„Kai mama sužinojo, kad skrendu į Kiprą, jos vieninteliai žodžiai buvo, kad darau klaidą, kad jis mane parduos. Nežinau, iš kur tokia jos nuomonė. Tikiuosi, dabar mama pamatys [kad esu laiminga], gal ši laida padės vėl suartėti su mama, vėl pradėti bendrauti“, – viliasi Kristina.

Kristinos ir Ali pažintis užsimezgė internete ir vos per savaitę pavirto į meilę. Ar palikti gimtąją Ventą ir skristi į Kiprą, Kristina dvejojo iki paskutinės akimirkos. Iš pradžių buvo nusprendusi paklausyti mamos ir nevykti pas vyrą, kurio ligi tol net nebuvo mačiusi. „Bet vėliau pagalvojau – o gal tai mano laimė, juk niekada nežinai, kada ir kokiu pavidalu ji ateina į tavo gyvenimą“, – sako „Emigrantų“ pašnekovė.

Tuo metu Kristina dirbo pardavėja ir gydėsi žaizdas po ką tik įvykusių skyrybų. Nuo savo pirmojo vyro su dviem vaikais ant rankų ji pabėgo tikrąja to žodžio prasme. Palikusi smurtaujantį vyrą, moteris pateko į nepavydėtiną situaciją: šiaip ne taip gavo kasininkės darbą Šiauliuose, vaikus paliko pas mamą ir jautėsi labai vieniša. Todėl vieną dieną, kai dėl ligos nėjo į darbą, užsiregistravo pažinčių svetainėje.

„Tiesiog norėjau pabendrauti su žmonėmis. Ali man parašė vieną kartą, aš jam neatrašiau, parašė antrą kartą – vėl neatrašiau. Po trečio karto juokaudama parašiau, kad atleisk, bet aš nekalbu angliškai. Ir jis man nebeatrašė. Po kiek laiko sugalvojau parašyti, kad pajuokavau. Parašiau ir tada prasidėjo mūsų pokalbis“, – prisimena Kristina.

Susitiko svetimoje šalyje po savaitės bendravimo internetu

Keleriais metais jaunesnis pakistanietis Ali tuo metu jau gyveno Kipre. Vyras svetimame krašte irgi jautėsi vienišas ir net neslėpė, kad internete jis norėjo ne šiaip pasikalbėti. Ten jis ieškojo savo gyvenimo moters.

„Iki pirmo susitikimo internetu bendravome savaitę. Kai pradėjome bendrauti, turėjau nedarbingumo lapelį, o kai grįžau į darbą, susiklostė taip, kad man davė atostogų. Ir tada nusprendžiau išvažiuoti į kitą šalį“, – prisimena moteris.

Kristina sako, jog giliai širdyje jautė, kad pažintis su musulmonu jos gyvenimą pakeis iš esmės. Bet tada, kai, nepaisiusi mamos prieštaravimų, išvyko atostogų, ji nenuspėjo, kokia bus naujų santykių kaina: kad radus savo gyvenimo meilę, teks nebebendrauti su mama ir Lietuvoje palikti savo vaikus, kad turės mylintį ir švelnų sutuoktinį, bet kankinsis ilgėdamasi vaikų ir kitų artimųjų.

„Kelionę iš dalies finansavo Ali. Tikrai norėjau pamatyti Ali gyvai, pabendrauti su juo, nes kai bendravome internetu, po poros dienų pajutau, kad man nuolat reikia bendravimo su juo“, – „Emigrantams“ pasakoja Kristina.

Taigi šitaip anksčiau beveik nekeliavusi, prie pilkokos Ventos kasdienybės pripratusi Kristina atsidūrė Kipre. Saloje, kurios gyventojai blogo oro net nesapnuoja. Netgi viduržiemį temperatūra čia retai nukrenta žemiau 15 laipsnių. Kvapą gniaužiančios panoramos, palmėmis apsodintos promenados ir atsipalaidavę kipriečiai bei salos svečiai – visa tai ji išvydo atvykusį į Ayia Napą, Viduržemio jūros kurortą, kur vasaros sezonu linksmybės niekada nesibaigia.

Ir keistas dalykas – pirmąją dieną amžinų atostogų sala jai visai nepatiko: „Buvau labai pavargusi po ilgos keliones, buvau pikta, nes pirmą kartą skridau lėktuvu, buvau nežinomoje šalyje ir, kai pamačiau jį oro uoste, pagalvojau, kad čia ne tas vyras.“

Kristina sako atvirai: pamačiusi žmogų, pas kurį atskrido, ji išsigando: „Kai bendraudavome „Skype“, jį mačiau, bet jis man atrodė kitoks. Buvau išsigandusi. Bet buvau atskridusi, nebuvo kur dėtis. Nors galėjau tiesiog eiti prie kasos ir keistis bilietų datą, kad greičiau išskrisčiau, to nepadariau – aš pasilikau, surizikavau.“

Naujam mylimajam surengė išbandymą

Kristina sako nesanti naivuolė. Nors tikėjosi geriausio, ką tik sutiktam vyriškiui per tas atostogas spėjo pasiųsti ne vieną išbandymą. Tačiau jis pateisino absoliučiai visus lūkesčius ir pasirodė visiška jos pirmo vyro priešingybė. Pirmasis ją tik kritikavo, o Ali – tik gyrė, pirmasis mušė, o štai musulmonas buvo švelniausias žmogus, kokį tik ji kada sutiko.

„Paslaugus, rūpestingas, visada klausdavo, ar pavalgei, ar nori valgyti. Nieko man daryti nereikia, viską jis padarys. [...] Atrodė, kad negali tokių vyrų būti, galvojau, kad meluoja, apsimetinėja“, – neslepia Kristina.

Nenorėdama į naujus santykius griūti stačia galva, kurį laiką Kristina dvejojo, tačiau, kad ir ką bandė įtarinėti, Ali visas abejones tuojau pat išsklaidydavo.

„Paprašiau ir vienos, ir kitos draugės, kurios kalba angliškai, parašyti jam, nes gal jis taip kiekvienai rašo, gal jis su kiekviena šitaip bendrauja. Bet kai draugės pradėdavo rašyti, jis į „labas“ dar atrašydavo, bet po „kaip sekasi“ jis paklausdavo, o ko ji iš jo nori. Jeigu parašydavo, kad susipažinti, jis atrašydavo – atleisk, bet jau turiu gyvenimo partnerę, man nieko daugiau nebereikia, viską radau“, – būsimam vyrui surengtą išbandymą prisimena lietuvė.

Kristina sako per tą atostogų savaitę supratusi, kad nebegali be jo gyventi. Lygiai tą patį jautė ir Ali. Iš lig tol negirdėtos šalies atvykusi kito tikėjimo mergina jam atrodė tiesiog svajonių moteris.

„Trečią dieną po mano atvykimo į Kiprą pasakė, kad mane įsimylėjo ir nebegali be manęs gyventi. Aš tai suvokiau anksčiau – suvokiau, kad tai tas vyras, su kuriuo noriu būti, tas žmogus, kuris man gali suteikti tiek laimės, kiek apskritai žmogus gali suteikti“, – pasakoja Kristina.

Paskutinę atostogų dieną moteris sulaukė staigmenos. Užteko vos keleto dienų, kad Ali ryžtųsi vienam svarbiausių gyvenimo sprendimų: „Jis pasipiršo. Tuo metu vyko karnavalas, išėjome pasivaikščioti. [...] Kai pavargau, kavinėje pasiėmėme kavos išsinešti ir nuėjome pasėdėti į paplūdimį. Ir ten jis pasipiršo – ištraukė žiedelį ir pradėjo žodžiais, kad negali be manęs gyventi, kad nori, jog būčiau jo žmona.“

Kristina jautėsi priblokšta. Ji manė, kad dar per anksti apsispręsti, todėl paprašė laiko viską apsvarstyti. Galvoje kirbėjo daugybė minčių: apie Lietuvoje likusius du vaikus, apie skyrybas ir svetimą šalį, kurioje jautėsi kaip rojuje, bet negalėjo nuspėti, kaip ilgai tai tęsis.

Tik dėl vieno jautėsi ramiai – kad nemelavo ir naujam mylimajam apie save viską papasakojo jau pirmąją bendravimo dieną: „Jis galvojo, kad juokauju [sakydama, jog turiu vaikų], sakė, kad esu per jauna turėti vaikų, nes aš neslėpiau ir amžiaus. Kai pamatė nuotraukas, kai kalbantis per „Skype“ pamatė, kad vaikai yra šalia, kad jie į mane kreipiasi „mama“, buvo nustebęs, kad vis dėlto nejuokavau.“

Pirmas vyras smurtavo ir ėjo pas kitas moteris

Bet iki akimirkos, kai sutiko Ali ir už jo ištekėjo, juokingų dalykų Ingos gyvenime buvo labai mažai – daug dažniau už džiaugsmą ją lankė liūdesys ir net desperacija. Moteris sako, kad daug sykių buvo susitaikiusi su mintimi, kad niekada nesijaus laiminga. Be to, ji prisipažįsta – ir pati yra padariusi daug klaidų.

„Buvo visko – ir gražių dienų, ir smurto, ir alkoholio, ir merginų iš vyro pusės. Ir darbas nelengvas – parduotuvėje dirbau ilgas valandas, kai išsiskyriau su vyru. Pagrindinė skyrybų priežastis buvo ta, kad jis ėjo pas kitas merginas ir smurtavo prieš mane“, – neslepia Kristina.

Jos santuoka su pirmuoju vyru prasidėjo nuo nėštumo. Tada ji dar mokėsi mokykloje. Sužinojusi, kad laukiasi, apie kitokį pasirinkimą, nei vestuvės, net negalėjo pagalvoti. Kad gyvenimas su penkeriais metais vyresniu vyru nebus laimingas, giliai širdyje Kristina jautė, bet kad bus toks nelaimingas – net neįsivaizdavo. Siaubas prasidėjo nuo vestuvių praėjus vos vienam mėnesiui.

„Jam pasirodė, kad iš mokyklos grįžau per vėlai, nes aš tuo metu dar mokiausi. Nors pagal valandas tikrai negalėjau niekur užsibūti, tik buvau į parduotuvę užėjusi nusipirkti maisto. Iš karto jis nepuolė, jis išėjo su draugais pažvejoti, bet didžioji dalis lietuvių žvejoja meškerę palikę namie, o grįžęs pradėjo naudoti psichologinį smurtą. Aš pradėjau verkti, pasakiau „neprisigalvok“ ir už šį žodį jis trenkė vieną kartą. Aš pabėgau truputį, galvojau, kad apsiramins, vėliau grįžau atgal į antrą aukštą [jie gyveno vyro tėvų namo antrame aukšte – LRT.lt] su dukra, kuri tuomet buvo metų laiko, dukra nuėjo miegoti, atrodė viskas gerai – jis apsiraminęs ir užmigęs“, – pasakoja „Emigrantų“ pašnekovė.

Tačiau, kaip prisimena Kristina, pamiegojęs vyras nenusiramino. Vos pabudęs vėl pasiraitojo rankoves ir greitai susirado savo dar nepilnametę žmoną – pradėjo ją smaugti: „Kitą rytą kreipiausi pas gydytojus. [Nuo kitų] iš dalies tą slėpiau, bet tėvai, artimiausia draugė, mokytojai labai greitai suprato.“

Jau tada ne vienas žmogus sakė Kristinai nuo to vyro bėgti kuo toliau. Tačiau į tas kalbas ji tik numodavo ranka, manė, kad vis tiek niekas nepasitaisys. Ilgainiui prie tokio gyvenimo netgi įprato – jau žinodavo, kada geriau laikytis atokiau, nes gali gauti į kaulus: „Tai nebūdavo kiekvieną dieną, bet kartą per mėnesį, kartą per du mėnesius, per tris, kai visiškai pasigerdavo. Yra tekę kreiptis pas gydytojus dėl rimtų sužalojimų.“

Vėliau Kristina išmoko gintis: „Kai matau, kad tuoj trenks, pakeliu ranką ir truputį trenkiu per veidą – vieną antausį, tada nusiramina ir eina miegoti. Žinojau, kad galiu gauti atgal, bet jis kažkodėl reaguodavo kitaip – truputį apsiramindavo.“

O kai apsiramindavo, prasidėdavo tai, ką jauna moteris vadina psichologiniu smurtu. Ji tikina, kad vyras jai priekaištaudavo nuolatos ir dėl visko. Kartodavo, kad ji per stora, kad bloga šeimininkė ar tiesiog blogas žmogus.

Vienintelė nepastebėjo išdavystės   

Tuo metu Kristina susipažino su viena mergina ir pradėjo su ja dažnai bendrauti. Ji džiaugėsi pagaliau radusi draugę. Deja, draugystė truko neilgai.

„Ta mergina dažnai atvažiuodavo į namus neva atsigerti kavos su manimi, bet gerdavo su mano vyru. [Kad vyras išdavė su ja], aš sužinojau palyginus vėlai – nemačiau, tiesiog nenorėjau matyti“, – atvirauja Kristina.

Nuo nemylimo vyro Kristina nusprendė pabėgti. Pirmas žingsnis buvo paprastas, bet labai svarbus: ji susirado darbą miestelio parduotuvėje.

„Turbūt po mėnesio pradėjo visos Ventos bobutės eiti ir sakyti, kad nematau, kas vyksta po mano nosim, ko aš tikrai nemačiau. Visa Venta žinojo, tik aš viena ne – kad mano vyras turi meilužę“, – prisimena „Emigrantų“ pašnekovė.

Kristina sako, kad su vyru bandė kalbėtis, bet, kaip ir galima buvo nuspėti, tai virto siaubingomis rietenomis: „Nusprendžiau, kad man gana, pasiėmiau dokumentus, pasiėmiau vaikus ir išėjau. Kelias dienas glaudėmės pas mamą, kol susiradau išsinuomoti butą.“

O tada buvo daug peripetijų: darbą Ventoje Kristina prarado, bet gavo kitą – Šiauliuose. Ji manė, kad vaikams kurį laiką bus geriau pas mamą, o paskui, jei viskas klosis pagal planą, jie trise apsigyvens Šiauliuose.

Ir štai priėjome istorijos pradžią – akimirką, kai Kristina nusprendė užsiregistruoti pažinčių svetainėje, kai ten ją užkalbino musulmonas Ali ir atsiskraidino į Kiprą atostogų, o ten pasipiršo, net neprašytas prisiekė visą gyvenimą mylėti, nors ir žinojo, kad Kristina jau turi ilgą ir toli gražu nelinksmą gyvenimo istoriją.

Iš savaitės pasakos Kipre Kristinai teko grįžti į lietuvišką realybę, kur vis dar tęsėsi skyrybų procesas. Laikas ėjo labai lėtai – posėdžiai buvo vis atidėliojami tai dėl teisėjos ligos, tai dėl kitų aplinkybių, o Kristina niekaip negalėjo iš galvos išmesti Ali.

„Kai įvyko teismo posėdis, kuriame mes buvome pagaliau išskirti, dar teko laukti mėnesį, kol nutarimas įsigalios. [Apie tai, ką patyriau Kipre, artimieji] nenorėjo klausytis, jie nesuprato, netikėjo, kad, turėjusi tokį vyrą, galėjau rasti kitą, kuris būtų idealus.“

Lietuvė ir pakistanietis kasdien bendravo internetu – namuose per „Skype“, o išėję iš namų naudojo mobiliąsias pokalbių programėles. Jau metus Kipre gyvenanti lietuvė juokiasi, kad nebendravo tik tada, kai miegojo.

Vyras musulmonas neleidžia lietuvei tik vieno dalyko

Vos įsigaliojus skyryboms su pirmuoju sutuoktiniu, Kristina paprašė Ali nupirkti bilietus į Kiprą, kuriame, kaip pati sako, ji rado savo gyvenimo meilę. Tuo lietuvė neabejoja iki šiol.

„Nėra tų kultūrinių skirtumų, abu stengiamės prisitaikyti. Jeigu man priimtinesni europiniai standartai, tai darau pagal europinius standartus. Būna ir taip, kad nusileidžiu jo kultūrai. Tiesiog išlaviruojame, stengiamės atrasti tą viduriuką, kad išvengtume nereikalingų pykčių“, – kalbėdamasi su „Emigrantais“ teigia Kristina.

Kristina ir Ali oficialiai susituokę jau beveik metus. Ir ligi šiol lietuvė nerado nė vieno šio vyro trūkumo. Atvirkščiai – mano, kad jo religija – tik privalumas. Juk musulmonai nevartoja alkoholio, o kur nėra išgėrinėjimų, ten mažiau ir konfliktų.

Musulmonų tėvai dažniausiai neleidžia savo sūnums vesti katalikių. Ir „Emigrantų“ pašnekovės ne sykį pasakojo istorijas, kaip nuspręsdami jas vesti, vyrai savo gimdytojų turi kone išsižadėti – nes tokiai neįprastai meilei jie niekada nepritartų. Tačiau Kristina sako, kad jai pasisekė, nes Ali tėvai ją priėmė net šilčiau, nei ji galėjo tikėtis: „Jo mama mane priima kaip dukrą, jo sesuo mane laiko seserimi. Nesijaučia, kad tu esi kito tikėjimo ar turi kitą pažiūrį į gyvenimą.“

Kristina sako daranti, ką nori, tačiau yra vienas dalykas, kurio Ali jai neleidžia: „Vienintelis dalykas, dėl kurio sutarėme dar prieš santuoką, kad nedėvėsiu mini sijonų ir didelių iškirpčių, ko aš ir šiaip nemėgau. [...] Jis nevalgo kiaulienos, aš kiaulienos taip pat atsisakiau prieš keletą metų, bet aš tą padariau dėl skrandžio problemų.“

Mama atsitvėrusi tylos siena

Lietuvės ir pakistaniečio vestuvės buvo kuklios – jiedu tiesiog nuėjo į metrikacijos skyrių. Santykių įteisinimą paspartino visai neromantiški reikalai. Ali turėjo tik studento vizą, kurios terminas jau ėjo į pabaigą.

Vėliau pora šventė dar vienas vestuves – jau pagal islamo tradicijas. Abiejose šventėse Kristinai labai trūko keleto žmonių – pirmiausia vaikų, kurie šiuo metu gyvena su buvusiu vyru.

„Kadangi prasitariau, kad noriu išvažiuoti iš Lietuvos, teismas nusprendė, kad duoda metus laiko – vaikai gyvena pas tėvą, o po metų aš turiu įrodyti, kad galiu išlaikyti vaikus užsienyje, kad turiu butą, darbą ir visa kita“, – pasakoja Kristina.

Ir, aišku, Kristina labai ilgėjosi mamos: „Ji ir šiuo metu vis dar nusiteikusi prieš mūsų santuoką. Ji su manimi nebendrauja, nes pasirinkau vyrą musulmoną.“

Kristina sako bandžiusi su mama susisiekti prieš Kalėdas, vėliau tikėjosi, kad ji pasveikins su gimtadieniu. Nei pirmą, nei antrą kartą jokios žinutės nesulaukė.

„Skaudu, bet išmoksti išgyventi, susitaikyti su tuo. Vis dar viliuosi, kad gal dabar, kai vėl ateis Kalėdos, jos širdis suminkštės ir nuspręs, kad šitaip neverta. [Prieš tai] buvo visko – ir mokė, kaip gyventi, ir apsipykdavome, bet dažniausiai būdavo, kad jeigu apsipykstam – tai mėnesiui, dviem ir vėl pradedam bendrauti. Bet šiuo metu yra didesnė krizė. Nors jau ir broliai, ir sesės susitaikė su ta mintim ir mane kaip tik pradėjo palaikyti. O mama vis dar atsitvėrusi tylos siena“, – pasakoja emigrantė.

Kipre lietuvė, kaip ir tūkstančiai kitų laimės ieškotojų, dirba padavėja. Mėgaujasi šiltu oru, tikisi susigrąžinti vaikus, o visą kitą laiką leidžia su mylimuoju. Bet ji neslepia – pasitaiko akimirkų, kai norėtų tiesiog patarimo ar palaikymo: „Būna akimirkų, kai padėtis atrodo be išeities, tada norėtųsi paskambinti mamai ir paklausti, ką turėčiau daryti.“

Kristina sako, kad gal nieko nebūtų viešai pasakojusi, jei ne taip susiklostę santykiai su mama – jei neišėjo su mama susitaikyti telefonu ar internetu, gal padės, kai šiuos jos žodžius išgirs visa Lietuva: „Mama, aš – laiminga. Jei tu bendrautum su manimi, būčiau dar laimingesnė.“

„Emigrantai“ transliuojami antradieniais 19.30 val. per LRT TELEVIZIJĄ. Laidos įrašus galite peržiūrėti LRT mediatekoje.