hospisą ir kur prieš mirtį nusipirkti peruką, o mes turėjome visus įrankius ir jautrumo jai atsakyti.

– Kaip nėra neįprasta mano kartai, vaikystėje augau su „Keistuoliais“, paauglystėje – su bardais, paskui – U2, „Radiohead“. Grupės „Brainstorm“ laukdavome su tortais prie komercinių radijo stočių durų, o Marijoną Mikutavičių, žinoma, kad buvau įsimylėjusi. Kai namie dar net nebuvo interneto, į „flopiką“ įrašydavau jam laiškus, kad tėtis nusineštų į darbą ir e. paštu išsiųstų, o tėtis, kaip vėliau paaiškėjo, iš gėdos taip ir palikdavo juos „flopike“.

Nina Simone, „Kings of Leon“, ir dar daug kas man patinka, o pastaruoju metu itin traukia įvairios popsiškos saldžios baladės, nuo Rufus Wainwrighto iki „Nothing But Thieves“.

– Esate užsiminusi, kad nuo darbo televizijoje anksčiau baidė „nereikalingumo“ baimė. Visgi, atrodo, televizija jus vis labiau įsuka. Baimė išnyko? O gal atsiranda kitokių?

– Atsiranda, žinoma, atsiranda. Tik dabar norisi pirmiausia ką nors rimtesnio nuveikti toje televizijoje, o tada kalbėti apie baimes. Man įdomiausia, kai aplink – daug talentingesnių, įdomesnių, labiau prityrusių nei aš žmonių, taigi kur tokių didžiausia koncentracija, ten kažkaip vis ir atsiduriu, nepaisant ankstesnių baimių ar išankstinių nusistatymų.

– Kaip pristatytumėte LRT žmogui iš Šiaurės Korėjos?

– Sakyčiau, kad tai tokia televizija, kuriai dar tik šešiasdešimt metų ir kuri didesniąją šio laikotarpio dalį veikė panašiai, kaip dabar veikia Šiaurės Korėjos televizija, bet kuri, alternatyvioje realybėje „Šiaurės Korėjai tapus Pietų“, nesąmoningai dideliais žingsniais pasivijo ir net kai kuriais atvejais pralenkė pačią Pietų Korėją. Po jos studiją važinėja robotai, nors jos kai kurie koridoriai dar tinkami filmams apie pabėgimus iš Šiaurės Korėjos filmuoti.

– O kuo ypatingas LRT radijo dokumentinių laidų ciklas „Šeši televizijos dešimtmečiai“?

– Radijo dokumentikos ypatingumas, kad Lietuvoje, priešingai nei Lenkijoje ar Čekijoje, nėra radijo dokumentikos mokyklos, bet žmonės, t. y. LRT radijo darbuotojai, „iš klausos“ išmoko ją „gaminti“: montuoti, kaišioti muziką, klausydamiesi DW, BBC ar Naujosios Zelandijos visuomeninio transliuotojo.

Apie televiziją per radiją pasakoti labai įdomu, nes vis dar nustembi jusdamas, kiek daug vaizdinių sukuria garsas, jei moki juo žaisti. O LRT radijo entuziastai tikrai moka, ir tikrai įdomu pažvelgti į šešis televizijos dešimtmečius važiuojant mašina keliu ir žiūrint ne į ekraną, o, pavyzdžiui, į kelią.

Aš pasakosiu apie nepriklausomybės atkūrimo laikotarpį, tik gaila, kad "Baltijos kelio" akordų negalėsiu panaudoti – argi ne intriguojantis faktas, kad jį norėta transliuoti per televiziją, tik techniškai buvo per sudėtinga, todėl transliuota per radiją? Bet tai dar tikslinsiuosi ir aiškinsiuosi, o drauge su manimi – tikiuosi – ir klausytojai.

– Kurių „užkulisinių“ televizijos darbo profesionalų virtuvė ir kuo jus intriguoja labiausiai?

– Režisierių, kurie sėdi prie pulto ir sugeba ne tik jį visą su milijonais mygtukų kažkaip suvaldyt, bet dar ir planų įdomesnių pagalvoti, ir visiems esantiems eteryje į ausinę juokelių pamėtyti. Nepamirštu, kaip „Labame ryte“ užsienio lietuviai dainavo apie tai, kaip jiems ilgu namų, o pulto režisierius po to juos kalbinusiai laidos vedėjai į ausinę komentavo: tai ko jūs negrįžtat? Esą, yra čia dar kažkiek tos žemės.

– Drąsiai išpažįstate meilę darbovietei – LRT, kas išties neįprasta deklaruoti. Pirmas klausimas būtų – už ką taip ją mylite? Antras – vadinasi, kitam transliuotojui nėra galimybės jūsų pavilioti ?

– Už kūrybinę laisvę ir nepriklausomybę labiausiai. Bet nesutinku, kad neįprasta.

Dėl vilionių nesinori kalbėti, be to, iš patirties žinau, kad su tais „niekada“ imi ir prisikalbi. Taip pat žinau ir suprantu, kad didelė dalis „suviliotųjų“ maloniai nuvalytais takeliais po kiek laiko parkeliavo namo.

– Kiek jums gyvenime yra svarbu įdomus darbas? Susiklosčius aplinkybėms imtumėtės dirbti mechaninį, rutininį darbą?

– Puikiai suprantu, kad visaip tame gyvenime gali susiklostyti. Bet pamenu, kai po antro ir trečio kurso dirbau Portlande, JAV, mokyklinių uniformų įmonėje, po 8 valandų darbo biure eidavome su kolegomis kelioms valandoms „prisidurti“ į patį fabriką – padėti pakuoti uniformų.

Finansiškai tai buvo labai pelninga, bet labai ryškiai atsimenu tokią keistą tuštumą galvoje – neši uniformą iš vienos lentynos į kitą arba iš lentynos į dėžę, ir kažkaip neišeina sugalvoti, apie ką galvoti – reikia skaičiuoti uniformas, ir tarp tų skaičių kažkaip nė viena mintis neįtelpa.

– Jaučiate aplinkinių pavydą ne dėl to, kad dirbate televizijoje ir radijuje, bet dėl to, jog dirbate tai, kas jus „veža“?

– Būna, kad žmonės sako: „Tu tai, matai, atradai savo kelią, o man, va, tik šeimos gyvenimas sekasi“ ar kažką panašaus.

Šiuo atveju aš labai aiškiai galiu pasakyti, ką išmokau iš radijo vadovo ir kuo labai tikiu: visiems visko gyvenime padalyta po lygiai, tik skirtingai paskirstyta.