Iš marijampolietės Ingridos vaikai Anglijoje buvo atimti trečią dieną po to, kai juos atsivežė. Ją taip pat tardė dėl nesąžiningai užpildyto klausimyno pašalpai gauti. Moteris „Emigrantams“ sako, kad po šių išbandymų tapo stipresnė – dabar ji nebebijo pakovoti už save ir savo šeimą. Ingridai taip pat nebėra gėda skųsti: „Jei tu neskųsi, tada tave paskųs ir „suvalgys“.

Jeigu ne pastarųjų mėnesių įvykiai Norvegijoje, kai emigrantės iš Lietuvos ėmė viešinti vaikų atėmimo istorijas, ši į Angliją emigravusi moteris būtų tylėjusi. Bet išgirdusi, kaip žiauriai mažyliai atskiriami nuo mamų, Ingrida Jonikienė pratrūko. Pasak moters, tie pasakojimai priminė jos pačios istoriją ir atvėrė senas žaizdas.

Visai ne tokia turėjo būti Ingridos istorija, kai ji su vyru Povilu ir dviem nepilnamečiais sūnumis nusprendė, jog Marijampolėje jiems nebėra ką veikti. Tuomet atrodė, kad pasekus tūkstančių į užsienį bėgančių tautiečių pėdomis pavyks pasislėpti nuo visų problemų, galbūt net atrasti rojų primenantį kampelį.

Ir iš tikrųjų – vos atvykę į pačiame Anglijos viduryje, Linkolnšyro grafystėje, esantį Granthamą pamanė, kad tai ideali vieta gyventi.
„Tai – istorinis miestelis, čia mokėsi Isaacas Newtonas, čia gimė Margaret Thatcher. [...] [Mes jį pasirinkome], nes vyro brolis čia jau buvo atvažiavęs, prieš tai – jo draugai“, – „Emigrantams“ pasakoja Ingrida.

Darbo vietų nedaug

Nors dauguma anglų buvusios ministrės pirmininkės, „geležinės ledi“ M. Thatcher gimtinę vadina pramoniniu fabrikų miesteliu, Ingrida su tuo nesutinka. Ji sako, palyginus su kitomis šalies vietomis, kur apsistojo didelės lietuvių kolonijos, čia darbo vietų ne tiek jau daug.
„Nėra labai daug darbų tame miestelyje. Vienas fabrikas – „vištinykas“, kaip mes sakome, o dar už dešimt mylių yra bulvių „fritkių“ fabrikas. Daugiau didesnių nelabai ir yra“, – teigia emigrantė.

Miestų mastais ir išsivystymu Granthamą, į kurį pirmą kartą atvyko prieš šešerius metus, Ingrida lygina su gimtąja Marijampole. Anot moters, čia viskas taip pat, tik anksčiau buvo daugiau galimybių užsidirbti.

„Pinigų trūko, tuo metu Rusija padidino muitus mašinoms, o Marijampolė gyvena iš mašinų. Vyras virindavo tralus, o aš dirbau mašinų kompanijoje apskaitininke. Pirmiausiai vyras išvažiavo – rugsėjį, o aš – sausį“, – sako Ingrida.

Iš pradžių tarp Lietuvos ir Anglijos gyvenusi Ingrida nesiskundė, bet praėjus pusmečiui gavo ne juokais įpykusio vyro ultimatumą: „Vyras sakė: viskas, aš taip nebegaliu, turi atvažiuoti, viską mesk ir atvažiuok. Supratau, kad arba turiu važiuoti, arba turime vos ne skirstis, nes atstumas vis tiek daro savo.“

Emigraciją Ingrida vadina pavojingiausia pasaulyje loterija. Priimdamas sprendimą išvykti iš šalies žmogus privalo pasiruošti pačiam blogiausiam scenarijui.

„Atvažiavau, bet nežinojau, kur aš dirbsiu. Atsivežiau grybų keptuves, tada galvojau, kad, jei nerasiu darbo, eisiu kepti lietuviškų grybukų, bet neteko, nekepiau aš jų“, – pasakoja moteris.

„Jau ir lenkai lietuviškai mokinasi“

Nors vyras ir kiti į Angliją anksčiau persikėlę giminaičiai ramino, jog net dirbdama blogiausią darbą Ingrida galės užsidirbti sočiam pragyvenimui, ji rizikuoti nenorėjo. Nusprendė vaikus, kuriems tuo metu buvo penkeri ir devyneri metukai, palikti savo tėvų globai. Bent, kol tvirtai atsistos ant kojų.

„Atsivežėme gal po keturių mėnesių. Vyresnis vaikas dar mokėsi antroje klasėje, [palaukėme], kol pabaigė antrą klasę“, – sako Ingrida.
Pačiame Granthame neradusi jokios laisvos darbo vietos ji ėmė dairytis į gretimus miestelius ir po savaitės rado. Visus tuos metus ji tebedirba ten pat – saldumynų kepykloje, kurią dauguma vietos lietuvių vadina tiesiog fabriku.

„Kai atvažiavau, džiaugdavausi, jei prie linijos lietuvis papuldavo, o dabar jų labai daug, nėra tokios linijos, kad nedirbtų lietuvis – ir ne po vieną, ir ne po du dirbam. Jau ir lenkai lietuviškai mokinasi“, – tikina Ingrida.

Ingridos kepykloje gaminami saldumynai parduodami ne tik po visą Angliją išsidėsčiusiuose prekybos centruose, daug kas keliauja ir į kitas šalis.

Ieškojo net po lovomis

Jeigu ne darbas fabrike, jeigu ne noras užsidirbti kuo daugiau pinigų, gali būti, kad šios šeimos nebūtų palietusi didžiulė drama. Vos iš Lietuvos atsivežė savo sūnus, jauna moteris jų neteko.

„Buvo gal tik trečia diena, kai jie atvažiavę. Darbe buvau perspėjusi, kad atsivežu vaikus ir kad negaliu dirbti dienomis, bet man paskambino, kad reikia į darbą. Reikia – ir išėjau. Fabrike negalima turėti telefono, bet jis buvo kišenėje. Jaučiu, kad man skambina, pasiprašiau išeiti į tualetą, pasižiūrėjau, kad vaiko skambutis. Bandžiau atskambinti jam, man nepakėlė. Tada paskambinau vyrui, sakau – bandyk susisiekti. Kai susisiekė, jau buvo juos paėmę“, – skaudžią istoriją „Emigrantams“ pasakoja Ingrida.

Moteris teigia nepatikėjusi, kai vyras pranešė, kad vaikai paimti: „Lėkiau visur, po lovomis žiūrėjau, galvojau, kad meluoja. Man buvo toks šokas. Negalėjau patikėti, kad vaikų nėra namuose.“

Pasak Ingridos, tai buvo baisiausia diena jos gyvenime. Svetimame krašte ji pasijuto bejėgė, beteisė, tarsi būtų surištomis rankomis.

„Labai greitai atvažiavo žmonės iš vaikų teisių. Vaikai turėjo telefoną, mes jiems paskambinome, galėjome tą. Paskui tą pačią dieną jie buvo perduoti kažkokiai globėjai. Iš pradžių policija išsivežė pas save, paskui perdavė. [...]

Pas mane atvažiavo iš vaikų teisių ir paaiškino, kad paimti vaikai, paprašė įdėti pižamas. Aš paprašiau, kad leistų parašyti lietuviškai laišką vaikams. Leido. Parašiau, kad nesijaudintų, kad viskas bus gerai, nenorėjau jiems šoko kelti“, – kalbėdamasi su „Emigrantais“ prisimena Ingrida.

Paskundė moteris iš kabelinės televizijos

Iš aplinkinių – tiek anglų, tiek lietuvių – Ingrida buvo girdėjusi, kad tokiais atvejais geriau nesipriešinti ir akių nedraskyti. Jeigu vaiko teisių tarnyba priėmė tokį sprendimą, reiškia, tam yra svari priežastis.

„Atėmė, nes jie buvo vieni namie, nes jie negali būti vieni namie. Paskui aš dar skaičiau tuos anglų įstatymus, tai, nuo kiek metų vaikas gali būti vienas, nėra parašyta, tu negali žinoti. Čia kaimynas nusprendžia ar kažkas, nuo kiek tavo vaikas gali būti“, – sako moteris.

Kiekviename name Anglijoje policija, žinoma, neturi sekimo priemonių ir apie paliktus vaikus be apie tai pranešančių liudininkų nesužinotų. Ingrida aiškina, kad emigrantai čia nėra labai mėgstami, todėl jeigu tik yra proga paskųsti, vietiniai nedelsdami tą ir padaro.

Dėl atimtų vaikų ji kaltina moterį iš kabelinės televizijos.

„Anglijoje yra televizijos mokestis. Televizorius pas mus stovėjo, bet mes nei antenos neturėjome, nei nieko, taigi tik tiek, kad stovėjo.

Na, mes to mokesčio ir nemokėjome, o kai kas nors nemoka, jie eina pas juos į namus ir tikrina – nori įeiti pažiūrėti, ar turi televizorių, ar neturi. Beldėsi, prašė įleisti, vaikai neįleido, girdi, kad suaugusiųjų nėra. Ir policija pasakė, kad iš televizijos moteris paskambino“, – pasakoja Ingrida.

Žaibiškai atimti Ingridos vaikai, kaip vėliau paaiškėjo, buvo apgyvendinti pagyvenusių anglų šeimoje.

„Pagyvenę vyras ir moteris... Jie sakė turėję aštuonis vaikus. Ta moteris man paskambino, klausė, ką vaikams duoti valgyti. [...] Kitą dieną mums surengė susitikimą su vaikais, buvo ir vertėja atvažiavusi, pabuvome su vaikais gal valandą, ir paskui vėl juos išvežė. Mums pasakė, kad vaikus grąžins. Sako – matome, kad tikrai šeima yra padori, kad ten nėra kažko tokio“, – prisimena Ingrida.

Šeimos ryšys sutvirtėjo

Lietuvės byla buvo išnagrinėta skubos tvarka. Didžiulis pliusas buvo tas, kad Ingrida nebuvo priešiškai nusiteikusi ir kad viso proceso metu glaudžiai bendradarbiavo su pareigūnais: „Klausė, ką darysiu, kad vaikai neliktų vieni. Pasakiau, kad tikrai neisiu į darbą, tikrai nerizikuosiu ir nepaliksiu taip. Po tų įvykių labai greitai paskambinau į darbą ir man davė naktinę pamainą.“

Siaubingą savo patirtį Ingrida paviešino vien tik tam, kad nuramintų į panašią situaciją atsidūrusias tautietes Norvegijoje. Privalote gyventi pagal tos šalies įstatymus, jeigu norite ten likti – tokią tiesą sako supratusi marijampolietė.

„Tos dienos buvo siaubingos. Nežinau, kaip moterys po metus laiko nemato vaikų, neįsivaizduoju, ką turi išgyventi. [... ] Mano atveju buvo neteisybė. Taip, įstatymas liepia nepalikti, aš palikau, turėjau neiti į tą darbą, bet išėjau, nes buvo kažkokia baimė, kad neturėsiu darbo“, – sako Ingrida.

Moteris dabar vaikams liepia nuleisti užuolaidas, kai jie būna namie vieni: „Pavyzdžiui, reikia į parduotuvę važiuoti, jie sako, kad nenori, tai netempiam. Tada sėdi antrame aukšte, užuolaidos užtrauktos, tegul beldžia, kas nori, durų atidaryti negalima. Mūsų namuose nieko nėra. Bet taip būna, kol apsiperki, neilgiau. Nė karto nebuvo taip, kad palieki ir išeini į darbą“, – tikina Ingrida.

Po išgyventos dramos Ingrida sako tapusi jautresnė ir dėmesingesnė savo sūnums.

„Šeimos ryšys labai sutvirtėjo. Mes visi kaip vienas pasidarėme po to įvykio. Anksčiau gal būdavo, kad vaikas pasiskundžia, bet pabijai pakovoti už jį, ne tai, kad pabijai, [bet galvoji] – ai, ar čia reikia, ar nereikia. Dabar aš kaip žvėris puolu – neduok Dieve, mano vaiką kas pajudins“, – neslepia emigrantė.

Šiuo metu Vaiko teisių tarnyba emigrantų taip stipriai nepuola, bet vis dėlto Ingrida sako žinanti nuo jos nukentėjusių lietuvių.
„Mergaitė nėjo į mokyklą, bet el. paštu parašydavo laišką kaip nuo mamos, kad jos nebus. Kai mama sužinojo, sudavė jai rykštele per šlaunutę, o ji nuėjo į mokyklą ir pasiskundė. Paėmė iš karto, net namo negrįžo iš mokyklos. Po kiek laiko ta mergaitė maldavo, kad leistų pas mamą, bet jau niekas jos neklausė, niekam nebuvo neįdomu“, –  pasakoja Ingrida.

Vėl turėjo reikalų su policija

Vaikų atėmimas – ne vienintelė Jonikų šeimos nelaimė, įvykusi Anglijoje. Visai neseniai Ingrida vėl turėjo reikalų su policija, net sėdėjo tardymo kambaryje. Moteris pasakoja, kad į ją buvo spiginama šviesa, kad tik kalbėtų teisybę.

„Vyras neturėjo darbo, bankrutavo jo įmonė, ir mes tvarkėmės dokumentus, kad gautume pašalpą, skirtą padengti nuomos išlaidoms.

Mes ėjome su pažįstama ir ėjome su mintim, kad reikia pildyti dokumentus taip, kad gautume tą pašalpą. Per daug net nesigilinau į tuos klausimus, pildėme, kad gautume. Gavome. Paskui vyras pradėjo dirbti, nuėjau, pranešiau, kad dirbame, kad mums nereikia tos pašalpos, jie ją nutraukė.

Bet po kokių dviejų savaičių ateina laiškas. Pasirodo, jie pasidomėjo mumis ir sužinojo, kad mes turime nekilnojamojo turto Lietuvoje.

Ten buvo toks klausimas: ar neturi nekilnojamojo turto užsienyje. Na, ir viskas, dėl to sėdėjau prieš šviesą tardyme. Reikėjo viską grąžinti, ką jie buvo sumokėję, ir dar 800 svarų baudą gavome“, – pasakoja moteris.

Anot emigrantės, šitos nelaimės ją užgrūdino ir padarė stipresne. Anksčiau bijodavo, o dabar kovoja už savo teises.

„Kovojome ir išsikovojome –  prie geros linijos dirbame, kur geras „vaizeris“ [prižiūrėtojas – LRT.lt]. [Anksčiau buvo] toks, kuris diskriminuoja: ai, čia mano draugės anglės, tai joms lengvesnis darbas. Jūs – ne mano draugės, tai jums – sunkesnis darbas. Jausdavome tokią diskriminaciją. [...] Ėjome, skundėme ir mus skundė. Lietuvoje nėra priimta skųsti, tai kažkas baisaus. Man pačiai čia buvo toks šokas, bet čia, pasirodo, tu negali neskųsti, nes kitaip tave suvalgys“, – tikina emigrantė.

Lietuvoje skųsti gėda, o Anglijoje tai – pagrindinė išlikimo taisyklė: „Jei tu neskųsi, tada tave paskųs ir tave suvalgys. Kas pirmas paskundžia, tas laimės, arba – kas daugiau sykių paskundžia. [...] Mus – tris moteris – perkėlė prie kitos linijos.“

Susigalvojo du verslus

Tokio gero, vos keleto metų senumo automobilio Ingrida šiandien nevairuotų dirbdama tik fabrike. Moteris pripažįsta, kad jau seniai baigėsi tie laikai, kai Anglijoje buvo mokami didžiuliai atlyginimai. Dabar norint išsilaikyti reikia gudriai suktis. Turguje, kur vyksta prekyba iš automobilių bagažinių, moteris prekiauja kava.

„Man labai patiko, darbo nedaug, o pinigą uždirbti galima. Investavau apie 10 tūkst. svarų, įskaitant mašiną. Dažniausiai dirbu tik savaitgaliais. Jei oras geras, parduodu daugiau kaip 100 puodelių. Puodelio kaina – 2 svarai. [...] Labai sunkiai įsileido jie. Kol turguje gavau vietą, labai kovojau“, – teigia moteris.

Kava – dar ne viskas. Apsukri moteris pati sugalvojo ir dar vieną versliuką – ji tapetų platintoja: „Pradėjau ieškoti, kas tiktų toms angliškoms sienoms, kad jos nepelytų. Atradau lietuviškame puslapyje skystus tapetus, jie mane labai sužavėjo. Lietuviai perka, o anglai ateina, pažiūri, bet kol kas klientų anglų neturiu.“

Tapetų verslas klesti. Jonikų šeima pinigų turi ne tik pragyvenimui. Pavyzdžiui, anksčiau namą, kuriame gyvena, nuomojosi, o dabar jis jau priklauso jiems patiems.

„Pinigų išeina tiek pat, ar bankui moki, ar moki [savininkui]. Bet, jei išvažiuosi, parduosi ir atgausi. Mes už jį mokėjome 85 tūkst. svarų. Paskola – 25 metams“, – atskleidžia Ingrida.

Paklausta, ką planuoja daryti, kai užaugs vaikai, Ingrida sako, kad keliaus, o dabar jai labai gerai ir Anglijoje.