„Jau praėjo nemažai laiko nuo tada, kai buvau „Labo ryto“ vedėja, bet liko labai daug sentimentų. Tai buvo puiki mokykla profesine prasme, be to, čia sutikau labai daug šiltų žmonių.

Vos pagalvojusi apie darbą „Labame ryte“, iškart atsimenu smagius pašnekesius grimerinėje, paklegėjimus – tai, kas lieka už kadro. Atsimenu labai šiltus žmones išleidimo pulte, ir jaudulį, kai pati esi apsimiegojusi, drebi, bet įsijungia kamera, ir turi dirbti“, – mintimis dalijasi Ž. Vaškytė.

Visi kyla kartu, nes turbūt taip yra lengviau: nesijauti toks vienas, negalvoji, kad tau vienam, vargšeliui, reikia keltis, skubėti į darbą.

Žinoma moteris svarsto, jog tris dešimtmečius iš eterio nesitraukianti ryto naujienų laida yra sėkminga dėl savo formato. „Manau, čia ne tik Lietuvos fenomenas, visame pasaulyje žmonės keliasi su ryto laidomis, nesvarbu, ar „Labas rytas, Amerika“, ar „Labas rytas, Norvegija“. Visi kyla kartu, nes turbūt taip yra lengviau: nesijauti toks vienas, negalvoji, kad tau vienam, vargšeliui, reikia keltis, skubėti į darbą. Be to, yra informacijos srautas, sužinai daug neišėjęs iš namų, kažką išklausai, kažko neišgirsti, o tos naujienos sukasi kiekvieną valandą ir vis pasipildo. Smagiau keltis su kažkuo, nei vienam“, – pasakoja Ž. Vaškytė.

Žurnalistė prisipažįsta, kad dieną vis dar pradeda su „Labu rytu“, tačiau dabar ją taip anksti nubusti verčia ne žadintuvas, o maži vaikai. „Visuomet labai mėgdavau pamiegoti, atsimenu, kai laidos prodiuseris Modestas Naudžius paskambino ir pasiūlė vesti „Labą rytą“, mane suėmė juokas, galvojau, nesąmonė, kaip aš atsikelsiu? O dabar, kai turiu vaikų, – laisvai“, – juokiasi Ž. Vaškytė.