Prie Ąžuolyno prisišliejusi Žaliakalnio teritorija tarp Vydūno alėjos, Radvilėnų plento ir K.Petrausko gatvės išsiskiria žaluma ir rajonui šalia miesto centro netipiška ramybe.

Unikaliai suplanuotas rajonas

Tai prestižinis gyvenamasis rajonas, kur žemė – aukso vertės. Dažną tarpukariu suformuoto ir iškilusio rajono sodybinio tipo namuką ar įmantresnę vilą supa sodai ir daržai. Sklypus nuo gatvės skiria žaliosios juostos, atskiros gatvės apsodintos skirtingų rūšių medžiais.

Šis trapecijos formos gyvenamasis rajonas – inžinierių dano M.Frandseno ir lietuvio Antano Jokimo miesto tvarkymo schemos dalis. 1924–1940 m. susiformavusi urbanizuota teritorija vienintelė Kaune ir bene visoje Lietuvoje turi taisyklingą geometrišką sandarą. Kai kurios gatvės kaip spinduliai čia subėga į centrą, kitos, kaip Minčių ir Gėlių ratai, sukasi puslankiu.

Unikaliu geometriniu planu išsiskirianti teritorija yra įtraukta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registro urbanizuotų vietovių sąrašą.

"Kaunui tapus laikinąja sostine, miestas sparčiai plėtėsi. Trečiojo XX a. dešimtmečio pradžioje miesto valdyba suprato, kad be plėtros plano Kaunas virs chaotiškų statybų vieta. Kadangi vietinių inžinierių parengti miesto plano eskizai valdybos netenkino, 1923 m. Kauno planui parengti buvo pasamdytas žinomas danų inžinierius M.Frandsenas", – pasakojo mus ekskursijoje lydėjusi Vytauto Didžiojo universiteto architektūros magistrė Rita Akelaitytė.

Kūrė miestą-sodą

Solidžiausias įrašas ketvirčio amžiaus darbo stažą urbanistikos srityje turėjusio dano biografijoje buvo Kopenhagos miesto planas. Jis su kauniečiu miesto inžinieriumi A.Jokimu 1923 m. per kelis mėnesius parengė planą, kurį netrukus imta įgyvendinti.

"Miesto plėtros schema atspindėjo Vakarų Europos sostinėms būdingas reprezentatyvios urbanistikos idėjas. Planas buvo kuriamas nepriklausomos valstybės steigimosi metu, pakilaus patriotinio nusiteikimo fone", – saugotinos Žaliakalnio teritorijos apsaugos reglamente rašo architektūros istorikė Nijolė Lukšionytė.

Todėl Nemuno ir Neries santakoje planuota aikštė – tautos išsivadavimo paminklas, Vytauto kalne – universiteto kompleksas, geometriniame Žaliakalnio centre – Prezidentūros, Seimo ir Vyriausiojo teismo rūmai, Aušros g. ir Savanorių pr. sankirtoje – kareivinės bei aikštė paradams.

Specialistai pastebi: daugelis šio plano pasiūlymų buvo utopiški. Sprendimai buvo pernelyg teoriniai, nepagrįsti realiais miesto poreikiais, o idealia schema.

"Teritorijos funkcinis zonavimas (visuomeniniai ir gyvenamieji pastatai), koncentriška organizuota struktūra primena Anglijoje E.Hovardo projektuotus miestus-sodus. Noras įveikti apstatymo chaosą, formuoti tvarkingą ir higienišką miestą atspindi aktyvią laiko dvasią, naujo gyvenimo kūrimo patosą", – pastebėjo N.Lukšionytė.

Vėliau buvo pripažinta, kad miesto planas parengtas skubotai, neatsižvelgiant į teritorijos savitumus, ir įgyvendintos tik atskiros šio plano dalys. Nuosekliausiai įgyvendintas fragmentas – minėta Žaliakalnio teritorija tarp Vydūno alėjos, Radvilėnų plento ir K.Petrausko gatvės.

Pagal M.Frandseno-A.Jokimo schemą ši teritorija turėjo būti penkiakampio plano ir užimti dalį Ąžuolyno. Gėlių ir Minties ratai tiesiogine prasme turėjo pateisinti "rato" sąvoką – eiti ratu, o ne puslankiu, kaip dabar. Per Ąžuolyną turėjo tęstis ir V.Kudirkos, J.Basanavičiaus alėjos. Tačiau pradėjus darbus, invazijos į Ąžuolyną buvo atsisakyta. Žaliakalnis netapo nei administraciniu miesto centru, nei prabangių vilų rajonu.

Planuotoje urbanizuoti Žaliakalnio teritorijoje trečiojo XX a. dešimtmečio pradžioje plytėjo miesto ganyklos, priklausiusios valstybei, todėl teisiškai buvo paprasta tiesti gatves ir dalyti žemę sklypais. Pagal M.Frandseno-A.Jokimo planą buvo suformuota apie 300 sklypų. Didžioji dalis žemę įsigijusių naujakurių buvo atvykėliai iš kaimo, iš ten atsinešė ir architektūros tradicijas.

1924 m. išdavus pirmuosius statybų leidimus, ėmė kilti kaimo sodybinius namus primenantys mediniai vieno aukšto namukai su mansardomis. Tik, skirtingai nei kaimuose, čia tokio tipo namai būdavo suskaidomi į kelis nuomojamus butus. Greta sodybinių namų dygo dviaukščiai – 4–8 butų – nuomai skirti mediniai namai.

Kėlėsi ir šviesuomenė

Ketvirtajame dešimtmetyje statybų stilistika gerokai pasikeitė. Išaugus turtingų žmonių skaičiui ir pasikeitus jų skoniui, Žaliakalnyje ėmė kilti daugiausiai mūriniai modernios stilistikos namai.

Du minėto laikotarpio pastatai – Č.Pacevičiaus mūrinė vila (Vydūno al. 59) ir A.Jančausko medinė vila (Minties rato g. 51) – miesto valdybos buvo premijuoti už išraiškingą architektūrą.

Žaliakalnyje ėmė kurtis miesto inteligentija. Įmantresnę medinę vilą Vydūno alėjoje pasistatė vienas miesto plano autorių A.Jokimas, namus čia įsigijo arba pasistatė poetas Kazys Binkis, rašytojas Vincas Krėvė-Mickevičius, Muzikinio teatro solistai Kipras Petrauskas ir Antanas Sodeika.

Vydūno alėjoje iškilo Italijos bei Šveicarijos pasiuntinybių pastatai. 1940 m. beveik visuose pagal M.Frandseno-A.Jokimo planą suformuotuose sklypuose jau stovėjo gyvenamieji namai.

Gatvę turėjo ravėti

78-erių Živilė Strolytė – viena rajono senbuvių. Minties rato gatvėje prie kiemo vartelių mus pasitikusi moteris pasakojo: "Ten gyveno arklių taksi vairuotojas – mes vadinome jį "izvožčiku", kitoje pusėje – savivaldybės šiukšles arkliu kinkytu vežimu išveždavęs kaimynas."

Žaliakalnietė prisiminė šio rajono gatves tarpukariu buvus grįstas akmenimis.

"Vietos gyventojai vasarą privalėdavo grindinį ties savo kiemu nuravėti. Tarpukariu čia buvo nutiesta ir ąžuolinė kanalizacija. Iš pradžių tiesė keraminę kanalizaciją, bet dėl nestabilaus grunto ji suiro. Tada tiesė ąžuolinę. Mačiau, kaip paskui ją sovietmečiu ardė, tuos iš ąžuolo mentelių sukaltus pusmetrio skersmens vamzdžius", – pasakojo moteris.

Minties rato gatvės 30 namo gyventoja gerai žino savo medinuko istoriją: "Čia likęs mokyklos išplanavimas – tėvelis pigiai nupirko kaimo mokyklą, iš jos medienos pasistatė namą. Kai kasė pamatus, močiutė pagal senuosius papročius kiekvienam kampe po sidabrinį pinigą dėjo."

Ž.Strolytės tėvas Bronislovas Strolia, buvęs Lietuvos kariuomenės savanoris, Minties rato gatvėje, tuomet, kai aplink dar plytėjo laukai, įsigijo nemažą žemės sklypą, jo kampe ir iškilo šeimos namas.

"Tačiau dar tarpukariu mama susirgo, gydymui reikėjo pinigų. Tėvelis dalį sklypo pardavė – jame išdygo kaimynų namas. Vėliau, jau sovietmečiu, pardavėme ir mūsų namo dalį. Naujieji savininkai užstatė antrą aukštą, ir namo išorę pakeitė. O maniškė namo dalis liko tokia, kokia buvusi", – pasakojo moteris.

"Esu viena seniausių rajono gyventojų. Aš čia gimiau, augau, čia gyvenu ir mirsiu", – prisipažino kaunietė, kviesdama į kuklaus medinuko vidų. Moteris apgailestavo iš pensijos nesugebanti susitvarkyti sėdančių namo grindų.

"Specialistai pasakojo, kad po nedideliu juodžemio sluoksniu mūsų rajone guli durpės. Tuomet, kai gatvės, šaligatviai, įvažos į kiemus nebuvo asfaltuoti, į durpžemį patekdavo lietaus vanduo, durpių sluoksnis buvo drėgnas ir daug tvirtesnis. Dabar, kai didelė teritorijos dalis arba asfaltuota, arba užstatyta namais, vanduo nepatenka, sausos durpės dūla ir gruntas sėda", – pasakojo moteris.

Svetainėje kaip brangiausią anų laikų atminimą ji rodo močiutės austą gobeleną ir ketvirtajame XX a. dešimtmetyje Vokietijoje išleistą tėvo enciklopediją "Der Grosse Brockhaus".

Prezidento namas – užgožtas

Žaliakalnio senbuvė palydi mus į kitą namą – V.Kudirkos alėjos 4A, kuriame gimė ir augo Prezidentas Valdas Adamkus.

"Mūsų kvartalas garsėjo gėlėmis. Prezidento mama, ponia Adamkavičienė, augino daug gėlių, rožių. Vasarą nė vieno svečio neišleisdavo be puokštės", – prisiminė Ž.Strolytė.

Mažutį medinį namelį, kurį erdviame sklype atokiau nuo gatvės pasistatė vienas pirmųjų Lietuvos karo lakūnų, V.Adamkaus tėvas Ignas Adamkavičius, dabar užgožia mūrinis namas, išdygęs šiame sklype pirmaisiais nepriklausomybės metais.

"Adamkavičių namelį įsigijau per privatizaciją. V.Adamkus tuo metu dar Amerikoje gyveno. Jis atsiuntė sutikimą, kad atsisako teisių į šį turtą. Kitaip man nebūtų leidę privatizuoti. O mūrinį namą mes dar sovietmečio pabaigoje pasistatėme", – pasakojo dabartinis Adamkavičių namelio savininkas Saulius Kazlauskas.

Dabar senasis Adamkavičių namas yra tapęs sandėliu – naujieji šeimininkai tikina, kad namas yra visiškai sugadintas puvėsio ir baigia sulįsti į žemę. Šalia esančiame kampiniame V.Kudirkos alėjos ir Gėlių rato sklype stovi kitas medinukas, taip pat priklausęs Adamkavičių šeimai. Šį medinį daugiabutį šeima nuomojo.

"Prezidentui brangesnis anas, užstatytas Adamkavičių šeimos namelis. Atsimenu, V.Adamkus buvo atvažiavęs iš Amerikos tada, kai didžiojo mūrinio namo statybos buvo dar tik prasidėjusios. Būtų galėjęs tas statybas sustabdyti, bet jis nusprendė, kad ten gyvenantiems žmonėms sklypo ir namelio labiau reikia, ir į jį nepretendavo. V.Adamkus neretai čia užsuka. Jam brangus šis žemės kampelis, namelis, senasis beržas. Tik dabar dažniau pas mus, į jo broliui priklausiusį namelį užsuka", – pasakojo nenorėjusi prisistatyti Adamkavičių nuomoto medinio daugiabučio gyventoja.

Kitos ekskursijos po medinį Kauną – vėlesniuose "Kauno dienos" numeriuose.