Tradiciškai įsidarbinusi užsienyje vasarą, studentė Jūratė Jurevičiūtė iki ausų įsimylėjo Latvijos rusą Aleksandrą ir netrukus emigravo pas jį į Airiją. Tačiau po šešerių metų grįžo į Lietuvą. Visam laikui. Ne tik su latviu, bet ir dviem sūnumis – Emiliu ir Edvinu.

Parduotos vasaros užsienyje

J.Jurevičiūtė vėl grįžo ten, kur mokėsi, kur dabar gyvena jos mama – į Kauno rajono Akademijos miestelį.

Buhalterijos, inžinerijos mokslus studijavusi 33-ejų moteris, mums vos pravėrus jos 100 kv. m ploto namo duris, pasitiko spinduliuodama optimizmu ir gera energija.
Dabar rankdarbiais, karpiniais užsiimanti, įvairiausius atvirukus, puošybos elementus kurianti moteris svajojo tapti dizainere. Neįstojusi į Kauno technologijos universitetą (KTU), krimto inžinerijos mokslus Aleksandro Stulginskio universitete, o Žemės ūkio aukštesniojoje mokykloje – buhalterijos.

"Matyt, pernelyg daug alaus išgėriau Kauno Senamiestyje, kad neįstojau į KTU dizainą", – besišypsanti Jūratė ne tik pozityvi, bet ir labai atvira. Čia pat, prie mamos, su mašinytėmis žaidė septynmetis jos Emilis ir dvejais metais jaunesnis Edvinas.

Dar studijų laikais atostogų vasaras sunkiai dirbdama J.Jurevičiūtė praleisdavo Didžiojoje Britanijoje arba Airijoje.

"Po vasaros darbo Anglijoje nusipirkau raudoną "Honda Civic" ir kompiuterį, – sako moteris, kuri už pirmąjį darbą – kukurūzų burbuolių skabymą – su drauge gavo solidų atlygį. – Mes taip greitai ir gerai dirbome, kad atlyginimu nenusileidome automatines kukurūzų linijas ir darbuotojus prižiūrėjusiems vadybininkams lietuviams."

Trumpoji vasarų emigracija truko ne vienus metus: tik Didžiąją Britaniją pakeitė Airija, o kukurūzus – pomidorų skynimas. Tiesa, dabar ji uždirbdavo mažiau – po 4000–5000 litų per mėnesį.

Meilė – kaip žaibas

Su Latvijos rusu Aleksandru Železnakovu J.Jurevičiūtė susipažino 2003 m. vasarą Rytų Airijoje, Dandolko mieste. Ji ir Aleksandras tame pačiame kotedže nuomojosi kambarius.

"Mes ramesni. Mama, močiutė, brolis, o čia – rusas. Atvira siela, labai geras, draugiškas, energingas ir aktyvus žmogus, – ne tik žavią dešimt metų vyresnio Aleksandro šypseną giria Jūratė. – Matyt, į galvą trenkė kažkokoks žaibas. Įsimylėjau iki ausų, o vasaros pabaigoje į studijas Lietuvoje išvažiavau verkdama. O jis, kartą išsiskyręs, matyt, pagalvojo, kad mudviem tai buvo tik vasaros romanas."

Vis dėlto Jūratė ir Saša (taip Aleksandrą vadina visi draugai) santykių nenutraukė, nuolat susirašinėjo, bendravo ir A.Železnakovas Naujuosius metus pakvietė sutikti jo tėvynėje – Latvijos rytuose, netoli Rusijos sienos – Rėzeknėje.

"Aš jau tokia – kai ko nors noriu, kai man kas nors patinka, viską metu į šalį ir darau, – nusijuokia Jūratė, primindama įspūdingą laiką Rėzeknėje, rusišką pirtį, ją draugiškai priėmusius Latvijos rusus. – Tuomet jis man padovanojo auksinį sužadėtuvių žiedą. Tiesa, kas greitai įvyko, taip ir liko... Nesusituokėme iki šiol. O dabar to nenoriu. Dabar nemėgstu ir aukso, blizgučių, labiau imponuoja sidabras, o ir mūsų santykiai dabar labiau draugiški, ne tokie kaip tuomet."

Uždirbdavo solidžius pinigus

2004 m. pas automobilių servise Dandolke dirbusį mylimąjį, pasiėmusi akademinių atostogų, Jūratė išvyko metams. Ji ir Aleksandras apsigyveno kartu. Ne tik Lietuvoje, bet ir Airijoje buhalterijos mokslus baigusi lietuvė pagal specialybę darbo nerado, todėl įsidarbino viešbutyje.

Tuo metu, kai laisvu metu prieš sunkmetį daug uždirbantys lietuviai išlaidaudavo restoranuose, klubuose, Jūratė ir Aleksandras dirbdavo papildomai.

"Pažinome šalį, papročius, – lietuvė ir latvis prie atlyginimo nemažai prisidurdavo lietuviams parduodami automobilius. – Nuvykdavome 20 kilometrų šiaurėn, o tą patį vakarą lietuviams jau parduodavome iš ten atvairuotą mašiną."

Tais laikais, kas netingėdavo, uždirbdavo solidžius pinigus. Sočiai valgydami, atostogaudami ne tik Airijoje, bet ir skraidydami kartu pailsėti į Kanarus, Jūratė ir Aleksandras per metus susitaupė apie 90 tūkst. litų, kuriuos galėjo investuoti kur nori.

"Dar kelerius metus padirbėsime ir būsime milijonieriai, – prisimindama svajones šyptelėja J.Jurevičiūtė. – Nesusituokėme, bet prakalbome apie vaikus. Ir greitai Airijoje gimė abu sūnūs."
"Abu vaikai gimė Dandolke. Airių medikais likau patenkinta. Žmonės kalba apie kyšius, bet mano atveju viskas praėjo puikiai. Beje, labai normalius ir kyšių neprašančius medikus sutikau ir jau grįžusi namo – Lietuvoje", – tikina Jūratė.

Vaikai – sentikiai

Buvusi emigrantė atvira – antrą sūnų Edviną gimdė vienui viena: dėl darbų negalėjo grįžti kitoje Airijos dalyje buvęs mylimasis, o artimieji galėjo atvykti tik po dviejų savaičių.
"Draugė nuvežė iki ligoninės, paliko ir išskubėjo į darbą, – prisimena Jūratė. – Pirmam sūnui vardą daviau pagal rašytojos Astridos Lindgren herojų Emilį. Norėjau pasiutusio, energingo vaiko. Bet jis pranoko Astridos herojų, todėl mama palinkėjo dukters arba ramaus sūnaus. Edvinukas šiek tiek kitoks, ramesnis, bet trejus metus sunkiai kankinosi dėl alergijos, viruso. O Lietuvoje jis taip pat tapo aktyvus kaip ir brolis."

Aleksandras netrukdė žmonai rinkti sūnų vardų, nors pirmojo, Emilio, vardas artimuosius Latvijoje nustebino. Vyras pageidavo, kad abu jų vaikai būtų pakrikštyti pagal sentikių tikėjimą.
"Abu kartus juos krikštijome Rėzeknėje. Prišildytoje cerkvėje stačiatikių šventikas juos tris kartus kišo galva žemyn į statinę su vandeniu, jis sugebėjo vienu metu vaikui užspausti nosį, akis, ausis, – pasakoja Jūratė. – Krikštijant antrą sūnų, kuriam jau buvo daugiau nei vieni metai, mano mama ceremonijoje nedalyvavo – jai buvo per sunku stebėti šią neįprastą procedūrą."

Airiai tapo irzlesni

Kas atsitiko, kad J.Jurevičiūtė, solidžiai uždirbdama Airijoje, nutarė vėl grįžti į Lietuvą?

Jūratė vėl atvira – viskas susidėjo į vieną krūvą. Įtakos turėjo ir Edvinuko liga, alergija: jam netiko nuolatinė drėgmė Airijoje. Taip pat – daug cheminių priedų turintis, daug prastesnis maistas nei Lietuvoje.

"Kai dabar girdžiu, kad Lietuvoje dejuojama dėl maisto kokybės, aš noriu pasakyti, kad Airijoje – daug prasčiau. Parduotuvėje – beveik visur sintetika, natūralių produktų negausi", – teigia J.Jurevičiūtė. Ji ir jos vaikų tėvas važiuodavo į kaimą, kur lietuviai emigrantai augina gyvulius, ir pirkdavo nesūdytą mėsą.

"Važiuodavome į Ispaniją, Latviją, Lietuvą ir stebėjome, kaip vaikas reaguoja į pokyčius. Šiltojoje Ispanijoje nebuvo ypatingų pagerėjimų, o Baltijos šalyse jam buvo gerai", – pasakoja Jūratė apie alergiškam sūnui tinkamo krašto paieškas.

Didelės įtakos turėjo ir pasauliui smogęs sunkmetis: J.Jurevičiūtė džiaugėsi, kad nepaėmė paskolos iš banko ir nepirko namo, kaip tai padarė ne vienas Airijoje gyvenantis lietuvis.
"Daugeliui jų dabar sunku. Namų kainos kritusios – neparduosi, o paskola – tarsi kilpa ant kaklo", – Jūratė neabejoja, kad daugelis tų lietuvių norėtų grįžti į tėvynę.

Smarkiai pasikeitė ir airiai: prieš sunkmetį buvę draugiški, linksmi, savaitgaliais nuolat ūždavę aludėse, jie ėmė skersakiuoti į atvykėlius.

"Kartą nepasidalijome su viena aire vietos stovėjimo aikštelėje ir ji ėmė plūstis, – tuomet bene pirmą kartą Jūratė suprato, kad vietinių nuotaikos jau pasikeitusios. – Ne visi, bet kai kurie tapo piktesni, irzlesni, ėmė burbėti prieš emigrantus. Jiems ėmė kliūti niekada įtakos neturėjęs ir mano akcentas."

Už natūralų maistą ir mediciną

Pirmasis žingsnis namo – įsigytas žemės sklypas Latvijoje, Rėzeknėje, ant ežero kranto. Deja, netrukus sunkmetis stipriai smogė ir Latvijai, užsidarė siena su Rusija, sumažėjo vietos verslų ir versliukų, todėl Aleksandro artimieji patarė į Latviją negrįžti ir apie kaimo turizmo sodybą užmiršti.

"Lietuvoje labiausiai norėjau gyventi Kauno rajone, Akademijos miestelyje, kur užaugau, kur gera Ugnės Karvelis gimnazija, graži gamta, aplink intelektualūs žmonės, mokytojai pažįsta vaikus, gyvena mama", – po kelių nesėkmingų bandymų Jūratė su Aleksandru nusipirko 100 kv. m namą iš jaunos šeimos, kuriai jame buvo pernelyg ankšta. Išsvajotoje vietoje Jūratė su vaikais ir Aleksandru, kuris įsidarbino sesers įmonėje Latvijoje tolimųjų reisų vairuotoju, įsikūrė prieš trejus metus.

Lietuvoje iškart ėmė gerėti Edvinuko sveikata. Airijoje Jūratė nerado alternatyvios medicinos: natūralus medus, arbatos, įvairiausios žolės, padedančios gyti ar tvirtinti organizmą, emigracijoje nebuvo prieinama. Airijoje jai buvo siūlomi vien cheminiai vaistai.

"Gimtinėje – kas kita, – nusišypso J.Jurevičiūtė. – Šiltnamyje auginame burokus, agurkus, pomidorus, krapus, salotas. Veisiame netgi Kalifornijos sliekus."

Pomėgis tapo verslu

Energinga moteris nedejuoja, bet konstatuoja faktą: Aleksandras jai labai padeda, tačiau dabar jų santykiai šiek tiek kitokie. Jie matosi tik kartą per mėnesį.

Jūratei reikia ne tik auginti vaikus, bet dažnai pačiai parsinešti malkų, auginti daržoves, įkalti vinį į sieną. "Ieškojau darbo, būtų užtekę bent 2000 litų į rankas, bet neradau supratingo darbdavio, kuris sirguliuojant vaikeliui išleistų namo", – sako ji.

Neradusi tinkamo darbo ir darbdavio, bet įpratusi daug laiko praleisti kurdama darbelius su vaikais, moteris atrado atvirukus, dekoracijas.

Iš pradžių į jos pomėgį rimtai niekas nežiūrėjo. Metus pasimokiusi gamybos technikos, parsisiuntusi iš užsienio įvairių darbo priemonių, kibo į darbą, įkūrė savo įmonę ir ėmė kurti įvairiausius rankdarbius, karpinius. Dabar jos originalias dekoracijas, įspūdingus atvirukus iš anksto užsisako ne tik draugai, bet ir nepažįstami žmonės.

Optimizmu trykštanti Jūartė nestokoja idėjų ir svajoja suburti vaikus auginančias mamas į kūrybines dirbtuves, padėti senoliams pardavinėti rankdarbius, skatinti kurti studentus.
"Gyvenimas – savęs ieškojimas. Aš noriu pamatyti, pačiupinėti, pauostyti. Taip ieškau savęs. Tikiu, kad iš atvirukų gims dar daugiau kūrinių", – neabejoja moteris.

Daug emigrantų grįžtų

"Iš Lietuvos dėl sunkios finansinės padėties emigravo tūkstančiai žmonių. Daug jų grįžtų, jei valdžia sudarytų tinkamas sąlygas. Deja, kol kas daugelis pažadų lieka tik kalbomis", – kalba buvusi emigrantė.

J.Jurevičiūtė prisimena, kaip per televiviziją išgirdo raginimą kurti mažąsias bendrijas: "Aš entuziastingai to užsigeidžiau, konsultavausi. Tačiau kai atėjau, mane perspėjo, kad mažąsias bendrijas turbūt iškart apkraus mokesčiais. Gaila, bet Lietuvoje smulkųjį verslą skatina plėtoti tik žodžiais."

Ir daug biurokratijos: ji ilgai lakstė po įvairias instancijas, kol Airijoje gimusio jaunesniojo sūnaus pavardę Zeleznakovas pakeitė į Železnakovas: "Dėl vienos varnelės prireikė pusmečio!"
Nepaisant sunkumų, buvusi emigrantė džiaugiasi gyvenimu Lietuvoje, nors grįžus po šešerių metų reikėjo beveik metų integruotis į visuomenę.

Čia – jos tėvynė

"Kad ir kas įvyktų, aš iš Lietuvos jau neišvažiuosiu. Geriau graušiu juodą duoną, – tvirtai sako J.Jurevičiūtė. – Čia mano tėvynė, mano kraujas, man įprastas kvapas, čia skamba mūsų kalba, čia jaučiuosi kaip žuvis vandenyje."

Tiesa, jos brolis su žmona somaliete iš emigracijos negrįš, nes juodaodei gražuolei būtų sunku įprasti Lietuvoje. Kaip ir draugės vyrui amerikiečiui.

"Somalietė mokosi lietuviškai, jai įdomu buvo susipažinti su kultūra, pamatyti, kaip pažymimos Vėlinės, mūsų kapines, o amerikiečiui – pabuvoti nuostabioje gamtoje, paskanauti maisto. Nors jį šokiravo Lietuvos kaimas, kai pamatė skraidančias muses, kruviną kiaulės kaulą graužiantį šunį. Mūsų kaimas jam atrodė kaip siaubo filmas apie Teksasą", – juokiasi Jūratė.

"Emigrantai, grįžę į Lietuvą, įneštų šviežio vėjo. Daug jų labai norėtų grįžti namo. Tik čia valdžia turėtų sudaryti geresnes sąlygas, nežlugdyti. Tuomet ir žmonės mažiau dejuotų, nebūtų tokie irzlūs, – po pauzės tęsia Jūratė ir prisimena vieno pažįstamo, gyvenančio Airijoje, norą: – Tas žmogus svajoja suręsti gerą tvartą, prisipirkti šieno ir auginti ilgaplaukes karves. Jis nieko apie jas nenusimano, tačiau svajoja nusipirkti žemės ir grįžti namo – į Lietuvą."