Jolitai sėkmingai susiklostė ne tik karjera, bet ir asmeninis gyvenimas, tačiau tėvynės ilgesys niekur nedingo.

Jolita į Ameriką atvyko prieš 15 metų. Tuomet ji čia neturėjo nei pažįstamų, nei draugų. Ištverti vienatvę ir tėvynės ilgesį jai padėjo šiltai į savo ratą priėmusi lietuvių bendruomenė. Jauna moteris pajuto, kad būnant toli nuo namų patriotiškumas įgavo visai kitą atspalvį.

„Tau trūksta lietuviškos duonos, tau trūksta lietuviško žodžio. Galvoji, ką paliksi po savęs. Jei tavo vaikai augs čia, nori, kad jie mokėtų lietuvių kalbą. Tautiškumo, bendruomeniškumo jausmas buvo visada, tik Lietuvoje nebuvo kur jam atsiskleisti. Čia atvykus visa tai sužydėjo, gal buvau laiku ir vietoje. Atradau kelis bendraminčius, su kuriais viską sparčiai vystėme ir puoselėjome“, – prisimena pašnekovė.

Jolita vadovauja vienai seniausių lietuvių bendruomenių Palm Byče Floridoje. Puoselėti lietuvybę Jolitai atrodė prasminga ir gražu, tačiau vien susibūrimų švenčių proga jai darėsi maža. Moteris nutarė įkurti lietuvių mokyklą.

„Tai buvo 2004 m., turėjome vieną bendrą pažįstamą močiutę, pas kurią lankėsi tam tikra grupelė vaikų. Juos mokė lietuvių kalbos namuose, kad jie neužmirštų kalbos atvykę į kitą kraštą. Tai nuo to ir pradėjome – nuo kelių vaikučių, o šiais metais mokykla sėkmingai plečiasi, jau turime per 20 vaikų“, – džiaugiasi reportažo herojė.

Nors 39-erių moteris dabar visą dėmesį skiria sūnui Vėjui, ji neatsisako padėti ir Lietuvos garbės konsului Floridoje. Jolita pasakoja padedanti organizuoti kultūrinius, verslo susirinkimus, koncertus.

Aplinkos inžinerijos ir statybų verslo bei administravimo diplomus Lietuvoje įgijusi Jolita į Ameriką keliavo pamatyti pasaulio. Iš pradžių ji buvo tik turistė, bet netrukus pradėjo kurti planus apie naujo gyvenimo pradžią svajonių žeme vadinamoje šalyje. Tąkart ji išsiuntė 150 gyvenimo aprašymų tikėdamasi sulaukti darbo pasiūlymo, suteiksiančio galimybę likti Jungtinėse Valstijose. Netrukus lietuvės svajonės ėmė pildytis – ji gavo darbą pagal specialybę.

„Mane priėmė kaip praktikantę. Pradžia buvo tokia, kad daugiau braižiau, skaičiavau, buvau tiesiog asistentė patirties turintiems inžinieriams“, – apie pirmus profesinius žingsnius JAV pasakoja lietuvė.

Jolita greitai užmezgė pažinčių, kurios padėjo gauti pelningų kontraktų. Darbe didėjo ne tik atlyginimas, bet ir atsakomybė. Vis dėlto tai gimtinės ilgesio nenuslopino. Moters noras grįžti į Lietuvą kiekvieną dieną tik stiprėjo.

„Labiausiai trūko artimųjų, lietuvių kalbos, aplinkos, komforto zonos. Tais laikais dar nebuvo įmanoma visais kanalais bendrauti su aplinkiniu pasauliu. Tu esi vienas pats, tu neatvykai nei pas šeimą, nei pas draugus. Tu esi vienas ir turi stipriai kovoti, ar tau liūdna, ar tau smagu. Tu turi visada susikaupti ir eiti pirmyn“, – tikina Jolita.

Visas pokalbis – laidos „Gyvenimas“ reportaže.