Išvykę svetur lietuviai randa darbo, dažniausiai geriau apmokamo nei gimtinėje. Jie pramoksta užsienio kalbų, išmoksta pakovoti už save svetimoje aplinkoje. Daug kam emigracijos metu praplėstas akiratis padeda atrasti save. Žmonės netgi tampa tolerantiškesni kitokios rasės ar religijos asmenims. Tačiau, pasak „Emigrantų“, yra ir kita pusė, apie kurią vis dažniau prabyla svetimuose kraštuose nusėdę mūsų giminės ir draugai.

Labiausiai jie nelaukia švenčių. Tai baisiausios dienos, kuomet nėra prie ko prisiglausti, dienos, kuomet kyla prisiminimai apie namus Lietuvoje, kur buvo gera su šeima. Šis „Emigrantų“ pasakojimas apie skaudžią realybę – vis labiau plintančią vienatvę. Reportažas Londone filmuotas per Valentino dieną, kuomet labiausiai ir norisi turėti mylimą žmogų šalia.

Skaičiuojama, kad maždaug kas trečias lietuvis užsienyje laimės ieško vienui vienas. Artimiausiais žmonėmis daugeliui tampa bendradarbiai, su kuriais matosi tik pamainos metu. O užmegzti artimesnių santykių neišeina.

Tarp kliūčių – savų namų neturėjimas 

Giedrius Pranckus, 23 metų telšiškis, į Angliją emigravo vos prieš pusmetį. Ir visą tą laiką kovoja dėl vietos po saule darbo rinkoje. Stengtis, sako Giedrius, reikia nuolat, nes bet kuriuo metu gali pasirodyti geresnis už tave, o juk tada – darbdavys paprašys išeiti.

„Į Angliją atvažiuoja žmonės ne antrų pusių ieškoti. Po darbų pailsėti nori. Aišku, liūdna kartais vienam, trūksta tos antrosios pusės, bet nėra kada [ieškoti]. Išeini kažkur į barą pasėdėti, pasižiūri, gražiai pasišypsai panelėms ir tuo pasibaigia. Vis tiek nuovargis...  Išgeri vieną ar du alaus ir galvoji – gal jau namo važiuoti, nes atvažiavai dirbti, o ne pramogauti“, – sako emigrantas.

Giedriaus darbo diena prasideda vos pradėjus švisti, apie septintą ryto, o pabaigos ji neturi. Vaikinas pasakoja darbo reikalus parsinešąs į namus, net savaitgaliais daro planus, ką reikės padaryti, analizuoja savo klaidas.

„Aš pats neprisirišu prie žmonių, nes kol kas situacija tokia, kad nuolat kažkur išvažiuoju – tai į mokymus, tai darbo reikalais. Žmonės – nedaugelį jų galiu pavadinti draugais, realiai jie yra pažįstami“, – kalbėdamasis su „Emigrantais“ teigia Giedrius.

Du trečdaliai Rytų Europos emigrantų prisipažįsta užsienyje gyvenantys ne komforto zonoje. Dažniausiai todėl, kad privačią erdvę taupumo sumetimais dalinasi su svetimais žmonėmis, taip pat atvykusiais užsidirbti ir sutaupyti.

Dar gerai, pasak ne vienus namus Anglijoje pakeitusio Giedriaus, jei kambariokai yra iš Lietuvos, nes dažniausiai būna, kad net susikalbėti negali su rumunais ar vengrais.

„Aš, pavyzdžiui, vis dar neturiu normalios gyvenamosios vietos, nes nuolat keliauju – savaitę ten, savaitę ten. Tai su kambariokais, tai viešbuty, tai dar kur nors. Nėra tokios nuolatinės gyvenamosios vietos, kad jaustumeis kaip namie, žinai: o, grįžtu namo, o, galiu kažką pasikviesti. Tai didelis minusas“, – tvirtina Giedrius.

Jis įžvelgia ir kitą problemą – prisirišti prie merginos, kurios statusas – „emigrantė“, yra be galo pavojinga. Užsimezgus artimesniems santykiams visi turi žinoti, kad rizikuoja būti netikėtai palikti, sako uždirbti siekiančių žmonių judėjimą stebintis Giedrius.

„Žmonės keičiasi, atvažiavo, padirbo mėnesį, vėl išvažiavo. Pagyvenk, pavyzdžiui, viename bute vienerius metus, per juos tikrai žmonės pasikeis. Tai realiai su jais vis tiek nesusibendrausi. Jie padirba, keičiasi darbas, kažkur išvažiuoja, ieškosi būsto arčiau darbo – visą laiką vyksta judėjimas“, – pasakoja  „Emigrantų“ pašnekovas.

Baigėsi pinigai, baigėsi ir meilės romanai

Lietuvoje Giedrius problemų su merginomis neturėjo. Naktiniuose klubuose ir internetu į jo glėbį siūlėsi ne viena. Tačiau atvykęs į Angliją jis atsidūrė kitoje barikadų pusėje: „Labiausiai nervina, kad, kai su kažkuo bendrauju, viskas yra gerai, panelė miela ir graži, bet ji sako: o, kokia bus laiminga kažkuri panelė būdama su tavim, kaip aš jai pavydėčiau. Ne viena taip sakė. Tai sėdi ir galvoji: gerai, pavydėtum, o ko pavydėti, tai kodėl tu negali būti ta išrinktoji.“

Nors mūsų šalies merginos dėl puikios išvaizdos giriamos visame pasaulyje, Giedrius sako pastebėjęs naują tendenciją – vis daugiau vyrų jas ima vadinti išnaudotojomis, siekiančiomis turto.

„Su lietuvaitėmis, kurios yra vadinamosios barakudos (čia jų yra tikrai daug), – tai su jomis gal ir lengva, bet ar tu ilgai su jomis realiai išbūsi. [...] Paprastą eksperimentą galima padaryti: ateik su darbiniais rūbais, nesiskutęs ir pabandyk užkalbinti, tai pasiųs toli į pietryčius ar į rytus, ir prieik su „brand`iniais“ rūbais, išsikvėpinęs, pereik per salę ir pamatysi, kaip merginos elgiasi ir kaip jų žvilgsniai krypsta tavęs link“, – sako Giedrius.

Tos pačios nuomonės laikosi ir iš Vilniaus prieš dvejus metus išvykęs Justinas. Juodus darbus fabrikuose anksčiau dirbęs vaikinas šiuo metu pajamų šaltinio neturi. O vos tik baigėsi pinigai, baigėsi ir visi meilės romanai, kurių, pasak Justino, anksčiau netrūko.

„Lietuvės ieško turčių ir panašiai, o aš esu be darbo ir neplanuoju užsiciklinti ties lietuvėmis. Tiesiog planuoju atsipalaiduoti, žiūrėti, ką man gyvenimas pasiūlys, ir judėti toliau“, – „Emigrantams“ kalba Justinas.

Vaikinas pasakoja, kad kelios tautietės jį finansiškai „nuskausmino“ –  gavo dovanėlių, o tada dingo. Tad dabar jis labiau linksta prie užsieniečių: „Afrikiečių, jos man labiau prie širdies.“

21-erių vaikinas neleidžia sau graužtis dėl vienatvės, dienomis jis ieškosi naujo darbo, o naktimis eina kur nors pasilinksminti.

Lietuviai lietuviams Meilės dieną gražių žodžių turėjo nedaug. Jau trejus metus Anglijos Mančesterio mieste gyvenanti Rūta, atvykusi į vakarėlį Londone, tarp tautiečių ieškojo užsieniečio. Jos teigimu, lietuviai per daug grubūs.

„Labai agresyvūs. Ir, tarkime, nuėjus į klubą, jie per daug prisigeria, ir panašiai“, – sako Rūta, kuriai norisi elegantiško vyriškio. Jo uždarbis , Rūtos teigimu, nesvarbus, svarbiau – kad sutaptų charakteriai. „Išvaizda irgi svarbu, turi būti prisižiūrintis save – ne per daug“, – dėsto emigrantė.

Anglėmis lietuviai nesižavi

Daug Lietuvos merginų Londone užmezga santykius su vietiniais anglais. Bet mūsų vaikinai šiuo pavyzdžiu neseka. Angles taip pat turi dėl ko kritikuoti.

„Pas mus žiemą normalu, kad mergina eina su kelnėmis ir su striuke, o anglės – vos ne su „miniakais“, oda pašiurpusi. Net pačiam šalta darosi pasižiūrėjus į jas. Nelabai skoningai ir patraukliai atrodo“, – teigia Giedrius.

Jam pritaria ir viename iš Londono restoranų dirbantis Paulius. Jis taip pat ilgą laiką vienišas, bet geriau toks ir liks, nei prasidės su vietinėmis Londono merginomis: „Visiškai ne mano skonio. Anglės be batų verkiančios, keiksnojančios. Jos vaikšto be batų, kai minus dvidešimt, be apatinių, šąla perbalusios.“

Kad emigrantams vienišumo problema tampa vis labiau aktuali, įsitikinusi ir Londono naktinio klubo „Studio 338“ vadovė Kotryna. Jauna moteris kiekvieną savaitgalį organizuoja didesnius ar mažesnius pasilinksminimus lietuviams, o jų metu pastebi šimtus nusivylusių vienišų žmonių.

„Londonas yra vienišų širdžių miestas, kuriame viskas vyksta labai greitai. Žmonės dirba, gyvenimas vyksta visą dieną, visą naktį, niekada čia neliūdna, rasi pramogų dieną naktį, rasi, kur pavalgyti, kur pailsėti, kur „patūsinti“. Gal todėl, kad tas ritmas toks greitas, vienišų širdžių yra daug daugiau negu kitur“, – mano Kotryna.

„Piršliene“ Londono lietuvių pravardžiuojama moteris visomis išgalėmis bando sudominti nuo darbų pavargusią publiką, kad tik šie nesėdėtų užsidarę namie. Valentino dienos vakarėlis kasmet būna vienas sėkmingiausių, nes būtent šią dieną daugelis ima graužtis, kad neturi antros pusės ir keliauja į klubą jos ieškoti. „Vis tiek traukia ta pati kultūra, tie patys įpročiai, labai daug kas sieja – iš tikrųjų žmonės nori antros pusės iš savo šalies“, – „Emigrantams“ tvirtina Kotryna.

Londone, kuriame gyvena daugiau kaip 8 mln. žmonių, tokio stiliaus naktiniai klubai yra bene vienintelė vieta, kur galima surasti tos pačios tautybės savo žmogų.

„Čia atsiranda daug porų, daug laimingų šeimų, labai džiugu dėl to. Atsimenu tokių laimingų šeimų netoli dvidešimt. Ir šį rudenį esu pakviesta į vestuves, mes vos ne piršliai turėtumėme būti, nes atsimenu jų susitikimą – vaikinas dirbo pas mus už baro, o mergaitė buvo viena iš mūsų nuolatinių klienčių. Tai – Vadimas su Justina, ir jie šį rudenį kelia vestuves“, – pasakoja Kotryna.

Aukle dirbanti Justina ir barmenas Vadimas yra vieni tų žmonių, kuriuos prieš penkerius metus suvedė naktinės lietuviškos linksmybės šiame klube.

„Iš pradžių nepastebėjau jo, barmenas – tai barmenas, bet kažkaip vieną kartą taip susižvalgėme, kažką pajutau. Susitikinėjome gal pusę metų ir supratome, kad norime būti kartu. [...] Vyro norėjau lietuvio, nes iš tos pačios šalies, maloniau šnekėti lietuviškai, negu laužyti liežuvį kita kalba, lengviau suprasti“, – sako Justina.

Amžina meile tikinti pora nesutinka su tais, kurie sako, kad tokio dydžio mieste, kaip Londonas, dorų santykių neįmanoma išlaikyti.

„Jeigu labai myli, tai miesto dydis reikšmės neturi. Emigrantai galbūt vienišesni dėl laiko stokos“, – svarsto Justina.

Daug vienišų draugų turinti pora savo ateitį jau suplanavo. Nei Londone, nei kur kitur jie niekada nesiskųs meilės stygiumi, nes netrukus kels vestuvių puotą – birželio mėnesį Maljorkoje: „Mes jau ne kartą ten buvome, surandame vietų, kur galima gerai praleisti laiką. Ir nusprendėme, kodėl gi nepraleidus ten laiko su daugiau žmonių – tą vienintelę dieną.“

Iš Tauragės atvykusi 27 metų virėja Daiva ir jos bendraamžis statybininkas Darius susipažino taip pat jau emigravę – Londone. Kol sutiko vienas kitą, abu tenkindavosi tik trumpalaikiais romanais, kad tik nedepresuotų vienatvėje. Bet dabar abu prisiekė – su lakstymu viskas baigta. Draugauja porą mėnesių ir nieko keisti nenori. „Susipažinome per internetą. Pirmas parašė Darius“, – pasakoja Daiva.

Įsimylėjėliai akimirkų pabūti kartu turi nedaug. Pirmenybę vis dėlto abu teikia darbui. „Dar negyvenam kartu, dar neskubam. Aš dirbu vienokiu laiku, jis – kitokiu. Dažniausiai susitinkam savaitgaliais, laisvesnėmis dienomis“, – sako emigrantė.

Naktiniam klubui vadovaujanti Kotryna įspėja, kad net turint antrą pusę Londone negali būti ramus. Ji savo akimis mato daug neištikimų emigrantų. Milžiniškame mieste pasiūla didesnė nei Lietuvoje, tad mūsiškiai susigundo atsikąsti uždrausto vaisiaus.

„Yra nuolatinių klientų, kurie ateina ir sako: kitą savaitgalį aš ateisiu su žmona, jūs manęs ilgai nematėte. Visus perspėja ir visi: o, labas kaip seniai tave matėme. [...] Būna visokių intrigų, kimba į plaukus. Vienos ateina su vyrais, o kitos, pavyzdžiui, tuos vyrus vilioja. Praeitą kartą per renginį pasigavo vieną tokią mergaitę, kuri sijoną ant scenos kilnojo, ir kibo į plaukus. Mums paskui teko jas taikyti“, – pasakoja Kotryna.

Kotrynos vadovaujamame klube „Emigrantai“ atliko eksperimentą. Širdies draugės ieškantis Giedrius keturias valandas dairėsi sau panelės, o „Emigrantų“ operatorius sekė jų reakcijas. Valentino dienos vakarėlyje vienišius, deja, meilės taip ir nerado, tenkinosi vos vienu telefono numeriu, kurį gavo iš keliais metais vyresnės panelės.