Kaip čia buvusi

Paklausta, koks šiandien A.Žukauskienės gyvenimas, ji juokdamasi atsako retoriniu klausimu: "O ar kam įdomus pensininkų gyvenimas?"

"Džiaugiuosi, kad dar "neįsidarbinau" poliklinikoje, eilėse prie gydytojų kabinetų. Viskam yra savas laikas, reikia pasinaudoti tuo, kad gali pailsėti, atidirbus sąžiningai ir labai ilgai. Tikrai, jau jaučiau ir fizinį, ir emocinį nuovargį nuo televizijos. Nori ar nenori, bet, kaip juokauju, viskas nusėda į kepenis ir visur, kur tik begali. Ateina laikas, kai norisi kažkiek dėmesio skirti sau, daugiau pabūti su savais žmonėmis ir su savo mintimis", – šypsosi legendinės žinių laidos veidu tapusi žurnalistė.

Ilgiausiai transliuojama žinių laida "Panorama" šiemet minėjo 50-metį. Sausio 1-ąją jos vedėja vienam vakarui vėl tapo A.Žukauskienė. Praėjus 20 metų po paskutinio žurnalistės tiesioginio eterio "Panoramoje", vėl stoti prieš kameras – įdomus ir geras jausmas. "Kaip čia buvusi", – sako televizijos primadona.

"Tos dienos redaktorė buvo Janina Stašauskienė, aš su ja "Panoramoje" dirbau beveik visus dešimt metų. Sėdžiu už stalo priešais ją, ji pakelia galvą ir sako: "Algyte, kaip ir nebuvę tų dvidešimties metų." Viskas lyg ir taip pat, bet viskas, aišku, kitaip. Pasikeitusios technologijos, žmonės pasikeitę", – dalijasi žurnalistė.

Ji neslepia džiaugsmo, kad laidos kūrėjai ją prisiminė ir pakvietė vesti šventinę laidą. "Atvirai pasakysiu, kai išėjau iš "Panoramos", labai trūko tiesioginio eterio, nes ten viskas gimsta "čia ir dabar". Kai nėra montažo, viskas kitaip", – sako A.Žukauskienė.

Bet po džiaugsmo antplūdžio atvilnijo ir išgąsčio banga. "Galvojau, Dievulėliau, kaip viskas bus, kaip atrodys, ar neužkimsiu, ar išlikusi taisyklinga kalba, nes nesitikrini, išskyrus atvejus, kai anūkui pasakas skaitai. Pojūtis buvo įdomus, bet aš labai dėkinga redaktorei ir "Panoramos" žmonėms, kad suteikė šią galimybę", – pasakoja ji.

Norisi įvairovės

A.Žukauskienė mano, kad šis kvietimas yra ne jos kaip vedėjos, bet senosios "Panoramos" pripažinimas, kuri, žurnalistės akimis, anksčiau buvo įdomesnė.

"Gal tada mes iš nežinojimo, kaip ruošti klasikines žinias, kai neturi teisės demonstruoti savo požiūrio į įvykius ir faktus, buvome laisvesni. Bet tokios žinios buvo įdomesnės, nes atpažindavai reportažą rengusio žurnalisto braižą, stilių, medžiagos pateikimą", – prisimena žurnalistė.

A.Žukauskienė, lygindama to meto ir šių dienų žinių laidas, mato nemažai pokyčių. "Žiniose dabar vyrauja tokia situacija: vienam pašnekovui skirti visų Lietuvos televizijos kanalų mikrofonai – tai matyti ekranuose. Kanalai į laidas deda konkurencinių kanalų žurnalistų užduodamus klausimus. Tikriausiai žinios mūsų Lietuvoje nėra labai gausios, todėl taip ir yra, bet vėl – galima prieiti kitaip. Norėtųsi įvairovės, kad įsijungus televiziją ir nematant kanalo ženkliuko būtų aišku, kurio tai kanalo žinios, jos skirtųsi pateikimu, montažu, režisūra", – sako ji.

"Ar dabar yra toks žanras kaip televizijos apybraiža? Ar skiriasi informacija nuo išplėstinio reportažo? Man atrodo, kad žanrų ribų nebeliko, viskas išvirto į išplėstines informacijas, siekiant pateikti kuo daugiau nuomonių, įvairių pusių. Bet galbūt tai mano įspūdis, lyginant su senąja žurnalistika. Nors girdėjau, kad ir vedėjai grįžta prie žmogiškesnės žurnalistikos – vedėjui jau nedraudžiama ir savo požiūrį išsakyti, kad skaitant jie nebūtų robotai. Visada įdomu, kai matai skaitantį žinias žmogų ir supranti, kad jis dar ne viską pasakė, kad yra dar šiek tiek informacijos. Kartais nepasakyta informacija yra svarbesnė už tai, ką tu pasakai ekrane", – priduria patyrusi žurnalistė.

Žaidimas vaizdais

Televizijoje turi žaisti vaizdai, mano A.Žukauskienė. To ji taip pat pasigenda. "Mus mokė, kad reportažą be teksto turime montuoti taip, kad galėtume pateikti žiūrovui medžiagą ir jis viską suprastų vaizdų kalba. Iš tuometės žurnalistikos virtuvės: geriausia pirma sumontuoti vaizdą, o tik paskui prie jo priderinti tekstą. Dabar visos pokalbių laidos yra radijo laidos – yra šnekama ir šnekama", – požiūrį atskleidžia patyrusi žurnalistė.

"Turbūt nieko nenustebinsiu sakydama, kad man visiškai neįdomu, kas, kiek ir kokiu būdu numetė kilogramus, kas kiek kartų tuštinasi per savaitę. Bet vėl – gal tokia paklausa yra? Jeigu nebus tokių laidų, gal komerciniai kanalai reklamų negaus, gal šito reikia žmonėms?" – svarsto ji.

A.Žukauskienė žiūri tai, kas jai yra įdomu, bet iš esmės televizijoje nepasigenda jokio turinio. "Esu užsiėmusi savo gyvenimu. Jeigu pasigesčiau televizijos, būčiau vargšas žmogus, kuris neturi jokio kito užsiėmimo. Jei pamatau įdomią pokalbių laidą, su malonumu ją pasižiūriu, bet taip, kad kažko laukčiau ar tikėčiausi ir reikalaučiau kažko iš televizijos, tikrai nėra. Pasaulis yra toks įdomus, kad tu gali pasirinkti, ką tik nori. Ir knygų dar tiek neskaitytų bibliotekose…" – sako ji.

Norėtųsi įvairovės, kad, įsijungus televiziją ir nematant kanalo ženkliuko, būtų aišku, kurio tai kanalo žinios, jos skirtųsi pateikimu, montažu, režisūra.

"Buvę televizijos žmonės bando save atrasi šiandienos televizijoje ir iškrenta iš konteksto. Mados televizijoje irgi yra. Nori ar nenori, reikia prie jų taikytis. Televizijai svarbus vaizdas, televizija mėgsta jauną, gražesnį žmogų – nėra čia nieko keisto. Televizija dar ir daug sveikatos reikalauja, todėl reikia ir geros sveikatos", – iš patirties žino žurnalistė.

Įsiminę pokalbiai

A.Žukauskienės profesiniame gyvenime buvo daugybė išskirtinių pašnekovų.

"Nenorėčiau ko nors pamiršti, ko nors nepaminėti. Buvo daug puikių pokalbių. Labai įdomus – su kunigu Andriumi Narbekovu. Jis savo sąmoningo gyvenimo pradžioje buvo chirurgas, tada medikai šnekėjo, kad tai buvo chirurgas nuo Dievo, nes labai gerai operavo. Bet žmogus paskui atrado Dievą ir pasitraukė. Bandžiau diskusijoje išprovokuoti jį, kad kaip gydytojas jis galėjo konkrečiau padėti žmogui, negu pasirinkus kunigystę. Tai, tikriausiai, labiausiai įstrigęs pokalbis", – atvirauja žurnalistė.

"Visada būdavo labai įdomu ir malonu šnekėtis su ponais Adamkais, jie turi ką pasakyti, kalba ne tuščiai. Tada tu supranti, kodėl tas žmogus televizijoje atsirado – jis žino, kokią informaciją nori paskleisti", – tęsia ji.

"Daug važinėjau ir su miškininkais po Lietuvą, bendravau su nedidelių miestelių, kaimo žmonėmis, kurie yra šitokio proto, kad Vilniaus elitas gali pasvajoti", – rėžia žurnalistė.

Prisilietimas prie istorijos

Tai, kad "Panorama" gyvuoja pusšimtį metų, anot jos, dalimi ilgai buvusios žurnalistės, – neeilinis įvykis žiniasklaidos istorijoje.

"Turėjome didžiulę laimę, kad dirbdami "Panoramoje" tiesiogiai dalyvavome kuriant Lietuvos istoriją. Prasidėjo Atgimimas, keitėsi viskas, keitėsi ir žurnalistika, keitėsi ir televizija. Tai buvo tiesioginis prisilietimas prie istorijos. Kartais ją gal net formuodavome, nes leisdavome sau ir nuomonę išsakyti, ir požiūrį, ir simpatijos galbūt matydavosi, o buvo tik dvi barikadų pusės: už arba prieš. Dabar šitaip jau nebėra, dabar jau neleidžiama to daryti. Manau, kad tai buvo didžiausias nuotykis", – neabejoja ji.

Apie televizijos ateitį A. Žukauskienė nesvarsto. "Prognozuoti nereikia – reikia nuoširdžiai dirbti, ieškoti įdomių temų ir vaizdų televizijoje", – įsitikinusi ji.

Dėkoja kauniečiams

Galvodama apie Kauną A.Žukauskienė kaskart prisimena Sausio 13-osios įvykius, kai "Panorama" buvo transliuojama iš laikinosios sostinės studijos.

"Buvo labai sunku, nes mes neturėjome geros technikos, buvo buitinės kameros, trūko kasečių, nebuvo nei rašomosios mašinėlės, kas šiandien juokingai skamba. Jokių kompiuterių, mobiliųjų, informaciją surinkti ir paskui perduoti buvo be proto sunku", – prisimena laidos vedėja.

Žurnalistė labai nori padėkoti kauniečiams, nes iki šiol neturėjo tokios puikios progos. "Kaip jie tada mus globojo… Jei "Kauno dieną" skaitys tos moterys, kurios nešdavo mums pietus į Kauno redakciją, noriu joms labai padėkoti. Jos buvo kaip tikros mamos. Šeštą ryte atvažiuodavome, pasilikdavome, ruošdavomės laidai "Labas rytas" – tikrai būdavome nepavalgę. Aš nuoširdžiai pasakysiu: tokių skanių šonkauliukų paskui gyvenime niekada nebevalgiau. Ne tik maistu mus aprūpindavo – ir kasečių atnešdavo, ir kameras operatoriams davė kauniečiai", – pasakoja žurnalistė.

"Kauniečiai laukdavo, kada pasibaigs laida, o tada mus maitindavo. Tokio nuoširdumo ir smagumo vėliau neteko patirti", – atvirauja A.Žukauskienė.