Apie nepavydėtiną situaciją – nei išvykti iš salos, nei pasilikti, garsi šeima dar būdama Balyje kalbėjosi su LNK laida „Bus visko“. Išskirtinį reportažą iš egzotiškosios salos žiūrovai išvys šį antradienio vakarą, 20 val.

Pasak Ž. ir E., vienintelis galimas skrydis į Lietuvą buvo su persėdimu Turkijoje, tačiau jo kaina šeimai siekė 7 tūkst. eurų ir niekas negarantavo, kad paskutinę minutę nebus atšauktas.

Pasilikti Balyje šeima taip pat negalėjo, nes Indonezijoje su turistine viza galima praleisti tik trisdešimt dienų, o likus be vizos ten, grėsė baudos – 60 eurų už dieną vienam žmogui. Paskutinės dienos Balyje Edgarui tikrai nepriminė atostogų – jis su šimtais kitų saloje įstrigusių užsieniečių pagalbos ieškojo Indonezijos migracijos tarnyboje.

„Buvom migracijos tarnyboje ir bandėme europietiškais protais susimokėti už vizą ir likti. O jie neduoda vizos, sako, jūs skriskit, kur norit. Sakom, o kur mes galim skristi? Galit į Tailandą skristi arba bandykit į Australiją. Ta prasme, vyniokit meškeres iš čia lauk“, – prisimena E. Lubys.

Nepaisant to, garsią šeimą sužavėjo vietinių žmonių gerumas. Vilos, kurioje gyveno Lubiai, šeimininkas dabar labai turtingas, jam priklauso daugybė nekilnojamo turto saloje, tačiau jis prisimena vaikystę, kai valgė ryžių laukuose pagautus svirplius. Dabar, nors galėtų sau leisti viską, vyras gyvena itin kukliai. Garsia pora senolis rūpinosi lyg savo šeima - pasiūlė ne tik pasilikti, bet dar ir maitintis jo sode augančiais vaisiais.

„Šeimininkas pasakė paprastai: jūs man galit išvis nemokėti už vilą. Gyvenkit, kai grįšit į Lietuvą, uždirbsit pinigų, tada atsiųsit“, – prisimena Živilė.

Edgarui pavyko suburti Balio saloje įstrigusius lietuvius, jie kartu kreipėsi į Lietuvos ambasadą Japonijoje, užsiregistravo Užsienio reikalų ministerijos sudarytame strigusių svetur sąraše ir pateko į diplomatų ir institucijų suorganizuotą užsakomąjį reisą į Lietuvą, kuriuo praėjusią savaitę garsioji šeima su dar pusantro šimto lietuvių pagaliau sugrįžo namo. Tiesa, vienam žmogui bilietas atgal kainavo beveik tūkstantį eurų. Už tiek, kiek sumokėjo keturių asmenų šeima, neišlaidaudami Balyje galėjo gyventi mažiausiai tris mėnesius. Į Lietuvą Edgaras ir Živilė grįžo nusiteikę kurį laiką pagyventi iš santaupų.

„Grižus į Lietuvą mūsų nelaukia jokie rožiniai laikai. Aš dirbu televizijoje, filmuoti praktiškai nieko negali, turi suktis per atstumą kažkur lauke. Edgarui koncertai visi atšaukti. Situacija, galima sakyti, tikrai nekokia, bet aš esu taip užauginta, kad visada turiu santaupų. Aišku, mes tuos pinigus buvome atidėję kitiems dalykams“, – sako į Lietuvą grįžusi Živilė.

Į atostogas Balio saloje Živilė ir Edgaras vyko su ketinimu atrasti, ką iš teisų nori veikti gyvenime ir tikisi, kad karantino laikotarpis daug kam išeis į gera. Praradę tai, kas dar metų pradžioje atrodė savaime suprantama – stabilias pajamas, pramogas bei draugus, žmonės tampa kūrybingesni ir pagaliau atsigręžia į tikrąsias vertybes. Tuo metu didžiausia panika apima tuos, kurie labiausiai prisirišę prie žemiško gyvenimo bei materialių vertybių.

„Kuo turtingesnis žmogus, tuo jis labiau bijo, labiau bijo ligos, labiau bijo mirties. Manau, dabar toks laikas persikratyti smegenis, labiau pradėti rūpintis vieni kitais, galvoti kaip padėti kitam. Ne tik mums, daugeliui žmonių atsivers galimybės, atsivers noras duoti, paaukoti, įsijungs kitas režimas, o ne galvojimas, kaip čia suktis tam voverės rate. Gal aš galiu kažką nuveikti, gal man nereikia čia tiek suktis, gal aš galiu primažinti to rato greitį, kad galėčiau ir iššokti ir įšokti“, – sako Edgaras Lubys.