Socialiniais projektais išgarsėjusi Birutė Jakučionytė į emigrantų „pažadėtąją žemę“ – Londoną – išsikėlė po to, kai ją ir keturis sūnus paliko vyras. Birutė nebėgo, greičiau ieškojo laimingesnio gyvenimo. Šiandien ji taria: nereikia savęs nurašyti, po 40-ies gyvenimas tik prasideda, ir rankose laiko dar vieną savo kūdikį – pirmąją knygą.

„Manau, kad žmogus turi progresuoti visą gyvenimą. Kai mums per 40 metų, mums sunku surasti priežasčių progresui – gali atsipalaiduoti, nes gyvenimas nusistovėjęs, vaikai auga, namai pastatyti. Emigracija yra viena iš priemonių toliau labai smarkiai vystytis. Nes kai gyveni įprastą gyvenimą, negali sau sugalvoti – dabar aš įvaldysiu kompiuterį, nes tau to nereikia.

Emigracija viską apverčia aukštyn kojomis ir tu turi viską daryti iš naujo – mokytis kalbos, kitų dalykų, kurių nemokėjai, prisitaikyti prie naujos sistemos. [...]  Čia kaip mokytis vaikščioti. Galvoju, kad mums kiekvienam tą reikia daryti. Bet įprastomis sąlygomis sunku sau sukurti tokį diskomfortą, kad galėtum augti“, – sako B. Jakučionytė.

Pokalbį žiūrėkite čia.