– Kauno šarkos atnešė gandą net iš Šakių, kad kažkur netoli jų gimsta jaukūs Kalėdų eglutės žaislai – atsidarė „Evelin žaislų kalvė“. Įdomu, kas po šiuo pavadinimu slepiasi?
– Aš, Evelina, ir mano kūriniai – žaisliukai iš vatos. Norėjau, kad pavadinime atsispindėtų dalelė manęs, todėl įdėjau savo vardą „Evelin“. Tai tarsi mano kūrybinis parašas. Žodis „kalvė“ simbolizuoja vietą, kur viskas gimsta iš mano rankų. Čia kiekvienas žaisliukas „iškalamas“ su meile ir atsidavimu.
– Dešimt metų gyvenote Kaune, ten ir studijavote, įgijote reklamos magistro laipsnį. Šiuo metu esate Šakiuose ir, kaip suprantu, vis dar ieškote savojo kelio?
– Pastaruoju metu vis bandžiau atrasti sritį, kurioje galėčiau atskleisti savo kūrybiškumą. Mane traukia dekoravimas, todėl pasitaikius progai noriai padėdavau draugams papuošti jų šventes: gimtadienius, krikštynas, stengdavausi sukurti jaukią atmosferą. Nors ši veikla man iš tiesų patinka, supratau, kad šventės dažnai turi griežtus laiko rėmus, o tai man keldavo nemažai streso. Jaučiau, kad noriu kūrybos, kuriai galėčiau skirti tiek laiko, kiek tik reikės, ir kur galėčiau jaustis laisvai – be spaudimo suspėti iki paskutinės minutės. Norėjau, kad kūrybos procesas man teiktų daugiau džiaugsmo nei įtampos.
– Tuomet kilo mintis įkurti žaislų kalvę?
– Ir kokių tik iš pradžių idėjų man nekilo! (Juokiasi.) Vieną dieną norėjau būti krikšto dėžučių ar krikšto knygų kūrėja, kitą jau svajojau apie rankų darbo apyrankių ir drabužių verslą. Nei viena, nei kita man netiko – norėjosi dar ko nors, tad ir toliau atkakliai ieškojau, o idėjų pasisemti dažnai užklysdavau į „Pinterest“ puslapį. Ten ir pamačiau vatos žaisliukus. Pamažu pradėjau sekti įvairius kūrėjus, gaminančius šiuos gražuolius, tad po kurio laiko atėjo momentas, kai pagalvojau: „Kodėl, Evelina, nepabandžius tau pačiai?“
– Papasakokite apie kūrybos procesą – nuo idėjos iki galutinio rezultato.
– Kiekvienas žaislas gimsta labai natūraliai – iš jaukumo jausmo, kuris man labiausiai siejasi su Kalėdomis. Norisi kurti mielus personažus ar žvėrelius, kurie dovanotų gerą emociją. Grybai man turi stebuklingo žavesio, todėl jie dažni svečiai mano kūryboje. Dirbant su vata reikia daug kruopštumo, kantrybės ir švelnumo, bet galutinis rezultatas suteikia labai daug džiaugsmo. Kurdama naudoju sausos vatos formavimo techniką. Vata sluoksniuojama, formuojama teptuku, adatėlėmis ar tiesiog rankomis, o galiausiai paryškinama įvairiomis detalėmis ir dažais. Tai kruopštus, bet labai smagus procesas, kai žaisliukas pamažu įgauna formą ir charakterį.
– Žaisliukų vis daugėja, bet kol kas daugiausia – grybų ir meškučių. Ar tai dėl Jūsų pomėgio grybauti?
– Galbūt ir dėl to. (Juokiasi.) Labiausiai mane įkvepia gamta. Mano kūryboje iš esmės vyrauja miško tematika: jo gyventojai ir grybai. Labai motyvuoja ir žmonių reakcija. Kai pamatau, kaip nuoširdžiai jie džiaugiasi mano darbeliais, pajuntu, kad visa tai darau ne veltui.
– Kodėl savo rankdarbiams pasirinkote vatą? Kuo ji ypatinga, palyginti su kitomis medžiagomis?
– Vata mano kūryboje atsirado atsitiktinai, tiesiog, kai tik pabandžiau su ja dirbti, eksperimentuoti su kitomis medžiagomis net nekilo noro. Dirbant su vata viskas labai paprasta – ji lanksti, paslanki ir leidžia lengvai formuoti įvairias žaislų formas. Iš jos galima pagaminti pačių įvairiausių dalykų, o kūrybos procesas – patogus. Be to, nereikia jokių ypatingų priemonių – tik rankų ir fantazijos. Aišku, dar naudoju teptukus, adatėles, kleisterį iš krakmolo, vielutę, medvilninį siūlą, dažus. Tačiau svarbiausia – kantrybė.
– Kiek laiko užtrunka pagaminti vieną žaisliuką?
– Į šitą klausimą nėra tikslaus atsakymo, nes darbo trukmė labai priklauso nuo žaisliuko sudėtingumo. Prie paprastesnio galiu užtrukti kelias valandas, o prie sudėtingesnių krapštausi ir kelias dienas. Norisi, kad žaislas būtų preciziškai padarytas. Net jei trūktų vieno taškelio – privalau jį padėti.
– Ar kiekvienas Jūsų kūrinys unikalus, ar darote ir serijinius modelius? Gal jau esate gavusi ir kokį ypatingą užsakymą?
– Taip, jau teko sulaukti ir individualių pageidavimų. Gaminau eglutės žaisliuką – šuniuką – pagal klientės augintinio nuotrauką. Labai jaudinausi, nes toks užsakymas buvo pirmas, baiminausi, ar pavyks. Laimei, patiko, nusiuntusi sulaukiau nuoširdžios reakcijos. Tuomet supratau, kad išpildžiau lūkesčius su kaupu. Ar kiekvienas žaisliukas yra unikalus? Manau, kad taip. Net jei gaminu tą patį modelį, jis nėra toks pats. Rankų darbas padaro jį kitoniškesnį, nes 100 proc. atkartoti žaislų tiesiog neįmanoma.
– Kokias emocijas norite perduoti savo kūriniais?
– Labiausiai jais noriu perteikti šilumą, meilę ir jaukumą. Juk visi to trokštame per Kalėdas. Noriu, kad žmogus, žiūrėdamas į žaisliuką, pajustų, kiek į jį įdėta širdies.
Žodis „kalvė“ simbolizuoja vietą, kur viskas gimsta iš mano rankų. Čia kiekvienas žaisliukas „iškalamas“ su meile ir atsidavimu.
– Gal jau esate sukūrusi savo mėgstamiausią žaisliuką?
– Taip, tai musmirė! Šiuos gražius grybus kurti man smagiausia. Jos man primena mišką, gamtą, vaikystės pasivaikščiojimus. Mėgstu gaminti visokius žaisliukus-grybus – jie man atrodo tokie realistiški.
– Ką Jums reiškia Kalėdų laikotarpis?
– Kalėdos man – jaukiausias metų laikas. Tuomet norisi sustoti, pabūti su artimaisiais, pasidžiaugti mažais dalykais. Eglutės puošimas – viena gražiausių tradicijų, kurios kiekvienais metais su didžiausiu džiaugsmu laukiu.
– Ar šįmet puošite eglutę savo pačios kurtais žaisliukais?
– Mūsų namų tradicija – puošti eglutę tik raudonos spalvos žaisliukais. Ši spalva – mano vyro mėgstamiausia. Tačiau tai jokia bėda – raudonų žaisliukų tikrai rasiu savo kalvėje! Taip ir matau, kaip musmirės viena po kitos ima dygti ant mūsų Kalėdų eglutės. (Juokiasi.)
– Kūrybininkų gretose esate naujokė. Kaip žmonės Jus atranda?
– Šiuo metu daugiausia esu matoma socialinius tinkluose: instagrame ir feisbuke. Mane randa ir per pažįstamus. Labai džiugu, kai žmonės dalijasi mano darbais. Tai man didžiausias įvertinimas.
– Ar sunku įvertinti savo žaislą kaina?
– Taip, sunku. Ir visai ne dėl emocijų, kad teks atsisveikinti su taip išglostytu ir išmylėtu savo kūriniu. Aišku, širdelė suvirpa, bet sudėtingiausia, kad žaisliuko kaina nėra tik vata, klijai, siūliukas. Į kainą turi tilpti visi nematomi dalykai: medžiagos, elektros sąnaudos, šildymas, pakavimas, net fotografavimas, o svarbiausia – mano laikas. Tai mažas gaminys, bet jo užnugaris – labai didelis. Net nežinau, ar visa tai įvertinti konkrečiu skaičiumi įmanoma, nes žaisliuko kaina susideda iš daugybės nematomų smulkmenų.
– Ar negaila juos parduoti, dovanoti?
– Negaila. Kas mane pažįsta, tikrai pasakytų, kad nuoširdžiai mėgstu stebinti ir dovanoti. Jei matau, kad žaisliukas pateks į geras rankas arba žmogų nuoširdžiai pradžiugins – tik dar smagiau jį paleisti.
– Ar kūryba Jums yra tik pomėgis, ar ilgainiui gali tapti ir nauja profesija?
– Mano nuomone, kūryba gali būti ir viena, ir kita, skiriasi tik atsakomybės lygis. Pomėgis yra laisvas, be spaudimo, be planų, be lentelių su skaičiavimais. Jei nori, tą dieną imi ir gamini, jei noro nėra, tai ir nesiverti per galvą. Kai kūryba tampa profesija, jau atsiranda ir kita pusė: kainos, užsakymai, terminai, medžiagų pirkimas, fotografavimas. Labai romantiška įsivaizduoti, kad kūrėjas tik sėdi ir su įkvėpimu lipdo, bet realybėje profesinė kūryba yra ir verslas. Man pačiai kūryba kol kas tik pomėgis, teikiantis emocinį, o ne finansinį pasitenkinimą.
– Ar įsivaizduojate, kad ateityje galėtumėte valgyti duoną iš žaislų kūrimo?
– Turiu įvairios darbo patirties, o pastarasis darbas buvo valstybiniame sektoriuje, po kurio supratau, kad dirbti nuo 8 iki 7 val. – ne man. Jeigu vieną dieną nuspręsčiau iš kūrybos valgyti duoną, tektų žiūrėti plačiau. Vien Kalėdų žaisliukų iš vatos tikrai neužtektų – reikėtų ir asortimentą plėsti, ir sezonines „duobes“ užpildyti, ir galvoti apie edukacijas, dirbtuves, kitus gaminius. Tiesa, jau dabar sulaukiu žinučių – žmonės klausia, ar rengiu mokymus. Labai malonu, bet kol kas dar ne.
– Ar turite vaikų? Ar manote, kad žaisliuką iš vatos galėtų padaryti ir vaiko rankutės?
– Vaikų kol kas neturiu, bet jei turėčiau, tikrai įtraukčiau juos į kūrybinę veiklą pasitelkdama žaidimus. Juk prisigalvoti galima labai daug: tapyti pirštais, lipdyti iš modilino, daryti popieriaus koliažus ir pan. Tėvai geriausiai žino, kas patinka jų vaikui, todėl veiklas reikėtų pritaikyti pagal jo pomėgius. Vatos žaisliuką su tėvelių pagalba, manau, tikrai pavyktų pagaminti. Tik reikėtų apsišarvuoti kantrybe ir laiko resursais. Dalijimasis kūrybos procesu kuria malonius prisiminimus, stiprina emocinį ryšį ir leidžia vaikui jaustis vertinamam ir palaikomam. Taip pat leidžia tėvams ir vaikams praleisti kokybišką laiką kartu.
– Jei tektų pagaminti žaislą, kuris atspindėtų Jūsų pačios charakterį, – ką gamintumėte ir kodėl?
– Mano žaisliukas tikriausiai būtų kalvis (šypsosi). Kalvis simboliškai asocijuojasi su kūryba, rankų darbu ir kruopštumu. Jei tektų gaminti žaisliuką vyrui, jis 100 prof. būtų Gendolfas – žynys iš „Žiedų valdovo“. Išmintingas, žino daug dalykų, dažnai pataria, stebi aplinką ir beveik visada turi atsakymą.
– Kokį norą šiemet simboliškai žadate padėti po Kalėdų eglute?
– Mano svajonė – kad „Evelin žaislų kalvė“ žmonėms asocijuotųsi su išskirtinumu, kokybe ir šiluma. Kad tas kalvis vatos gabalėlį „iškaltų“ taip, kad vis daugiau žmonių atrastų vatos žaisliukų grožį, suvoktų jų vertę. O noras – labai paprastas: kad nepritrūkčiau įkvėpimo, laiko ir tikėjimo tuo, ką darau.
Naujausi komentarai