Arčiau vietinių

Zanzibaro oro uoste mus pasitinka jau prie durų. Turime pateikti geltonojo drugio pasus. Na, taip. Juk atskridome iš Tanzanijos, rizikos zonos. Tiesą pasakius, netgi dabar, nardant po prisiminimus, vis dar bjauroka žinoti, kad tavo kūne plazdena ne romantiški meilės drugeliai, o gyvos geltonosios karštinės bacilos.

Oro uoste išsinuomojame mašiną – juk dzindzibarintis Indijos vandenyno pakrantėje nusprendėme net aštuonias dienas! Sukame vairą į salos šiaurę, Nungwį, kurio idiliškame paplūdimyje tingiai murkso vietinių karvių pulkeliai. Jūržolėmis atsiduodantis vandenyno kvapas net gardesnis už kavos aromatą jaukioje pajūrio kavinaitėje (meluoju... jokio aromato nėra, nes kava, kad ir kaip būtų gaila, tirpi).

Ieškodami nakvynės, grožimės bundančio ryto vaizdu. Pakrantėje jau seniai vyksta veiksmas. Bėgant rytinį krosiuką plevėsuoja musulmonių mergaičių skaroti padurkai... Lapatai lapatai pirmyn. Už kokių dešimt minučių – plast paplast atgalios. Koks tuzinas pusamžių vyrukų sėdi ant mūrinės "estrados" (kažkokio nebaigto lipdyti molo) ir gano vėjuotoje jūroje besisupančius laivelius.

Netikėtai gaunu dovaną – kumščio didumo kriauklę, gulėjusią tiesiog po kojomis. Tokią turėjau vaikystėje ir prikišusi prie ausies galėjau kalbėtis su jūra. Priglaudžiu elegantiškai praplyšusį Zanzibaro kriauklės pilvelį prie ausies ir girdžiu vaikystę menantį raminamą jūros ošimą...

Dairomės pigesnės, turistiškesnės nakvynės. Su mažesniu komfortu, bet didesniu jaunatvišku klegesiu (kaip sakoma, su kuo sutapsi – tuo ir pats tapsi!). 70 dolerių už keturvietį kambarį su pusryčiais ir vaizdu į ranka beveik pasiekiamą Indijos vandenyną mums tinka! Tad paliekame daiktus ir lekiame aplankyti salos senamiesčiu tituluojamo Stountauno. Nuo jo prasidėjo Zanzibaro istorija, lipdoma iš čia randamų puikiausių statybinių medžiagų – akmenų...

Žodį "vykstame", teisybės dėlei, reikėtų detalizuoti, nes salos gyventojų važiavimo subtilybės gerokai erzina saugų eismą mėgstantį Europos turistą. Vyresnėlė dukra, vienintelė nepamiršusi vairuotojo pažymėjimo, turi žaisti priverstinį slalomą, aplenkdama kokį drąsiai į kelią išmaurojusį gyvulį ar staigiai sukti į šoną, kad neužkliudytų po gatvę pasklidusių musulmonių mokinukių, grįžtančių namo iš mokyklos... Knygas jos nešasi ne kuprinėse, o ryškiuose plastikiniuose maišeliuose.

Salos pasididžiavimas

Zanzibaras – pusiau autonominis Tanzanijos administracinis vienetas, turintis net savo prezidentą, renkamą visuotiniuose rinkimuose. Tą "vienetą" ("trys cha cha cha" – ironiškai drėbteltų mano jaunėlė) sudaro dvi didelės salos – Zanzibaras ir Pemba, taip pat daugybė smulkių salelių. Kadangi Zanzibaro praeitis – islamiška, čia beveik šimtu procentų vyrauja musulmoniška religija.

Stountaunas – Zanzibaro salos pasididžiavimas, įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Akmeninis miestas garsus siauromis gatvelėmis, vergų turgumi, kalkakmenio namais. Pasaulio žemėlapyje žinomas jau nuo XV a. dėl intensyvios prekybos, daugiausia prieskoniais ir vergais. Į Zanzibaro turgų parduoti vergus veždavo iš Kongo, Malavio, Zambijos, Ugandos, Sudano. Ir kainos jų buvo skirtingos: nuo dolerio už vaiką iki dvylikos už jauną merginą.

Rašoma, kad XIX a. pradžioje daugiau nei pusė čia atvykdavusių europiečių mirdavo nuo maliarijos, o kam pavykdavo išgyventi – grįždavo namo su kapšais aukso, dramblio kaulo, o svarbiausia – vergų. XV a. prasidėjęs vergų verslas truko net tris šimtus metų.

Siaubingomis sąlygomis, dažnai laivų tam specialiai nepritaikytuose triumuose, vergai buvo gabenami į Europą, Ameriką, Aziją. O neretai – pritrūkus geriamojo vandens ar maisto – išmetami už borto. Kol pasiekdavo krantą, beveik dviejų mėnesių trukmės kelionėje išmirdavo pusė vergų.

Šiandien toje vietoje, kur būta vergų turgaus, stovi anglikonų bažnyčia, o paslaugūs gidai siūlo turistams, norintiems pažinti vietos istoriją, apžvalginę ekskursiją anglų kalba. Už dešimt dolerių gauname vedlį Piterį, kuris išdidžiai prisistato esąs krikščionis kaip ir mes (šalyje, kur absoliuti dauguma musulmonų, gauti gidą krikščionį – fantastika!).

"Zanzibaras, – porina jis, – su Tanganika susijungė 1964 m. (iš čia kilęs Tanzanijos pavadinimas – sudėjus pirmuosius vietovių skiemenis). Nors Zanzibaras turi dalinį autonomiškumą, nemažai vietos musulmonų norėtų visiškos nepriklausomybės ir manytų, kad dabartinė politinė sąjunga juos išnaudoja. Tanzanijos valdžia, turinti daugumą vyriausybėje, tik renka iš Zanzibaro turizmo aitvarų suneštus lobius, bet nieko nedaro jos labui... Negerina salos infrastruktūros, netaiso prastų kelių, nestato naujų viešbučių."

O sala be galo graži... Dar nenuniokota ir, sakyčiau, netgi dorai neatrasta turistų. Ekologiška ir žalia. Jokių fabrikų, jokios pramonės. Gavusi visišką nepriklausomybę ir gero jai linkintį prezidentą suklestėtų neatpažįstamai. Deja... Kol kas tai tik vietinių svajonės.

Gėdingos istorijos pėdsakais

Buvusi Zanzibaro sultonato sostinė – Akmeninis miestas – mums nuo pirmo žingsnio palieka didžiulį įspūdį. Vergų turgaus vieta Zanzibare paženklinta įspūdingomis skulptūromis. Vargšeliai, sugaudyti iš visų Afrikos regionų, iš pradžių turėdavo savo likimo laukti nedideliuose požemio rūsiuose, į kuriuos baltieji sugrūsdavo iki 100 nuo oro trūkumo dūstančių žmonių. Čia jie praleisdavo mažiausiai savaitę. Vėliau kaip gyvuliai būdavo kraunami į narvus ir vežami į turgų parduoti.

Perkamiausi, anot Piterio, būdavo tie vergai, kurie sudavus rajos uodega per nugarą neišleisdavo nė garselio. Stipriausiųjų laukdavo darbas cukraus plantacijose, silpnesniųjų – tarnų dalia. Paklausios būdavo ir moterys su vaikais, nes juos vergų pirkliai dažnai pridėdavo kaip dovaną (užaugusi "dovana" turėjo virsti visaverčiu vergu).

Susidomėję klausomės gido istorijos apie tai, kaip vienas Škotijos misionierius, Afrikos tyrinėtojas Deividas Livingstonas, Kristaus vardu išpirko pulkelį vergų ir mainais už tai paprašė jų išpažinti krikščionybę. Manoma, kad tokia ir buvo to nedidelio procento Zanzibaro krikščionių pradžia. Afrikoje pragyvenęs apie trisdešimt metų, Deividas Livingstonas skleidė krikščionybę, vystė prekybą ir nešė civilizaciją. Vienas didžiųjų jo geografinių atradimų – vandeningasis Zambezės upės krioklys – "nuostabiausias reginys visoje Afrikoje" – kurį daktaras Livingstonas pavadino karalienės Viktorijos vardu.

Prieš mirdamas misionierius paprašė, kad viena jo dalis būtų palaidota Afrikoje, kita – gimtojoje Škotijoje... Tad tarnai savo patrono kūną balzamavo ir atidavė misionieriams, o širdį palaidojo Afrikos žemėje, Zambijoje, po tuo pačiu simondsijos medžiu, po kuriuo, sakoma, misionierius ir mirė, traukdamas į pietus, ieškodamas Nilo ištakų.

Tikima, kad jo tarnai iš to paties simondsijos medžio išskaptavo didelį kryžių, kuris dabar puošia minėtąją anglikonų bažnyčią. Piteris išdidžiai užverčia ranką į šventovės lubas. "Čia, – sako jis, – yra ir dar viena garsenybė – antrieji vargonai visoje Afrikoje (pirmieji gyvena PAR sostinėje Keiptaune)." Tarsi patvirtindami savo išskirtinumą vargonai sugaudžia taip iškilmingai ir graudžiai lyg tokia finaline nata norėtų užbaigti mūsų dvasingąjį ekskursijos etapą.

Toliau laukia kur kas žemiškesni dalykai – dar pirmųjų atvykėlių portugalų pradėtas statyti Zanzibaro fortas, siauros arabiško stiliaus gatvelės (puoštos įspūdingomis medžio raižinių durimis), spalvingas Stountauno turgus ir turistais šurmuliuojanti krantinė.

Žodį "vykstame", teisybės dėlei, reikėtų detalizuoti, nes salos gyventojų važiavimo subtilybės gerokai erzina saugų eismą mėgstantį Europos turistą.

Zanzibaro dailė

Ant kiekvieno žingsnio lyg grybų po lietaus pridygusių parduotuvėlių šeimininkai įkyriai siūlo vis tą patį gėrį – margąją Zanzibaro tekstilę, prieskonius, paveikslus, medžio drožinius. Už skvernų netampo, bet kiekvienas vis bando sučiupti savo laimingąjį pirkėją, sutikdamas ir palydėdamas jį melodingais: "Pole pole... Karibu... Hakuna matata..."

Mokame šitą giesmę atmintinai, tad rodome Piteriui, kad gelbėtų mus greičiau nuo visų tų "dantų užkalbėtojų". Dėmesį ir vėl patraukia vietinė dailė. Suku galvą, kodėl ji visoje Tanzanijoje tokia vienoda? Ryškiaspalviuose įvairių gabaritų paveiksluose – vis tas pats: masajų siluetai arba panašaus braižo savanos gyvūnai. Lyg visi vietos dailininkai būtų stažavęsi pas tą patį afrikietiškojo meno guru.

Gidas bando rasti atsakymą, pakviesdamas užsukti į prabangias Senamiesčio dailės galerijas. Maunu iš vienos tokios "tikrojo meno" šventovės paknopstomis ir prisiekiu verčiau įsigyti kokį kičinį, bet užtai puikiai atspindintį vietinį Tanzanijos koloritą paveikslą. Ypač daug gražių asociacijų man kelia masajų moterų atvaizdai. Vienodo braižo paveiksluose – vienoda, senųjų genties tradicijų nulemta, masajų moterų dalia...

F.Mercury vaikystės durys

Netikėtai akį patraukia įspūdingos medžio raižinių durys. Piteris pasakoja, kad iš jų galima atpažinti, kas tuose namuose gyvena. Indiškos turi iškilimus su smailiais spygliukais. Tokias duris saloje susimeistravo atvykėliai iš Indijos, kad apsisaugotų nuo dramblių (Indijoje, apiplėšinėjant turtuolius, drambliai būdavo naudojami durims išversti. O pabandyk atsiremti į aštriai kyšančius spyglius... Juk atvykėliai nežinojo, kad šioje saloje dramblių nėra ir toks pavojus jų turto saugumui negresia).

Fotografuodami duris, netyčia randame vienas tokias, kurių memorialiniai stendai skelbia labai netikėtą žinią – čia visų laikų pasaulinės roko legendos Freddie Mercury vaikystės namai! Nieko sau!

Ironiška, tačiau saloje, kurioje už homoseksualumą numatoma net 25 metų laisvės atėmimo bausmė, gimė ir užaugo gėjų ikona tapęs dainininkas. Jis Zanzibare garbinamas iki šių dienų.

Istorija byloja, kad legendinis "Queen" vokalistas Zanzibare gimė 1946 m. Dainininkui sulaukus aštuonerių, jo pasiturinti šeima nuo vietos sukilėlių buvo priversta sprukti į Indiją, iš kurios vėliau persikėlė į Angliją. 1991 m., kai AIDS pasiglemžė F.Mercury gyvybę, jis buvo ne tik susilaukęs pasaulinės šlovės, bet ir tapęs gėjų bei lesbiečių vedliu.

Rytietiško turgaus šurmuly

Kaip pasakytų amžinąjį atilsį Freddie Mercury, "Show must go on!" Taigi mes pėdiname toliau, neaplenkdami rytietiškojo turgaus prekystalių, kur Piterio draugai ir "verslo partneriai" bando parduoti mums prieskonių, kvapniųjų aliejų, muilų. Žinia, su šimtaprocentiniu antkainiu.

Nors nosis riečia parduodamos žuvies kvapas, įdomu pasidairyti, kaip ant akmeninių prekystalių vaivorykštiniais pelekais žaižaruoja keisčiausi, žuvis tik iš tolo primenantys sutvėrimai. Vis tik, gerbdama savo jaunėlės Dorotėjos moralinius įsitikinimus (ji nevalgo nei mėsos, nei žuvies), rodau gidui slaptai, kad jau vestų mūsų ketveriukę iš turgaus lauk.

Dabar be galo norėtųsi kažko romantiško ir gražaus. Žiū – saulė tuojau pliumptelės į vandenį, tad mes Stountauno krantinėje atsiduriame kaip tik laiku. Ekskursijos kulminacija – saulės palydėjimas. Prie besileidžiančios saulės spalvomis ištapyto vandens paveikslo knibždėte knibžda turistų. Siaurutės skobto medžio valtelės lengvai supasi vėjyje... Dar minutė, kita ir viskas – iš saulės disko belieka purpurinė dangaus paklodė. Sutemsta, rodos, akimirksniu. Mums belieka atsisveikinti su Piteriu ir kažkaip susirasti savo mašiną, kurią palikome?.. Ach, taip. Kažkur prie vergų turgaus.

Kur mūsų automobilis?!

Plykst! – išsikrauna dukros mobilusis. Permontuojam vietinę SIM telefono kortelę į vis dar gyvą vyro išmanųjį aparatą (maniškis jau seniai nusmigęs). Stojame vienas paskui kitą vorele kaip mamos anties pagal dydį surikiuoti ančiukai ir skubria pėstute, stengdamiesi nepatraukti aplinkinių dėmesio, krypuojame įsivaizduojama mašinos kryptimi. Tik kur ji?

Blykst! Bye bye, baby... – paskutinis telefono akies mirktelėjimas, ir... šiuolaikinės technologijos mus palieka. Esame visiškai vieni. Vieniši orientacininkai be jokio mobiliojo ar popierinio žemėlapio. "Ir ką dabar da-ry-si-meee?!" – užbliaunu kadaise kultinės "Radiofono" grupės lyderio balsu.

"Klausime vietinių", – sako dukra ir jau formuluoja klausimą, kuris net mano naiviai žalio turisto ausiai skamba perdėm dviprasmiškai ir netgi truputėlį rasistiškai.

"Where is slaves market?" (turėdami omeny tik tai, kad kažkur, prie kadaise buvusio vergų turgaus, turėtų būti mūsų pamestinukas džipas).

Taip ir matau vaizdelį: susirūpinusi baltaveidė turistė prieina prie vietinio zanzibariečio ir smalsiai teiraujasi, kur galėtų rasti vergų turgų (lyg Zanzibaro suvenyrai jau nebetenkintų jos išlepinto skonio).

"Stop!" – šaukiu dukroms ir paslaugiai nusiteikusiam prieskonių prekeiviui bandau išaiškinti situaciją iš kito kampo. Ačiū Dievui. Už artimiausio posūkio mus pasitinka ne įsiutę vietiniai, nusprendę nulinčiuoti Rožinskus už nepagarbą tautos istoriniam paveldui, bet... mūsų mielasis, baltasis mašiniukas. Mes išgelbėti!