Nors šis „Emigrantų“ pasakojimas – iš Švedijos, jo herojė Šarūnė jau gyvena Vilniuje. Prieš keletą mėnesių ji priėmė sprendimą grįžti. Ir tikrai ne dėl to, kad emigracijoje jaunai moteriai nesisekė. Prestižinis darbas banke, tobulai išmokta švedų kalba, naujas draugų ratas ir net nuosavas būstas – Stokholme ji turėjo viską. Tačiau septynerius metus Švedijoje pragyvenusi klaipėdietė pasiilgo Lietuvos.

Ji suprato, kad karjera Švedijoje negali atstoti tėvynėje likusių artimųjų. Su jais pasimatyti tik per didžiąsias metų šventes Šarūnei nebeužteko.

Teko imtis plano B

Septyneri metai – tiek Šarūnė praleido Švedijos sostinėje Stokholme. Moteris neslepia: grįžimas kelia ne ką mažiau baimių, nei kažkada kėlė pasiryžimas emigruoti. Juk jau viskas apsivertę aukštyn kojomis. Švedijoje ji jau buvo įsitvirtinusi, o Lietuvoje, be artimųjų ir keleto draugų, nieko neturėjo. Jos planas buvo toks: pirmiausia Vilniuje susiras darbą – ne prastesnį, nei turi Stokholme. Per septynerius metus, praleistus tame pačiame banke, Šarūnė ne kartą kilo pareigose. Galiausiai dirbo vyresniąja verslo analitike.

Pasak Šarūnės, tiek pasiekus, būtų nesmagu viską pradėti nuo pradžių. Kadangi banko, kuriame dirbo Šarūnė, filialų yra ir Lietuvoje, ji tikėjosi tiesiog persikelti ten. Deja, jos trokštamos pozicijos buvo užimtos. Teko imtis plano B.

„Aš labai intensyviai pradėjau siuntinėti savo CV į kitas kompanijas. Nelabai ten kas atsiliepdavo, nors aš visą laiką taikiau į skandinaviško tipo įmones, kad išnaudočiau žinojimą, kaip jie dirba, kas jie tokie yra, ir pačią kalbą“, – „Emigrantams“ pasakoja Šarūnė.

Per praėjusias Kalėdas, grįžusi į Lietuvą pas artimuosius, dovanų Šarūnė gavo užtektinai. Bet svarbiausia gavo naują darbą prestižiniame banke Vilniuje. Ji neseniai ten pradėjo dirbti vyresniąja verslo projektavimo analitike.

„Buvo labai daug džiaugsmo. Ta mintis [grįžti į Lietuvą] mano galvoje buvo ilgai – kokį pusmetį. Paskui prasidėjo intensyvus [darbo] ieškojimas ir tada staigiai viskas tapo realybe“, – džiugesio neslepia moteris.  

Kai „Emigrantai“ lankėsi Šarūnės bute, esančiame visai netoli Stokholmo centro, ji kaip tik krovėsi daiktus vienai didžiausių savo gyvenimo kelionių. Ji žino: sykį užtrenkusi duris, čia jau nebegrįš. Jau netrukus šie namai turės naujus šeimininkus.

„Aš visą laiką juokdavausi, kad atvažiavau į Švediją su vienu lagaminu, o jeigu reikėtų susipakuoti, būtų sudėtinga. Ir iš tikrųjų – sudėtinga. Nes reikia parduoti butą – ką tik pardaviau. Reikia susiorganizuoti, kaip parvažiuoti į Lietuvą su visais tais daiktais, kuriuos pasiimu su savimi“, – sako Šarūnė.

Per septynerius metus namuose prisikaupė daugybė daiktų. Šarūnė jau apsisprendė: visus baldus paliks Stokholme. Kažkada manė, kad juos perka visam gyvenimui. O dabar tenka susitaikyti su mintimi, kad viso buto perkelti į Lietuvą paprasčiausiai neįmanoma.

„Jei kraustaisi iš vieno buto į kitą [šalies viduje], susirenki viską į mašiną, persiveži, išsidėlioji ir viskas. O čia reikia per jūrą perplukdyti. Tada pradedi galvoti: gal to nereikia, gal ir ano. Mano atveju gavosi taip: rūbai, elektronika ir keletas asmeninių dalykų [keliauja su manimi], visa kita pasilieka“, – pasakoja Šarūnė.

Naują gyvenimą reikia pradėti ne tik mintyse, bet ir popieriuose. Šarūnė nė pagalvoti negalėjo, kiek daug reikalų teks sutvarkyti: „Reikia nutraukti visas sutartis, su kuo turiu. Mokesčių inspekcijai pranešiau, kad išsikraustau iš Švedijos. Lietuvoje reikia užsiregistruoti ir aš dar nežinau, kur.“

Kurį laiką viską lygins su Švedija

Pastaraisiais metais statistika vis labiau džiugina. Pavyzdžiui, pernai į Lietuvą grįžo net dviem tūkstančiais daugiau emigrantų nei užpernai. Grįžimo priežastimi daugelis įvardijo tai, kad labai pasiilgo artimųjų bei jiems artimos kultūros. Lygiai kaip Šarūnė. Bet ši pašnekovė nesitiki, kad tėvynė jai bus tarytum pasakų pasaulis. Ji puikiai supranta: pinigai sudaro nemažą laimės dalį, todėl nekreipti dėmesio į savo pajamas būtų tiesiog kvaila. Ji žino, kad Lietuvoje uždirbs mažiau nei Švedijoje.

„Bet aš niekada nežiūrėjau tik į skaičius. Manau, visą laiką reikia vertinti perkamąją galią. Mano mintis buvo tokia, kad, kai grįšiu, nenoriu savęs riboti, nenoriu sėdėti namie ir galvoti, kad tą ar aną galėjau daryti Švedijoje, o dabar negalėsiu daryti“, – sako emigrantė.

Dėl nekilnojamojo turto Šarūnė nesijaudina. Kol ieškos nuosavo būsto, turi, kur prisiglausti. „Iš pradžių gyvensiu draugės bute, nuomosiuosi pirmus šešis mėnesius, o paskui pradėsiu ieškoti buto, kad nusipirkčiau. [...] Mane truputėlį gąsdina, kad pirkdamas kažkokį naują butą, perki tik sienas“, – prisipažįsta „Emigrantų“ pašnekovė.

Ji sako, kad Švedijoje yra kitaip: „Aš [naujam buto savininkui] privalau palikti visą virtuvę, visiškai įrengtą vonią, tualetą, kad realiai žmogus, atsinešęs čiužinį, iškart galėtų miegoti.“

Šarūnė neslepia: baimių jos mintyse – nemažai. Juk į Švediją išvyko vos baigusi ekonomikos studijas Vilniaus universitete. Nuo lietuviškų aktualijų ji jau spėjo atitolti, o draugai jau seniai sukūrę šeimas ir turi savo gyvenimus.

„Gąsdina tai, kad vis tiek per septynerius metus socialinis draugų ratas čia yra atsiradęs, o Lietuvoje yra likę pažįstami. Per tą laiką, kai esi išvykęs, labai atitolsti. Atsiranda visai kiti išgyvenimai, visai kiti pojūčiai ir natūraliai tiesiog nutolsti vienas nuo kito. Tai štai to labiausiai bijau. Bet dėl daug kitų dalykų besąlygiškai bus lengviau“, – mano Šarūnė.

Daug laiko Švedijoje praleidusi lietuvė žino: kai kuriais aspektais, ypač – ekonominiais, Švedija Lietuvą gerokai lenkia. Bet dėl to ji neišgyvena ir gimtinės nenuvertina.

„Aš jau savo draugams ir artimiesiems sakiau: nepykit, bet artimiausius metus aš viską lyginsiu su Švedija – Švedijoje mes darom taip, o Švedijoje buvo taip, o Švedijoje yra kažkaip kitaip. Ne todėl, kad, kaip galima pamanyti, noriu pasirodyti, bet tai yra dalis mano gyvenimo ir bus neišvengiama, kad aš taip darysiu. Tačiau, manau, kad aš tikrai turėsiu lygiai tokias pat geras galimybes gyvendama Lietuvoje, be to, turėsiu bonusą – visa šeima bus arti“, – tikisi moteris.

Viršininkų lūkesčius pateisino su kaupu

Palaikymo Šarūnei tikrai reikės. Švedijoje atsakingas pareigas užėmusi lietuvė jau spėjo priprasti prie to, kad yra gerbiama, kad ja pasitikima, kad parduotuvėje nereikia galvoti, kas kiek kainuoja.

Į Stokholmą ji atvyko paskui savo mylimąjį švedą. Dabar pora jau išsiskyrusi. Tačiau ir tuomet, kai į svetimą šalį atsikraustė tik šiek tiek mokėdama švedų kalbą, ji sau kėlė tokius pat reikalavimus, kokius norėjo atitikti gimtinėje. Jauna mergina net neįsivaizdavo, kad dienas galėtų leisti namuose kaip namų šeimininkė.

„Kai atsikrausčiau į Švediją, darbo neturėjau. Žinojau, kur aš gyvensiu, ir viskas. Buvau ką tik baigusi universitetą Vilniuje ir man vienintelis kriterijus buvo, kad aš noriu gauti darbą pagal savo specialybę. Po tų ketverių mokslo metų norėjosi gauti kažkokią grąžą. Aš pradėjau ieškoti darbo, tas užtruko man mėnesį – aš gavau darbą per įdarbinimo agentūrą pas savo dabartinį darbdavį. Pusę metų dirbau įdarbinimo agentūrai ir mano paslaugas, jeigu galima taip sakyti, pirko mano darbdavys“, – prisimena Šarūnė.

Lietuvė puikiai atliko jai paskirtą darbą, todėl netrukus bankas nusprendė ją įdarbinti tiesiogiai. Šarūnė pradėjo nuo pačių paprasčiausių užduočių. Tačiau atsistojusi ant pirmojo laiptelio, siekė vis daugiau ir daugiau.

„Paskui pradėjo augti mano ambicijos. Aš pradėjau matyti dalykus, kuriuos galima darbe pagerinti. Ir aš esu iš tų, kuri pasako. Na, tarkime, aš galiu pasakyti savo viršininkui, kad manau, jog tas ar anas procesas ar projektas nelabai bus geras ir argumentuoju, kodėl. Galiu ateiti ir pasiūlyti: norėčiau daryti kažką kitą vietoje to arba norėčiau pradėti naudoti kažkokią kitą sistemą vienam ar kitam procesui, nes taip, kaip mes darome dabar, nelabai efektyvu“, – „Emigrantams“ pasakoja Šarūnė.

Viršininkai Šarūnės įžvalgas įvertino. Iškart rado jai daug tinkamesnes aukštesnes pareigas. Ir ten lūkesčius lietuvė pateisino su kaupu. Tuomet Šarūnei buvo vos 26-eri, o apie tokias galimybes net dešimčia metų vyresniems darbuotojams kartais lieka tik pasvajoti.

Bet klaipėdietei ir to buvo negana. Vos tik apšilusi kojas naujose pareigose, ji norėjo dar ir dar daugiau: „Vienas šefas buvo pasakęs: Šarūnė bando matuotis vis didesnius kostiumus, bet labai greitai ji juos priauga. Atseit aš sugalvoju ką nors, visiems „parduodu“, visi sutinka ir jau tada atsistoju ir sprendžiu, kas dabar bus.“

Pareigose lietuvė kilo kasmet. Kartu, žinoma, kilo ir atlyginimas. Ji galėjo įsigyti nuosavą būstą, nusipirkti automobilį ir sau leisti viską, ko tik nusipelno karjeros banke pasiekęs žmogus. Kaip bebūtų, ji jau apsisprendė grįžti.

Nesiskundžia, kad asmeninis gyvenimas susiklostė kitaip, nei tikėjosi

Klausantis Šarūnės atrodo, kad viskas jos gyvenime klojasi tobulai. Deja, tiesa yra šiek tiek kitokia. Švedijoje jai teko išgyventi ir labai sunkių momentų. Mylimasis, dėl kurio lietuvė atsidūrė Stokholme, jau nebe šalia.

Vaikinas, kurį dar studijų metais sutiko Lietuvoje, daug ką pakeitė. Greitai atėjo laikas priimti esminius sprendimus.

„Prasidėjus draugystei aš pradėjau galvoti, kad kažkada ateis momentas, kai reikės nuspręsti, kur gyvenam. Jis du su puse metų pragyveno Lietuvoje. Kai mano mokslai baigėsi, jis pradėjo norėti važiuoti į Stokholmą. Man buvo labai baisu pasilikti Lietuvoje... Nes baigi universitetą, randi darbą, gauni pajamas, pasiimi paskolą, nusiperki butą ir viskas... Mane ta mintis labai gąsdino – kad pasiimsiu paskolą 50–60-čiai metų ir visą gyvenimą turėsiu ten pasilikti. Todėl pagalvojau, kodėl nepabandyti [išvykti]“, – prisimena Šarūnė.

Taigi atsiėmusi ekonomikos diplomą Šarūnė susikrovė lagaminus į Švediją. Jos ten jau laukė mylimasis ir jo draugai. Didelių sunkumų emigracijos pradžioje mergina nepatyrė. Juk per mėnesį susirado darbą, bendravo su savo vaikino draugais, nereikėjo rūpintis buto paieškomis ir visais kitais klausimais, su kuriais dažniausiai susiduria emigrantai.

„Aišku, saugumo jausmas buvo daug didesnis atsikraustant, kai žinojau, kur kraustausi. Aš pažinojau jo draugus, jo šeimą. Visas toks priimantis tinklas jau buvo kaip ir paruoštas“, – teigia mergina.

Šarūnė neslepia: ji tikėjosi, kad su tuo pačiu vyru praleis visą gyvenimą. Būdama dvidešimt trejų tiksliai žinojo, kaip gyvens trisdešimties. „Aš įsivaizdavau, kad tokio amžiaus, kaip dabar, turėčiau turėti keletą vaikų, vyrą ir visa kita. Dabar pagalvoju: jeigu visa tai būtų įvykę, tai oi – baisus dalykas. Bet aš įsivaizdavau vienaip, gavosi kitaip ir tikrai tuo nesiskundžiu“, – užtikrina Šarūnė.

Deja, mylimųjų keliai išsiskyrė. Ir staiga emigrantė, kuri turėjo visus socialinius ryšius, liko ne tik be vyro, bet ir be draugų, be jo artimųjų, kurie jau ir pačiai Šarūnei buvo artimi: „Tai buvo sunkus momentas, nes mes draugavome penkerius metus. Mes jau ir kartu gyvenome, turėjome butą.“

Sugyventinių statusas Švedijoje suprantamas šiek tiek kitaip nei Lietuvoje. Kartu gyvenantiems, bet nesusituokusiems žmonėms leidžiama kartu imti būsto paskolas, jų santykiai kone visiškai prilyginami šeimai. Taigi po skyrybų Šarūnei liko ne tik širdies skausmas. Reikėjo susitvarkyti ir finansinius reikalus.

Po skyrybų Šarūnė suprato esanti daug stipresnė nei manė. Ir ne tik psichologiškai, bet ir finansiškai: „Butą aš išpirkau. Mes susitarėme, kokią vertę kiekvienas įdėjome.“

Visa tai – jau praeitis. Sunkumai ir pergalės Švedijoje baigėsi. Dabar prasideda nauji iššūkiai. Jau nebe emigracijoje, o tėvynėje: „Pokyčiai gąsdina ir džiugina tuo pačiu metu. [...] Bet tikiu, kad viskas bus gerai.“