– Kiek metų gyvuoja grupė „Arbata“?

– Šią vasarą, birželio mėnesį, grupei sukaks 16 metų.

– Jūsų vinilinė plokštelė vadinasi „15+-1“. Ar tai galima pavadinti grupės veiklos retrospektyva?

– Jūs teisus, tačiau mes visada stengiamės, kad žinutė būtų koduota. Todėl pavadinime – plius minus vieneri metai. Sunku atsekti pradžią. Grupės pavadinimas atsirado kai sėdėjome po vieno koncerto pas draugus ir gurkšnojome arbatą. Draugas uždainavo „Foje“ dainą „Arbata“ ir mums tiesiog ėmė bėgti ašaros. Pasakėme, kad taip ir vadinsimės – „Arbata“.

– Kaip atsirado grupė?  

– Atsiradimo formulė – kaip ir daugumos muzikantų. Mokykloje turėjome draugų grupę, klausėmės panašios muzikos. Tai dar buvo tarybiniai metai, mes pionieriai, tačiau maištavome. Mūsų muzikavimas apsiribojo tuo, kad ateidavome į namus, įsijungdavome juostinį magnetofoną, klausydavome AC/DC ir šokinėdavome. Buvo ir daug rusiško roko, bet galbūt todėl, kad augau Naujoje Vilnioje.

– Ką tuo metu reiškė augti priemiestyje?

– Kai gyveni, neakcentuoji, kokioje aplinkoje gyveni. Tik bėgant metams pradedi analizuoti. Tada tik gyvenai ir tiek, matei, kur eina dauguma. Aš visada sugebėdavau mintimis atsiriboti, mano draugų ratas galbūt atrodė kiek grėsmingas, nešiodavome praplėšytus marškinius.

– Kaip iš žmogaus, užaugusio nesaugiame priemiestyje, susiformavo lyriškas kūrėjas?

– Pirmosios „Arbatos“ dainos buvo gana agresyvios. Tačiau laikas viską atrenka. Nors per koncertus klausytojai labiau „suvalgydavo“ agresyvesnes dainas, buvo ir lyrinių dainų, kurios labiau prigijo. Beje, mes rašėme ne tik lietuviškai, bet ir rusiškai. Matyt, įtakos tam turėjo Naujoji Vilnia.

– Kalbinė aplinka turėjo jums įtakos?

– Taip, dėl to puikiai moku rusų kalbą. Turėjau labai gerus rusų literatūros mokytojus. Mokytojai sakydavo – kas jūs per išsilavinę žmonės, jei neskaitėte Fiodoro Dostojevskio ar Levo Tolstojaus. Ir nutikdavo taip, kad visą vasarą rusų kalba skaitai, pavyzdžiui, „Karą ir taiką“. Tačiau įtaką padarė viskas – ir draugai, ir klausyta muzika, ir t. t

– Kada prasidėjo jūsų pirmieji koncertai?

– Dar mokykloje. Aš vienintelis nemokėjau groti. Iki šiol manau, kad nemoku groti gitara. Mano grojimas paprastas, jo pakanka ritminei daliai palaikyti. Tačiau kažkam grupėje reikėjo rašyti dainas ir jas dainuoti, o tai man puikiai sekėsi.

– O kada prasidėjo vieši koncertai už mokyklos ribų?

– Pirmasis koncertas, už kurį gavome šiek tiek pinigų, įvyko kavinėje „Balti drambliai“. Tai buvo 2001 m., kavinė buvo ką tik atsidariusi. Žmonės, kurie ten buvo, sakė, kad viskas skambėjo labai įdomiai.

– Kodėl dabar išleidžiate vinilinę plokštelę? Ar jus veikia akivaizdi vinilo mada, ar tai sena svajonė?

– Tame, ką paminėjote, yra krislelis tiesos. Pirmiausia, kiekvienas albumas muzikantui yra nueito etapo įrėminimas. Vinilinę plokštelę išleisti labai sudėtinga. Tai ne komercinis produktas, kai žinai, kad jis atsipirks. Šios plokštelės tiražas – 300. Galima tikėtis jį išparduoti.

– Esate gavęs pasiūlymų dalyvauti įvairiuose televizijos projektuose, realybės šou ir pan. Kodėl ten nedalyvaujate?

– Tokie projektai neturi kūrybinės vertės. Tai labiau sporto varžybos – muzika tampa sportu, ją vertina pagal kažkokius neaiškius kriterijus, sako, kas gerai, o kas blogai. Dar tai primena klounadą, kurioje svarbu, kas daugiau fokusų parodys. Kalbant apie realybės šou, dažniausiai jie ugdo turinčius mažai kūrybinio potencialo.

– Tai atlikėjiška kultūra, ne kūrybinė.

– Būtent, atlikėjiška. Tuos kvietimus į projektus puikiai prisimenu. Man paskambindavo ir sakydavo, kad yra penki tūkstančiai norinčių dalyvauti, tačiau galiu ateiti be jokių konkursų. Aš atsakydavau – mielai ateisiu ir pagrosiu, bet nesėdėsiu ir nerodysiu savo užpakalio. Aš to niekada nenorėjau ir nenoriu.

Kai pamatau atlikėją, kuriam svarbiausia išpopuliarėti, jis siekia to visai būdais, o paklaustas, ką padainuos, atsako, kad bet ką, aš netikiu, kad jis dainuoja man. O aš noriu tikro dalyko.

– Dirbate su vaikais, turinčiais įvairių protinių sutrikimų. Kaip pasirinkote tokį darbą?

– Su vaikais dirbu apie 14 metų. Esu baigęs socialinės pedagogikos studijas, mano magistras – specialioji pedagogika. Dirbi tai, ką sugebi geriausiai, o geriausia dirbti ten, kur matai daugiausia prasmės.

– Ar toks darbas nėra sunkus, slegiantis? Kokios emocijos jus lydi?

– Lydi tokios pačios emocijos, kaip ir kitus. Kartais būnu pavargęs, noriu kur nors ištrūkti. Žmones, su kuriais dirbu, visuomenė gal ir atstumia, tačiau man visada buvo artimi dalykai, kurie nėra priimtini visiems. Tokiame darbe gali padaryti kažką gero savo buvimu. Nereikia nei akcijų, nei atrakcijų.

– Man labiausiai patinka tai, kad nesiafišuojate, nors su vaikais dirbate jau 14 metų. Kai kurie padaro vieną koncertą per 14 metų ir išsireklamuoja taip, lyg būtų išsivalę karmą tūkstančiui metų į priekį.

– Greičiausiai, kiekvienas mes skirtas skirtingiems dalykams. Pasakysiu vieno garsaus aktoriaus ir režisieriaus mintį, kai jo paklausė, kaip jam taip pasisekė. Jis atsakė – tiesiog taip yra, tu kažką darai neanalizuodamas, ir tiek. Kiekvienas mes darome tiek, kiek mums duota, nereikia sureikšminti.