Šių metų pradžioje į Škotijos sostinę Edinburgą emigravęs Julius gali patvirtinti, kad vienoje gražiausių Europos šalių  nėra taip lengva, kaip visi kalba. Dvidešimt vienerių metų vaikinas išbandė daugybę darbų ir skaičiuoja, kad didelių turtų nesusikraus ir komfortiško gyvenimo čia neturės.

„Kas mane spaudžia ir ką tikrai galvoju – tai dėl draugų, šeimos... Seniau nebūdavau šeimos žmogus, na, jaunas buvau. Dabar jau ir sesei skambinu dažniau. Aš jau dabar galvoju, kad, kai grįšiu, neturėsiu laiko, reikės darbotvarkę susidaryti. Dar vienas minusas – panos. Lietuvos mergaitės visos nesveikai gražios. Aš tikrai supratau, kad buvau išlepęs ties merginomis, nes jeigu čia yra graži pana, tai pagalvoju, kad ji galbūt lietuvė“, – dalijasi įspūdžiais „Emigrantų” pašnekovas.

Ieško savęs

Julius Lietuvoje metė darbą ir mokslus, nes norėjo save išbandyti kitoje aplinkoje. Apie galimus padarinius jis negalvojo, nesvarstė, kad gali nepasisekti. „Visą gyvenimą elgiuosi neapgalvotai, o jeigu kas nors būna blogai, tada imu mąstyti, kaip išsisukti“, – sako emigrantas.

Jis teigia ieškąs savęs, kaip ir visi jauni žmonės, ir bandąs nuspręsti, kuriai konkrečiai sričiai yra skirtas. „Bet tai labai sunki užduotis – kad gaučiau atsakymą, turiu pereiti per ugnį ir ledą”, – guodžiasi lietuvis.

Aš tikrai supratau, kad buvau išlepęs ties merginomis, nes jeigu čia yra graži pana, tai pagalvoju, kad ji galbūt lietuvė.

Julius Lietuvoje turėjo daug darbo pasiūlymų, ne vieną jų ir išbandė, tačiau vis likdavo nepatenkintas. Praėjusią žiemą, bėgdamas nuo monotonijos, Julius net dalyvavo televizijos talentų šou, kur jam neblogai sekėsi dainuoti. Tačiau to neužteko, kad jis sėdėtų vietoje ir, pavyzdžiui, pradėtų siekti karjeros scenoje. Julius vis norėjo naujų, neišbandytų nišų. Tuo metu vėl ieškojo darbo Kaune. Bet netikėtai atsirado Škotijoje gyvenusio dėdės pasiūlymas.

„Dėdė jaunas, fainas, nėra toks, kaip tipiniai dėdės, kur sako – daryk taip, daryk anaip. Dėdė – tėčio brolis, o aš esu charakteriu žiauriai į tėtį panašus. Nurautas mano tėtis. Jo brolis labai į jį panašus, tai mes labai sutariam, žinai. Sako, atvaryk, pagyvensi pas mane, kažkokio darbo susirasi. Mano pirmas darbas – buvau atsakingas už konferencijas“, – prisimena emigrantas.

Darbas – tik toks, kurio niekas nenori dirbti

Naujiems atvykėliams nei Škotijoje, nei kitose Europos šalyse vietos jau nebėra – tuo labai greitai įsitikino Julius. Galima gauti tik tokį darbą, kurio niekas nenori dirbti. Ir iš to pakankamai užsidirbti jau beveik neįmanoma.

Baltarankiu save visą gyvenimą vadinęs Julius staiga gavo „purvinas“ ir jokios kvalifikacijos nereikalaujančias pareigas. Nuo pirmos akimirkos jis buvo jomis nepatenkintas, bet nieko kito rinktis negalėjo.

„Tokiose vietose, kaip skalbykla, tampama bepročiais. Ten reikalingi ne žmonės, o robotai”, – sako supratęs Julius. Ir tvirtina, kad būtų išprotėjęs, bet pačiu laiku kartu dirbti pasikvietė kitą iš Lietuvos sugalvojusį emigruoti draugą Liną.

„Tai ir Linas atvarė, [dirbo] skalbykloje, ir tada bent jau pakalbėti su kažkuo galėjau, žinai. Ir ten mes tiek įsisiautėjome bekalbėdami, na, tas paklodes automatiškai dėliodami, atėjo menedžeris, sako – jūs kartu prie vieno aparato nedirbsite. Tada ausines užsidėjau, audio knygos klausyti pradėjau. Esi ten kaip robotas“, – pasakoja lietuvis.

„Skambinau pavojaus varpais”, – sako Julius, prisiminęs, kaip visais būdais bandė gauti naują darbą Edinburge. Savo gyvenimo aprašymus jis su draugu nešiojo po visas įmanomas vietas. Kopijų išdalijo tiek, kad dabar net negali tiksliai suskaičiuoti.

Lietuvoje įpratęs, kad visur ir visada sekasi, Škotijoje Julius suprato, kad gyvenimas būna ne tik saldus. Tai stipriai sudavė jo savimeilei. Tačiau net išgirdęs šimtus atsakymų „ne“, vis tiek nepasidavė.

Julius sako, kad Edinburge įsidarbinti kuriame nors biure lietuviui beveik neįmanoma, tos vietos užimtos škotams. Todėl jo svajonių vieta buvo amerikietiškų drabužių parduotuvė.

Pasisekė įsidarbinti lietuviams priklausančioje kavinėje

Sudėtinga darbų paieškos operacija Juliui ir jo draugui Linui baigėsi, kai socialiniame tinkle pamatė skelbimą, kad centriniame Edinburgo parke esanti kavinė ieško padavėjų. Vaikinams ypač patiko, kad šis skelbimas buvo įkeltas į lietuvių bendruomenės puslapį.

„Ir tiesiog Feisbuko grupėje buvo lietuvių papostintas, ir nuotrauka iš tos pusės padaryta. Viskas žiauriai gražiai čia atrodė – žmonės su pledukais, žiauriai faina. Ir reikia tiesiog darbuotojų. Man labai patiko, kad renka savo, kad nesi naujas ar prie kažko lipdytas. Renka komandą. Ir aš pataginau Liną, Linas sako – parašyk tu jam. Parašiau Gintarui, sako – tai atvarykit. Sakau – aš čia su draugu. Norėčiau, kad ir draugas, žinai, dirbtų. Sako – draugas irgi dainuoja? Sakau – ne, gerą išvaizdą turi. Tai tiesiog atvarėm, Linas buvo dirbęs virtuvėje prieš tai, o aš buvau su kavomis dirbęs. Aš bijojau ten tuos burgerius daryti, o Linas bijojo kavų. Bet dabar viskas normaliai“, – prisimena „Emigrantų“ pašnekovas.

Julius ir geriausias jo draugas Linas darbus gavo. Jau porą mėnesių kiekvieną dieną jiedu aptarnauja šimtus  škotų ir Edinburgo turistų.

Įdomiausia tai, kad kavinė, esanti prestižinėje Edinburgo vietoje, priklauso lietuviams.

Pagrindiniame miesto parke nuolatos daugybė žmonių: vieni skaito knygas, mokosi, kiti čia skiria pasimatymus. „Po skalbyklos dirbti tokioje vietoje yra tarsi svajonės išsipildymas”, – sako Julius.

Prieš kelerius metus šią kavinė valdyti pradėję lietuviai verslininkai  savo darbuotojams leidžia būti dosniems. Kartais Julius pavaišina patikusias merginas, kartais dovanų iš jo gauna vietos benamiai.

„Ir man patinka čia, kad žmogiškumo yra ir kad bulvyčių fri daug turime, tai nemokamai, žinai, kelias porcijas galime atiduoti. Pašaukia, žinai, Chorchė pro langą – gal kam bulvyčių fri? OK. Faina. Žmonės čia žiauriai padedantys, žiauriai supratingi, visi šypsosi“, – džiaugiasi gyvenimu Julius.

Su Juliumi ir jo draugu Linu šioje parko kavinėje darbuojasi dar šeši jaunuoliai iš Italijos, Ispanijos bei Bostvanos. „Visi tokie atrodo plevėsos, bet šiaip tikrai visi faini žmonės. Žiauriai. Be tikslo, bet konkretūs, žinai. Mes gal nežinom, ką veiksim po pusmečio, bet mes žinom, ką turim šiandien padaryti, ir mes tikrai esame visi žiauriai susibendravę, nors trumpą laiką leidžiame kartu“, – sako lietuvis.

Nors dirba pačioje Škotijos sostinės širdyje, Julius ir Linas gyvena užmiestyje, mažame darbininkų miestelyje. „Ten niūriau, bet daug pigiau”, – svarsto Julius, kiekvieną dieną į darbą važiuojantis tarpmiestiniu traukiniu.

Jei kas paklausia, ar Škotijoje lengva, Julius nemeluoja ir atsako, kad, norint normalių sąlygų, tenka labai daug dirbti. Kur kas daugiau, nei tekdavo Lietuvoje.

„Visuose darbuose yra minusų”, – sako Juliaus draugas Linas ir prisipažįsta, kad šioje sezoninėje tautiečių kavinėje ilgai užsibūti neketina.

Didžiausias Škotijos minusas – merginos

Labiausiai jaunus vaikinus iš Lietuvos slegia tai, kad čia jie neranda patinkančių merginų. Tai vadina vienu didžiausių Škotijos minusų.

„Mes su Linu jau kalbame, kad reikia atsivežti lietuviškų panų. Mes žiauriai pasiilgom Lietuvos panų. Tikrai taip. Čia, žinai, nesusireikšminę žmonės. Lietuvoje yra kitaip, nes jos gražios“, – svarsto Julius.

Jau pusę metų Škotijoje gyvenantis Julius ilgai emigrantu būti neplanuoja. „Tik norėjau gauti patirties, išmokti kovoti už save. Viską, ko reikėjo, gavau”, – juokauja jis.

Labiausiai Julių erzina tie žmonės, kurie negražiai kalba apie gimtinę ir aiškina, kad mūsų šalyje neįmanoma gyventi. Mažeikiškis šimtu procentų įsitikinęs, kad savo šalyje galėtų prasisukti net geriau nei Škotijoje. Ir būtinai tai padarys ateityje.