Mildos ir Ligito meilės istorija, kurią šįkart pasakoja „Emigrantai“, – jaudinanti ir įkvepianti. Sunkūs darbai, siaubinga avarija, pasibaigusi sudėtinga operacija, dienos, kai sąskaitoje – vos 5 eurai. Bet visi šie sunkumai nublanksta prieš labai romantišką porelės tikslą – į užsienį jie išvyko užsidirbti pinigų savo svajonių vestuvėms. Ir jau ne vieną mėnesį deda eurą prie euro planuodami laimingiausias savo gyvenimo akimirkas.

Tobulų vestuvių kaina – 50 tūkst. litų

Pirmą kartą išvydusi Ligitą, Milda suprato: tai – jos svajonių vyras. „Nerealaus grožio vaikinas, tas, apie kurį visą laiką galvojau, šiek tiek panašus ir į mano tėtį“, – prisimena Milda.

Ligitas irgi net neabejojo: Milda – jam skirta, ir jokia kita moteris negalėtų jos atstoti. „Tas jausmas, kai būni kartu... Labai sunku apibūdinti. Tiesiog jautiesi labai šiltai, tau visą laiką gera. Gera apkabinti tą žmogų, gera su juo būti, gera jo laukti, gera išgirsti, kas jam nutiko per dieną, kokių naujų patirčių įgavo, planuoti savo ateitį“, – sako Ligitas.
Dabar jie kartu jau puspenktų metų ir nė vienas nė sykio nepagalvojo, kad galėtų būti kitaip. Susipažino Utenoje, paskui abu apsigyveno Vilniuje. Dirbo pagal įgytas specialybes: Milda – grožio salone, o Ligitas – vadybininku spaustuvėje. Jie žinojo, kad iš nedidelių algų savo svajonei teks taupyti labai ilgai, o ją įgyvendinti norėjosi kuo greičiau.

Jų tikslas – ne nuosavas butas ir net ne turtingesnis gyvenimas, o vestuvės. Viena ypatinga diena, kurią jie praleis tobulai, ir nesvarbu, kiek tai kainuos. Tik dėl šios priežasties su porele kalbamės ne Vilniuje, o Olandijoje, Amsterdame. Čia Milda dirba kosmetologe, o Ligitas triūsia net dviejuose darbuose: dėlioja prekes į parduotuvės lentynas ir restorane gamina fondiu.

Ateinančią vasarą, liepos 25-ąją, Ligitas su Milda taps vyru ir žmona. Tada jie jau bus sutaupę 15 tūkst. eurų, arba daugiau kaip 50 tūkst. litų, – tiek, jų manymu, reikia tobulai vestuvių šventei.

„Tuomet jausimės saugiai. Bet vestuvėms visada išeina daugiau, tad matysim. Kol kas viskas labai gerai, taupyti sekasi. Tikėkimės, kad nereiks išlaidauti per daug, nes, iš kitos pusės, truputėlį kvaila per vieną dieną išleisti metų uždarbį“, – kalbėdamasi su „Emigrantais“ svarsto Milda.

Didžiausias išbandymas – automobilio avarija

Tačiau toli gražu ne visada porelei sekėsi. Olandijoje jiems teko įveikti tokį kliūčių ruožą, kad ne vienas būtų palūžęs ir išvykęs atgal į Lietuvą. Automobilio avarija – didžiausias išbandymas, kokį jiems teko įveikti emigracijoje.

„Važiavau riedučiais iš darbo, iš mėsos fabriko. Vairuotojas nepamatė, kad aš atvažiuoju, ir partrenkė mane. Dviejose vietose lūžo žandikaulis“, – nelaimę prisimena Ligitas.

Vienoje iš Amsterdamo ligoninių lovą palatoje lietuvis gavo tik pralaukęs septynias valandas. Kitą dieną, pasakoja Ligitas, buvo atlikta operacija: „Išoperavo, įdėjo keturias metalines plokšteles ir įsuko 15 varžtų. Turiu juos ir šiuo metu.“ Tris mėnesius Ligitas valgė tik skystą maistą – tai, ką galėjo siurbti per šiaudelį. „Galėjau kalbėti. Nelabai aiškiai, bet suprantamai. Kai žandikaulis lūžo, iškart po smūgio, nejaučiau jokio skausmo, tik jaučiau, kad kažkas burnoje labai negerai. Toks jausmas, kad viskas yra sugriuvę, suvirtę, visi dantys sulūžę, iš burnos bėgo kraujas. Septynias valandas jis ir bėgo, nebuvo įmanoma sustabdyti. Pirmą vakarą gavau morfino, kad mažiau skaudėtų“, – prisiminimais apie bene sunkiausią dieną gyvenime dalijasi vaikinas.

Dar ir dabar Ligito žandikaulis nėra visiškai sugijęs. O toks, koks buvo prieš avariją, sako jis, jau nebebus niekada: „Nėra viskas gerai, žandikaulis į šoną yra pasislinkęs apie 2 milimetrus. Ir manau, kad liks visą laiką taip pasislinkęs. To nesimato, bet taip yra. Tiesiog viršutinis žandikaulis nesueina su apatiniu tiesiai, kaip buvo anksčiau.“

Baisiausia tai, kad Ligitas tuo metu neturėjo sveikatos draudimo, kurio mėnesio kaina – apie 100 eurų. Pernelyg norėjome sutaupyti, juokaudamas, bet rimtai sako Ligitas. Jam ir Mildai pavyko apsidrausti atgaline data, tačiau tai išsprendė tik dalį problemų.

„Mus apdraudė atgaline data, bet turėjome sumokėti pinigus nuo pačios pirmos dienos, kai įvažiavome į Olandiją – kai pradėjome dirbti oficialiai. Bet tai buvo tikrai mažesnė suma, negu būtų reikėję sumokėti už operaciją. Draudimas atsiėjo apie 700 eurų, o operacija būtų kainavusi apie 12 tūkst. eurų. Dar dabar iš ligoninių gauname sąskaitas už įvairias apžiūras. Bet mes jas perdavėme draudimui, jis tas sumas apmoka“, – „Emigrantams“ sako Ligitas.

Sąskaitoje – penki eurai

Tris mėnesius dirbti negalėjęs vaikinas gaudavo bedarbio pašalpą – 70 proc. savo atlyginimo. Bet pinigų vis tiek sunkiai užteko.

„Tie pinigai buvo skirti pragyvenimui, reikėjo kitokio maisto, vaistų. Todėl išleidau daug pinigų, tikrai daugiau negu bedarbio pašalpa. [...] Kaltas buvo vairuotojas, bet čia irgi įdomu: iš vairuotojo policija paėmė tik pagrindinius duomenis – asmens kodą, vardą, pavardę, dar kažką. Tuo jo kaltė pasibaigė. Viskas buvo perduota vairuotojo ir mano draudikams, o tada jau draudikai ėmė bendradarbiauti ir spręsti visas problemas“, – pasakoja emigrantas.

Draudimo bendrovė Ligitui grąžino visus pinigus, sumokėtus už gydymą, bet tik po poros mėnesių, kai vaikinas jau buvo darbingas.

„Praėjus savaitei ar dviem, kai mane partrenkė, sąskaitoje turėjome 5 eurus. Buvome susimokėję už nuomą, nusipirkę šiek tiek maisto ir buvo telikę 5 eurai. Tuo metu buvo neramu, kaip bus toliau, iš kur mums gauti pinigų. Skolintis nesinorėjo, nes ir taip jau buvome pasiskolinę“, – sako Ligitas.

Avarija kaip reikiant pakoregavo porelės planus. Norėjo kuo greičiau sutaupyti, o išėjo taip, kad liko visai be pinigų. „Milda tuo metu dirbo tame pačiame riešutų fabrike, todėl aš vienas namie sėdėdavau, visiškai niekur neleisdavome pinigų. O paskui Milda gavo vieną atlyginimą, antrą, trečią. Dar man pervedė pinigus [ligos pašalpą – LRT.lt]. Bet apie dvi savaites nežinojom, ką daryti, pinigų visiškai nebuvo“, – prisimena Ligitas. Apie grįžimą į Lietuvą Ligitas su Milda net nedrįso galvoti. Jie nė už ką nebūtų atsisakę savo svajonės. „Patirtis, manau, labai gera: nenorėčiau antrąkart to patirti, bet vienąkart reikia, kad suprastum, kaip labai sunkioje situacijoje gali išsiversti. Viskas pasitaiso, reikia tik tikėti tuo, būti pozityviam, o ne sėdėti kažkur kampe ir verkti, kaip sunku. Visą laiką galvojome, kad pagerės“, – tvirtina „Emigrantų“ pašnekovas.

Tokioje situacijoje ne viena pora būtų pradėjusi pyktis. O Mildai su Ligitu atsitiko atvirkščiai – po šio įvykio jų santykiai tik dar labiau sutvirtėjo. „Supratau, kad tai tikrai tas žmogus, su kuriuo man reikia būti. Kuris nesutrinka, kuris žino, ką tokioje situacijoje daryti. Ne ima žliumbti, o padeda išspręsti kuo greičiau tą problemą“, – teigia Ligitas.

Pabūti kartu – vos 20 minučių per dieną

Mildos ir Ligito emigracijos istorija prasidėjo ne Amsterdame, o Roterdame – antrame pagal dydį Nyderlandų mieste. Jie manė, kad ten bus lengviau susirasti darbą, pigiau kainuos būsto nuoma, todėl pavyks greičiau sutaupyti.

„Pirmas naktis miegojome mašinoje, nes neturėjome, kur nakvoti. Pinigų turėjome nelabai daug, juos mums paskolino mano močiutė, esu jai už tai dėkingas. [...] Dabar pagalvoju, kad mes darėme nesąmones, – taip neįmanoma nei darbo, nei gyvenamos vietos susirasti. Na, bet pasisekė, gyvenamą vietą susiradom per „Facebook`ą“, – pasakoja Ligitas.

Susikrovę daiktus kelionei į Olandiją, Milda ir Ligitas nesitikėjo, kad vos atvažiavus ims lyti pinigais. Žinojo, kad teks dirbti pačius prasčiausius darbus. Pirmą darbą įsimylėjėliai susirado mėsos perdirbimo fabrike.

Ligitas sako tas dienas prisimenantis kaip juoką pro ašaras: „Į darbą reikėjo važiuoti labai anksti, pačiame darbe buvo šalta. Kiekvieną dieną dirbau robotu – darydavau tą patį veiksmą. Gal tris mėnesius taip. Dėjau dešreles ant konvejerio: viena ranka paimi, perimi į kitą, padedi ant konvejerio, viena ranka paimi, perimi į kitą, padedi ant konvejerio. Per dieną padėdavau apie 40 tūkst. dešrelių.“ Mėsos perdirbimo fabrike – vos pora laipsnių aukščiau nulio. Darbas – monotoniškas. Patalpose tvyro kraujo kvapas. Tokias sąlygas Milda ištvėrė vos vieną dieną: „Labai nepatiko, tikrai niekada nenorėčiau grįžti. Pamatęs tuos darbus, kurių tikrai niekada nenorėtum daryti, imi irtis į priekį. Tai buvo labai didžiulė paskata ieškoti kontaktų, nuolat rašyti laiškus, siuntinėti CV į visas įmanomas vietas, kur tik gali plėtoti savo idėjas ir specialybę.“

Netrukus Milda susirado šiltesnę darbo vietą riešutų fabrike, kur vėliau priėmė ir Ligitą.

„Kol aš dirbau mėsos fabrike, o Milda – riešutų, per dieną matydavomės 20 minučių, nes ji dirbdavo naktimis, nuo vakaro iki ryto, aš – nuo ryto iki vakaro. Susitikdavome man grįžus iš darbo, o jai prieš pat išvažiuojant. Gal pusantro mėnesio taip matydavomės. Tačiau kartu praleisdavome visą sekmadienį. Ji dirbdavo nuo pirmadienio iki šeštadienio. Aš taip laukdavau jos... Laukdavau tų 20 minučių. Nori tiek daug papasakoti, o turi tik 20 minučių“, – sako Ligitas.

Vienas apie kitą jie galvodavo visą dieną. O kai galų gale susitikdavo, laikas kartu pralėkdavo kaip sekundė. „Dabar atrodo, kad per 20 minučių nieko nepadarysi, o tuo metu būdavo, kad ir pavalgai, ir pašneki, ir dar kažką pažiūri, pasidalini įspūdžiais“, – teigia Ligitas.

Piršlybos – baseino viduryje

Po išbandymų Roterdamo fabrikuose Milda su Ligitu atvyko į Amsterdamą. Du darbus turintis Ligitas džiaugiasi, kad sekasi puikiai, jau net viršija savo taupymo planą. Mildai irgi puikiai sekasi. Jai nebereikia lenkti nugaros nekvalifikuotame darbe – mergina įsidarbino pagal specialybę.

„Šiuo metu dirbu 40 valandų per savaitę, tai yra normalus darbas. [...] Labai džiaugiamės, kad tereikėjo pusės metų ir viskas labai pasikeitė. Viskas 100 proc. pasikeitė į gerąją pusę“, – laimės neslepia Milda.

Su Ligitu ir Milda Amsterdame susitikome atskirai. Milda atlėkė dviračiu per pietų pertrauką, o Ligitas į vieną gražiausių Amsterdamo parkų atėjo iškart po darbo prekybos centre.

„Restorane dirbu keturias dienas, o prekybos centre – tik dvi, todėl viską įmanoma suderinti. Buvo metas, kai prekybos centre dirbau penkias dienas rytais, o restorane – keturias vakarais. Bet įmanoma dar daugiau dirbti. Turiu laisvo laiko ir laisvų dienų, kurias galima išnaudoti. Tą ir bandau daryti. Čia labai populiarūs dviračiai, todėl bandau juos taisyti, perdažyti, pardavinėti. Tai irgi sekasi. Čia labiau saviveikla, iš kurios bandau dar kažkiek išspausti“, – sako Ligitas. Jie abu dirba ir atsakingai skaičiuoja pinigus. Dalį atideda vestuvėms, bet pakankamai pasilieka ir gyvenimui Olandijoje. Įsimylėjėliai labai daug svajoja ir laukia tos liepos 25 dienos, kai, vienas kitam užmovę žiedus, prisieks amžiną meilę. Milda ir Ligitas susižadėjo Egipte. Mergina su šypsena prisimena tą dieną. Ir ją laiko viena svarbiausių savo gyvenime.

„Aš susirgau, nes peršalau, ir apsivilkau visus savo šilčiausius rūbus. Jis sako: „Einam į lauką, prie jūros pasivaikščiosim. Aš sakau: „Rimtai, dabar? Aš sergu, kodėl negalėjom to padaryti vakar?“ Taip ir išėjom, aš jaučiausi negraži ir nepatraukli, su treningu. Išėjome į lauką, ten buvo baseinas. Baseino viduryje – salelė, kur stovėjo staliukas su žvakėmis ir gėlėmis, su barmenu. Baltas rankšluostukas, šampanas. Taip viskas ir prasidėjo. Aš tiesiog atsisėdau, jis priklaupė, aš pradėjau verkti ir daugiau nieko neatsimenu“, – juokiasi Milda.

Linkėjimas – kiekvienam išgyventi tokius jausmus

Vestuvės moterims dažniausiai daug svarbesnės nei vyrams. Jos rūpinasi kiekviena detale – nuo suknelės iki šampano taurių, nuo pobūvio vietos iki svečių sąrašo. Bet Milda su Ligitu – kitokie. Savo jungtuves jie planuoja drauge, nori, kad ta diena būtų nepamirštama.

„Tai bus vienintelė ypatinga diena gyvenime. Visą laiką norėjau kažko labai didelio ir labai gražaus. Su nuostabiomis gėlėmis, geriausiais draugais... Jis turėjo lygiai tokią pačią viziją ir buvo labai paprasta nuspręsti, kad vestuvės nebus tradicinės“, – sako Milda.

„Jokių piršlių, jokių korimų, jokių pabrolių, pamergių – nieko nebus šitose vestuvėse. Ta šventė bus mums ir svečiams. Jos bus viešbutyje, kaip dabar planuojame, nebus bažnyčios, tuoksimės pievoje. Aišku, turi būti liudininkai, nes tai privaloma“, – būsimų vestuvių planus praskleidžia Ligitas.

Pagal dabartinį planą vestuvėse dalyvaus apie 60 svečių. Šventė vyks Trakų rajone, prie Margio ežero. Ligitas svajoja apie gražią tradicinę šeimą. Vaikinas įsitikinęs – vaikų jis nori susilaukti tik po vestuvių ir niekada nesituoktų „iš reikalo“. Kur gyvens po vestuvių, pašnekovai dar nenusprendė. Gal grįš į Lietuvą, o gal liks Amsterdame, kur bent kol kas labai neblogai sekasi.

„Įvyks vestuvės, tada važiuosime medaus mėnesio, o grįžę turbūt vėl taupysime – gal butui, namui ar kažkokiam nekilnojamam turtui Lietuvoje įsigyti, kur galėtume visada sugrįžti ir pabūti. Dėl ateities sunku pasakyti. Jei bus geros galimybės čia plėtoti savo specialybę, gauti gerus pinigus už tai, ką darai, pabūsim truputėlį ilgiau“, – mano Milda.
Milda ir Ligitas vienas be kito savo ateities net negalėtų įsivaizduoti. Jie kiekvienam žmogui linki išgyventi tokius šiltus jausmus.

„Jeigu jauti, kad su tuo žmogumi gera, kad poreikiai sutampa, neieškai kitų žmonių. Jei yra tas, su kuriuo tau gerai, kam žiūrėti kažkur kitur? Per visą tą laiką nesutikau nieko, kad pagalvočiau, jog gal labiau norėčiau būti su kažkuo kitu, o ne su Milda. Iškart lyginau su Milda: ar santykius, ar išvaizdą, ar pokalbį, minčių reiškimą, bet nė viena dar nebuvo aukščiau jos. Tai, manau, ir yra meilė“, – sako Ligitas.

„Jaučiuosi kaip ant sparnų. Kiekvieną dieną norisi grįžti namo, apsikabinti, šnekėti. Visada yra, ką papasakoti. Tai – nepaprastas jausmas, linkiu jo visiems“, – šypsosi Milda.