Gyvenimas lyg kine

Viktorijos ir Edvardo Pikelių istorija verta Holivudo kino juostos. Su dukra Silvija ant rankų ir nauja gyvybe po širdimi, 1944-aisiais sutuoktiniai traukėsi iš Lietuvos. Likimas lėmė, kad sulig paskutiniuoju žingsniu statinį jų užnugaryje susprogdino sovietų bomba. Stovėjusiųjų anapus tilto svajonės biro į šipulius, tuo metu Pikeliai naują istorijos puslapį vertė jau už Lietuvos ribų. Pirmiausia – Baltarusijoje, vėliau – Vokietijoje. Čia pasaulį išvydo ir antroji jų atžala – Milda Pikelytė.

"Ji – mano mama", – patogiai įsitaisiusi ant minkštasuolio, Alina Volodka-Davies žodis po žodžio sklandžia lietuvių kalba dėliojo savo mylimiausio žmogaus istoriją.

Galiausiai visi šeimos nariai šaknis įleido JAV , tačiau, nepaisant tūkstančių kilometrų, skyrusių nuo gimtinės, kaip įmanydami puoselėjo lietuvybę.

"Žinau, kad seneliai mano mamai visuomet sakydavo: kas jei ne mes?" – apie skiepijamas vertybes kalbėjo A.Volodka-Davies.

Viktorijos ir Edvardo Pikelių namai buvo perpildyti medinių verpsčių, drožinėtų skrynelių, gintaro karolių ir siuvinėtų lininių staltiesių. Svarbiausios metų šventės visuomet kvepėdavo rugine duona, silke su svogūnais ir kitais skanėstais, be kurių neįsivaizduojamos lietuviškos vaišės. Prie stalo visuomet skambėdavo lietuviškas žodis ir lietuviška daina, o ypatingomis progomis Pikeliai iš spintų traukdavo tautinius drabužius.

Puoselėjo lietuvybę

JAV Alinos mama Milda sutiko savo gyvenimo vyrą – iš Tauragės kilusį Liudą Volodką.

"Susipažino Čikagoje, besimokydami universitete. Taip ir užgimė jų meilė", – su šypsena apie tėvus, kuriuos dabar primena tik nuotraukos ir širdyje neblėstanti meilė, kalbėjo A.Volodka-Davies.

Netrukus pasaulį vienas po kito išvydo keturi Volodkų vaikai. Pirmoji – Alina, po jos – Karina, Daina ir vienintelis sūnus Aras. Taip anapus Atlanto savo istoriją ėmė rašyti trečioji lietuvių karta.

"Žinau, kad esu JAV pilietė, tačiau širdyje buvau ir būsiu lietuvė. Jūs nė neįsivaizduojate, kokie jausmai mane kaskart užplūsta lėktuve, kai pamatau Lietuvos žiemę. Aš verkiu", – paklausta apie savo ryšį su šalimi, kurią matė vos kelis kartus, moteris leidosi į vaikystės prisiminimus.

Namuose su tėvais, seserimis ir broliu ji visuomet kalbėdavo lietuviškai. Šv.Kalėdų išvakarėse stalą nuklodavo dvylika patiekalų, o per Padėkos dieną šalia kalakuto kumpelio, aplieto spanguolių padažu, į lėkštę dėdavo bulvių plokštainio gabalėlį. Per šv.Velykas vašku margindavo margučius taip, kaip tai daro aukštaičiai, žemaičiai, dzūkai ir suvalkiečiai. Beje, margučius vaško pynėmis Alina išpuošia ir dabar, o žiniomis dalijasi su jaunaisiais Čikagos lietuviais.

"Šį darbą tęsiu savo tėvelio vardu. Jis daug metų margučius margino su moksleiviais, skautų būreliuose, savo darbe su kolegomis", – pasakojo moteris.

Žadėjo atvykti darsyk

Alinos tėtis Liudas ilgą laiką lankė tautinių šokių būrelį, o į sekmadienines repeticijas kitoje valstijoje nepabūgdavo važiuoti net pustrečios valandos. Pradžioje L.Volodka šoka su žmona Milda. Mylimajai išėjus anapilin, vyras šoko vienas.

Pamenu, kažkas uždainavo sovietinį himną. Sakau: čia ne Lietuvos! Ir ėmiau mokyti to, kurį parašė Vincas Kudirka.

"2002 m. tėtis su kolektyvu buvo atvykęs ir į Lietuvą. Gailėjosi, kad to nepadarė anksčiau, žadėjo apsilankyti dar ir dar, pašokdinti mano tetas. Deja..." – apie paskutinę tėčio kelionę ir neišsipildžiusią svajonę su ašaromis akyse kalbėjo jo dukra.

Buvę aktyviais lietuvybės puoselėtojais, Volodkos budino ir savo vaikus. Ketvertukas lankė skautų būrelius, bendravo su kitais Čikagos lietuviais.

Šeštadieniais, kai Alinos bendraamžiai gulėdavo lovoje ir šlovindavo savaitgalio tinginystę, ji kartu su seserimis ir broliais važiuodavo į lituanistinę Maironio mokyklą Lemonte, Čikagos priemiestyje. 1986–1987 m. Vokietijoje Alina lankė lituanistinę Vasario 16-osios gimnaziją.

"Pykdavau, kad reikia anksti keltis ir važiuoti į pamokas, tačiau žinojau, kad kitaip nebus", – dirstelėjusi į išdykaujančius vaikus pašonėje 48-erių moteris nusijuokė. Toks pats scenarijus esą kartojasi ir dabar, jai tapus mama. Vaikai neretai klausia, kodėl po penkių dienų Čikagos vidurinėje mokykloje šeštadieniais jie turi vykti į Maironio lituanistinę mokyklą. Alina į tai atsako šypsena.

"Kitaip aš tiesiog neįsivaizduoju mūsų gyvenimo", – apie pareigą, kuri nenusakoma žodžiais, tačiau įsirėžusi giliai širdyje, kalbėjo viešnia iš už Atlanto.

Kalba protėvių kalba

Tiesa, apie Alinos vaikus Džiugą, Liudą, Jūratę ir Adrią – kiek vėliau. Iki tol, kol jie išvydo pasaulį, Alinos gyvenime atsirado Thomas. Darbo metu rankas nudegęs vyras papuolė į ligoninę, kurioje dirbo Alina. Už sutvarstytas žaizdas išvaizdžią ir linksmą jauną daktarę jis tąkart pakvietė picos ir alaus.

"Kodėl gi ne, pagalvojau", – nusikvatojo linksmuolė, o po akimirkos prasitarė – iš pirmo žvilgsnio akin kritęs Thomas netrukus pavergė ir širdį. Moteris džiaugėsi, kad mylimasis priėmė ne tik ją, bet ir Lietuvą, apie kurią iki tol nebuvo nieko girdėjęs.

"Taip, taip, jam labai patiko visos lietuviškos tradicijos ir netgi virtuvė", – bučiniu savo vyrą ir keturių vaikų tėvą į skruostą apdovanojo A.Volodka-Davies.

Tuo, kad moters sutuoktinis neabejingas lietuviškiems patiekalams, įsitikinome patys. Kol užsidarę kambaryje šnekučiavomės su Alina, Thomas nuo gausiomis vaišėmis lūžtančio giminaičių stalo į savo lėkštę dėjo džiovintuose grybuose panardintą silkę, įdarytus kiaušinius ir baltą mišrainę.

"Kai švenčiame gimtadienius, Thomo giminę kviečiame į lietuviškus restoranus. Nepatikėsite, bet Thomo artimieji taip pat įsimylėjo lietuvišką virtuvę. Kartu valgome ir "Kėdainių" blynus, ir barščius su baravykais", – apie plačiai sklindantį lietuvybės virusą degančiomis akimis kalbėjo ponia Davies.

Matydamas žmonos meilę senelių žemei, Thomas visai nenustebo, kai jų santykius vainikavo mylimosios klausimas: ką tu manai, jei mes susituoktume Lietuvoje? 2003 m. birželio 28 d. įsimylėjėliai žiedus sumainė Vilniuje, Šv.Jonų bažnyčioje.

"Tai nebuvo tradicinės vestuvės su trimis dienomis trukusiomis linksmybėmis. Mus sutuokė kunigas Antanas Saulaitis, o šventė vyko "Neringos" restorane, – Alina prasitarė svajojusi po penkiolikos metų aplankyti vietas, kurios buvo jų meilės įžadų liudininkėmis, deja, padaryti to nepavyko. – Labai norėjome užsukti į "Neringos" restoraną – taip, kaip tada. Gaila, kad jis uždarytas remontui. Kita vertus, bus proga čia atšvęsti santuokos dvidešimtmetį."

Matė Lietuvos virsmą

Šiųmetė viešnagė Lietuvoje Alinai buvo septintoji. Pirmą kartą į protėvių žemę ji atvyko būdama devynerių. Iki tol apie Lietuvą mergaitė girdėjo tik iš artimųjų prisiminimų ir lituanistinės mokyklos mokytojų pasakojimų.

"Darsyk senelių gimtinę aplankiau 1983 m. Pamenu, kažkas uždainavo sovietinį himną. Sakau: čia ne Lietuvos! Ir ėmiau mokyti to, kurį parašė Vincas Kudirka. Išgirdo močiutės, tetos. Sako: tu tik tyliai mokykis", – A.Volodka-Davies prisiminė to meto įtampą.

Po ketverių metų paauglė ir vėl atskrido čia. Džiaugėsi matydama, kaip keičiasi žmonės ir jų mąstymas. Kaip vis dažniau lietuvių lūpose skamba žodis "laisvė".

"Nors buvo draudžiama, kažkas pro langą iškėlė trispalvę. Šis momentas man giliai įstrigo atminty, – ranką prie krūtinės spaudė Čikagos lietuvė, o prikėlusi lemtingus 1991-ųjų įvykius, susigraudino. – Sužinoję apie Lietuvos laisvę verkėme, o tada, oh my God, kokį balių iškėlėme Amerikoje su kitais lietuviais!"

1995 m. Alina Lietuvos nebepažino. Parduotuvių vitrinose, miesto afišose ir kitose viešose vietose nebeliko rusiškų užrašų. Vietiniai labiau priminė atsipalaidavusius vakariečius.

"Žiūrėjau į juos ir pati jaučiausi lyg pasakoje", – įvykius chronologiškai dėliojo moteris, o šalia savęs glaudė keturis vaikus, kuriems šiųmetė viešnagė Lietuvoje buvo pirmoji.

Tapo šventės dalyviais

Klystate manydami, kad svajonių šalyje augę vaikai išlepinti ir nebemoka džiaugtis smulkmenomis. Giminaičių kieme pamatęs obuoliais nusagstytą obelį Liudas kaipmat įsiropštė į vaismedžio vainiką, seserys Jūratė ir Adria sukišo nosis į šiltnamį, kuriame raudonavo pomidorai.

"Kokie skanūs grybukai. Ačiū jums", – pilnomis saujomis pakilęs nuo stalo, naminius tetos skanėstus Džiugas gyrė savo prosenelių kalba. Taip, Lietuvą matę knygose, filmuose, apie ją girdėję iš savo tėvų ir senelio, Alinos atžalos kalba lietuviškai.

"Ir ne tik. Jie puikiai dainuoja. Moka ir Lietuvos himną. Jį, beje, Liepos 6-ąją jau ne pirmus metus giedame su visais po pasaulį išsibarsčiusiais lietuviais. Tą patį darysime ir šiemet, tik ne Čikagoje, o čia", – pašnekovė neslėpė, kad ši kelionė ypatinga, todėl kalbėdama vos tramdė jaudulį.

Ne tik todėl, kad jiedu su vyru galėjo pamatyti, kaip per penkiolika metų paaugo Lietuva, kaip pasikeitė tetų veidai ir kaip jų pusbroliai iš berniukų virto augalotais vyrais, o pusseserės – dailiomis moterimis. Bene labiausiai Alina džiaugėsi galėjusi pasveikinti Lietuvą su Valstybės atkūrimo šimtmečiu. Skambiomis dainomis prosenelių žemei duoklę atidavė ir moters vaikai – ketvertukas dalyvavo Lietuvos šimtmečio dainų šventėje "Vardan tos..."

"Šį kartą šventę stebėjome būdami žiūrovais, o mūsų širdys dainavo tūkstantinėje minioje, bet palaukite, esame sau pažadėję į Lietuvą atvykti dar po ketverių metų. Tada dainų šventėje šoksime su tėvelių tautiniais drabužiais", – jaudulį vos tramdė moteris, Lietuvą vadinanti savo širdies Tėvyne.