– Daug metų dirbote žurnaliste Vilniuje. O kada, kaip ir kodėl atsidūrėte Krokuvoje?

– Tikrai taip, mano profesinis CV netrumpas – nuo Lietuvos televizijos iki „gliancinių“ žurnalų, nuo radijo laidų iki interneto portalų, nuo pradedančiosios korespondentės iki vyriausiosios redaktorės. Spėjau pasidarbuoti ir Lietuvos kultūros paveldo departamente. Paveldo apsauga tebėra mano labai mylima sritis, tik domiuosi ja jau Krokuvoje.

Kodėl Krokuva? Turbūt gyvenime nebūna nieko atsitiktinio, visi įvykiai nuosekliai veriasi mažais karoliukais į neatsitiktinumų vėrinį.

Pirmą kartą Krokuvą pamačiau 1989 m., kai atvykau į Jogailaičių universitetą su Vilniaus universiteto delegacija. Dirbau tada mūsų universitete, galvodama apie disertaciją, akademinę veiklą. Laikai beveik „antikiniai“, tačiau atsimenu kiekvieną to vizito Krokuvoje akimirką, tarsi tai būtų buvę vakar. Šis miestas pirmiausia pakerėjo laisvės pojūčiu kiekviename žingsnyje. Ji tiesiog tvyrojo ore, žmonių veiduose, laikysenoje.

Tada tai buvo viso labo stipri pirmoji emocija. Dabar, kai jau esu giliau susipažinusi su Krokuvos istorija, jos senbuvių mentalitetu, žinau, kad laisvės būvis yra esminė šio miesto tapatybės dalis. O man tai visada buvo labai svarbu. Tokia tad toji meilės Krokuvai chemija. Kadangi įdomių darbo pasiūlymų Lietuvoje nebeturėjau, tiesiog ėmiau ir išvažiavau paieškoti naujų iššūkių ten, kur kažkada buvau taip gerai pasijutusi.

Ypatingas: Krokuvos senamiestis, įtrauktas į Pasaulio kultūros paveldo sąrašą, – išraiškingiausias šalies senamiestis, buvusi karališkoji Lenkijos sostinė. / 123rf.com, J. Miš­ki­ny­tės as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

– Pažinojote Krokuvą prieš ten apsigyvendama. Ar ji tapo jums atradimu susipažįstant vis labiau?

– Nuoširdžiai maniau, kad Krokuvą pažįstu neblogai. Juk, atrodo, tiek domėjausi, tiek skaičiau, tiek knygų prisipirkau, tiek parašiau straipsnių to miesto tema Lietuvos spaudai. Vaikštinėjau po įvairias temines ekskursijas su geriausiais Krokuvos gidais. Lankiausi kultūros renginiuose. Landžiojau po kiemelius, pratinausi dažniau pakelti galvą aukštyn. Įsiprašydavau į išskirtinių pastatų vidų.

Dabar jau žinau, koks klaidingas buvo mano įsivaizdavimas apie savo kompetenciją to miesto tema. Susipažinusi su įvairiais įdomiais vietiniais žmonėmis – istorikais, menininkais, menotyrininkais – kaskart pasijusdavau tikra pliuškė. Tie per daugybę metų išties suaugę su Krokuva asmenys, neretai – dinastiniai jos gyventojai, sako nuolat randantys savo mieste nepastebėtų, nepažintų dalykų. Tai ką man kalbėti? Kuo daugiau sužinau, tuo esu kuklesnė Krokuvos „ekspertė“ ir mokausi, mokausi...

– Kuo šis miestas ypatingas? Kuo jis jus žavi? Kodėl, kaip pati rašėte savo feisbuko paskyroje, „Krokuva kiekvienam lietuviui turi būti privaloma piligrimystė“?

– Man Krokuva išskirtinė savo ryškiais prieštaringumais. Tai ir provincialus miestas, ir sykiu nepaprastai populiarus tarp pasaulio turistų.

Išankstinis nusistatymas – ne pats geriausias kompasas. Visgi laikausi įsitikinimo, kad pamatyti Krokuvą bent vieną kartą yra prasmės kiekvienam lietuviui.

Provincialus – nes yra toks „pats sau“, hermetiškas. Nemažas, bet visi čia fenomenaliai vienas kitą pažįsta, per ilgesnį laiką nėra jokio šanso išlikti anonimiškam. Pati kai kuriuose populiariuose, turistų dažnai lankomuose objektuose esu susidūrusi su itin įdėmiu žvilgsniu ir pajutusi, kad esu užfiksuota – kitąkart mane jau atsimins.

Krokuvoje tebegyvena senų garsių giminių palikuonys, jų kvartaluose veik neįmanoma įsigyti nekilnojamojo turto, nes jis – protėvių, jis neparduodamas, kol dar įmanoma jį išlaikyti, net jeigu ir labai sunkiai. Vienas lietuvių dailininkas, išties talentingas, pasakojo, kaip nebuvo įsileistas į Krokuvos meno pasaulį, todėl išvažiavo į kitą Lenkijos miestą ir ten padarė puikiausią karjerą. Manau, jam neužteko kantrybės įrodyti Krokuvai, kad jis yra jos vertas. Tokia jau ta Krokuva.

Bet turbūt niekas nėra geriau apibūdinęs šio miesto už Czeslawą Miloszą. Kai poetas sužinojo apie jam paskirtą Nobelio premiją, savo bičiuliui, žurnalo „Tygodnik Powszechny“ vyriausiajam redaktoriui Jerzy Turowicziui pareiškė: „ Mano emigracija baigėsi!“ Po kelių dešimtmečių pertraukos sugrįžo į Krokuvą, kur aktyviai praleido likusį gyvenimą ir atgulė amžinojo poilsio Nusipelniusiųjų kriptoje. Jam Krokuva buvo miestas, kur už kiekvieno kampo kas nors vyksta. Kas jam dar atrodė itin svarbu – kad tai universitetinis miestas ir kad nepaisant nemažo dydžio jis vis dar „žmogiškas“.

Lietuviui privalomą piligrimystę į Krokuvą paminėjau pusiau juokais ir, žinoma, ne religine prasme. Tiesiog čia esama daug mūsų istorijos. Lenkai labai didžiuojasi Jogailaičių dinastija, o juk ji – lietuviška. Prie Žalgirio paminklo tautiečiai kaip susitarę piktinasi, kad Jogaila įkurdintas pačiame jo viršuje, o Vytautas stovi žemiau. Tada siūlau prisiminti, kad abu jie buvo lietuviai, pusbroliai. Pasiūlau paskaičiuoti, kiek apskritai Žalgirio paminklo kompozicijoje esama lietuvių ir dar įvertinti tai, kad nukautas Kryžiuočių ordino magistras guli būtent po Vytauto kojomis. Manau, Krokuva suteikia nemažai progų atpažinti savo garbingos praeities ženklus, kurių čia apstu, pamąstyti, kuo kažkada buvome stiprūs. Krokuva gali tapti netikėta pažintimi su primirštu pačiu savimi.

Trauka: Krokuvoje gausybė paminklų ir skulptūrų, kurios garsėja savo istorija. Tai vertingi meno kūriniai, kurie sutraukia minias turistų. / 123rf.com, J. Miš­ki­ny­tės as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

– Kodėl kilo mintis vesti ekskursijas po Krokuvą ir pažindinti su tuo miestu kitus? Noras dalytis žiniomis ar tiesiog reikėjo veiklos?

– Draugai pastūmėjo ta kryptimi. Atvažiuoja, prašo papasakoti apie miestą, pavedžioti po įdomiausias jo vietas. Labai nemėgstu daryti to, ko neišmanau geriau nei vidutiniškai, todėl teko imtis mokslų pas gidų rengimo profesionalus. Buvo gana sunku, labiausiai dėl svetimos kalbos ir milžiniškos apimties turinio, kurį teko įsisavinti vos per metus. Tas turinys – tai Lenkijos ir Krokuvos istorija, miesto paveldas, paminklai, asmenybės, meno istorijos paskaitos, metodikos mokymai, atskirų dalykų egzaminai. Ir vis dar nematyti to pažinimo pabaigos, nes kasdien sužinau kažką naujo, negirdėto, neskaityto. Bene prieš dešimtmetį kalbinau Lietuvos spaudai vertėją Kamilį Peczelą, jis tada pasidalijo savo sukurtu lietuvišku maršrutu Krokuvoje. Jau papildžiau jį naujomis vietomis. Kai kurias aptikau visai netyčia, ko kito ieškodama. Lietuviški pėdsakai Krokuvoje – pats mylimiausias mano vedamas maršrutas.

– Apie pačią Krokuvą: kokia ji?

– Pirmiausia tai yra gilių tradicijų miestas, kurios nūdienoje puoselėjamos ne mažiau uoliai nei, pavyzdžiui, Viduramžiais. Įvairios naujos iniciatyvos yra papildančios senąsias šventes, bet jų nei užgožia, nei juolab pakeičia. Kadangi Krokuva – darinys, išaugęs susijungus savarankiškiems miestams, ji yra tarsi daugiaveidė. Mat kiekvienas jos rajonas, anksčiau buvęs atskiru miestu, turi savitą istoriją, bendruomenę, mažąją savivaldą, tradicijas.

Krokuviečiai yra orūs. Pagrįstai – juk daugybė svarbiausių valstybės raidai įvykių nutiko būtent Krokuvoje. Čia įkurtas pirmasis Lenkijos nacionalinis muziejus, iš Krokuvos pajudėjo pirmasis Lenkijos pašto diližanas, čia tebestovi seniausia šalies sinagoga ir t. t. Krokuvoje Tadas Kosčiuška šventino savo kardą, prisiekė miestelėnams su visišku atsidavimu kovoti už laisvę ir iš Turgaus aikštės išvedė savo pulkus į 1794 m. sukilimą. Netgi Lenkijos nepriklausomybė 1918 m. Krokuvoje buvo paskelbta diena anksčiau nei kitur.

Krokuviečiai mėgsta priminti, kad kai jų mieste jau buvo karūnuojami karaliai, Varšuvos vietoje dar tik krūmokšniai kerojo. Jie pasižymi savitu humoro jausmu, tokiu ant sarkazmo ribos. Neseniai girdėjau klausiant vieno krokuviečio, ar jam nesinorėtų, kad Varšuva grąžintų Krokuvai sostinės statusą. Jis atsakė, kad krokuviečiai nieku gyvu nepakęstų savo mieste šitiek politikų viename kvadratiniame metre. Tai aktyvūs miestelėnai, jie jaučiasi Krokuvos šeimininkais ir, kiek teko matyti, vietos valdžia atsižvelgia į jų nuomonę. Taipogi tai yra kultūros miestas su nesuskaičiuojamu festivalių, ypač literatūrinių, kiekiu. Itin žalias – didesni ir mažesni parkai dygsta akyse.

Puošnu: į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktas medinis altorius su 200 skulptūrų ir tūkstančiais medžio raižinių detalių puošia Šv. Marijos baziliką. / 123rf.com, J. Miš­ki­ny­tės as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

– Ką būtinai reikia pamatyti lietuviams čia atvykus, kur svarbu apsilankyti?

– Pirmajai pažinčiai su Krokuva paprastai siūlomi du maršrutai. Pirmasis – Karališkasis kelias, vedantis nuo Krokuvos gynybinės sienos liekanų iki Vavelio, pakeliui stabtelint svarbiausiose istorinėse vietose. Apžiūrėti visą Vavelį reikia maždaug 6–8 valandų – tikrai retas turistas turi tiek laiko vienam objektui. Tokiu atveju siūlyčiau rinktis reprezentacines karalių sales ir būtinai užsukti į svarbiausią Krokuvos šventovę – Katedrą, kurioje palaidoti ir mūsų didieji kunigaikščiai.

Antrasis maršrutas būtų Kazimiežas – žydų rajonas, išsaugojęs autentišką veidą, itin svarbus Krokuvos praeities pažinimui.

Na, o jei abu maršrutai jau išvaikščioti, netrūksta kitokių krypčių pagal įvairiausius interesus – lietuviškos gijos, literatūros nobelistų vietos, istorinės kavinės, Jogailaičių universitetas, Viduramžius menantys vienuolynai ir t. t. Net ir paprasčiausias pasivaikščiojimas Plantais, t. y., žaliuoju žiedu, juosiančiu Krokuvos senamiestį, suteiks daug malonumo. Pakeliui akį džiugins ne tik pavyzdingai prižiūrimas senas parkas, bet ir įdomūs pastatai, paminklai.

Verta vienu iš Vyslos tiltų nueiti į Podgūžą. Šis Krokuvos rajonas iki Pirmojo pasaulinio karo buvo atskiras miestas. Klestintis, turtingesnis už Krokuvą, tad ilgai spyriojosi kalbinamas prisijungti. Tuomečio Krokuvos mero Juliuszo Leo kantrybė ir diplomatija vis tik priveikė tą užsispyrimą. Taip pat labai rekomenduoju nusileisti į puikų požeminį miesto muziejų, įrengtą po ilgų archeologinių kasinėjimų. Krokuva amžių bėgyje pakilo aukštyn net keturis metrus, tad pati seniausia jos istorija – po Turgaus aikštės grindiniu. Vaikus verta nuvesti į po Vavelio kalva esantį slibino urvą. Nuo legendos apie tą kiekvieną savaitę iš miestelėnų po aviną reikalaujančią pabaisą ir ją įveikusį riterį Kraką prasideda pasakojimas apie Krokuvos pradžią.

Asmenybės: „Oskaru“ už visą savo kino kūrybą apdovanotas režisierius Andrzejus Wajda amžinojo poilsio atgulė Krokuvos kapinėse. / 123rf.com, J. Miš­ki­ny­tės as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

– Ką ir kur paragauti?

– Michelin gido šių metų sąraše – aštuoniolika Krokuvos restoranų, jie lengvai surandami interneto paieškos sistemose. Kadangi pati labai mėgstu silkę, tai tokio paties skonio turistus vedu į užeigą „Silkės ambasada“. Kazimieže siūloma visokių žydiškos virtuvės patiekalų. Alkio kirminą greičiausiai apmalšina vadinamosios Krokuvos obvažankos – tokie riestainiai su įvairiais priedais, parduodami iš gatvės vežimėlių.

Krokuviečiai mėgsta priminti, kad kai jų mieste jau buvo karūnuojami karaliai, Varšuvos vietoje dar tik krūmokšniai kerojo.

Aikštė Nowa – tradicinių Krokuvos užkepėlių (zapiekankų) centras. Ten net solidžiausi ponai ir ponios užmiršta savo dietas, baltas kelnes, rafinuotas manieras. Kerta tą greitmaistį įsitaisę tiesiog ant laiptų, tirštoje balandžių apsuptyje. Nesuprantu, kokia yra Krokuvos greitojo maisto kampelių traukos paslaptis, tačiau valgytojų jie tikrai nestokoja.

Mano kaip gidės gomuriui skaniausia yra tose vietose, kuriose lankydavosi miestui itin nusipelniusios asmenybės. Tuomet galime ne tik pasimėgauti, tarkime, citrinos tarta, bet ir pasikalbėti apie šį desertą labai mėgusio Czeslawo Miloszo gyvenimą Krokuvoje ir apie tai, koks lietuviškas vaikystės maistas jam kėlė nostalgiją. Arba apie ekscentriškąjį Juozapą Albiną Herbačiauską, jo pusiau lietuviškus monologus populiariausioje XIX a. Krokuvos meno bohemos kavinėje, iki mūsų dienų išsaugojusioje stilingą autentišką interjerą ir garsėjančią šviežutėliais pyragaičiais.

Pagerbtas: Paulinų vienuolyno komplekso Nusipelniusiųjų kriptoje ilsisi paskutiniu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiu bei lenkiškai rašančiu lietuviu save vadinęs Nobelio premijos laureatas Czesławas Miłoszas. / 123rf.com, J. Miš­ki­ny­tės as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

– Kelioms dienoms reikėtų vykti į Krokuvą, norint šį miestą pajausti?

– Manau, kad optimaliausia būtų praleisti Krokuvoje dvi tris dienas. Bet koks miestas, ramiai jį tyrinėjant, atsiveria kitaip nei lekiant strimgalviais. Tačiau dažniausiai žmonės atsisveikina apgailestaudami, kad kažkam neužteko laiko ir žada būtinai sugrįžti.

– Ar paprasta Krokuvą pažinti pačiam, ar geriau tai daryti su gidu?

– Smagiai praleisti laiką, kažką pamatyti kuo puikiausiai galima ir savarankiškai. Tačiau norint miestą pajausti, suvokti jo kitoniškumą, išskirtinumą be gido pagalbos, manyčiau, užduotis sunkiai įveikiama. Na, nebent turima daug laiko gilintis ir ruoštis – tiek, kad pats taptum beveik gidu. Iš to, ką nugirstu kalbant turistinėse vietose, matau, kad žmonės būna prisirinkę atskirų faktų, bet nesupranta jų sąryšio, neturi visumos vaizdo. O kartais ir tie faktai būna klaidingi.

Tačiau jeigu turistui tai neatrodo svarbu – žinoma, kam jam tas gidas. Nors aš vis dėlto patarčiau svarbiausiuose istorijos, kultūros objektuose neatsisakyti bent jau audiogido. Beje, Krokuvos paveldo vietos yra išties neblogai, informatyviai paženklintos, tačiau ant pastatų esama ir klaidinančių lentelių. Taip atsitiko todėl, kad, jas sumontavus, paaiškėjo naujų istorinių detalių. Gidai tikrai žino apie tokias klaidas.

Vis dėlto, jeigu šis miestas tiesiog netraukia, tai gal jis yra ne jūsų kryptis ir tiek. Pati turiu šalių, kurios nė trupučio nedomina, atrodo svetimos. Bet įtariu, kad apsilankiusi galbūt pakeisčiau savo nuomonę apie ne vieną iš jų. Išankstinis nusistatymas – ne pats geriausias kompasas. Visgi laikausi įsitikinimo, kad pamatyti Krokuvą bent vieną kartą yra prasmės kiekvienam lietuviui.