Iš Lietuvos bėga ne tik ekonominiai migrantai. Bėga ir tie, kurie kažkur toliau nuo namų, toliau nuo pažįstamų akių nori atversti naują gyvenimo lapą. Daug kas tokiu būdu ieško savęs, bando atrasti tikrąjį pašaukimą. Šįkart „Emigrantų“ pašnekovai – įsimylėjėlių porelė Arnolda Vaitkutė ir Deividas Zaremba, kurie Anglijos sostinėje gydosi senas sielos žaizdas.

„Mano gyvenimas nebuvo rožėmis klotas. Aš išgyvenau visko labai daug, išgyvenau tokių dalykų, kad žmonės sakė: nežinau, kaip tu dar paeini į priekį. Na, bet ką, nepasiduodi ir eini“, – sako Arnolda, kuriai anksčiau buvo diagnozuota depresija.

Ir daugelio nuostabai visai ne pinigai yra vaistas iš Arnoldos paminėtos depresijos. Ji įsitikinusi, kad atsistoti ant kojų, vėl pajausti gyvenimo džiaugsmą jai padėjo kitoks – londonietiškas – ritmas, kai visi skuba, kai visur aplink daug žmonių. Ir dar svarbiau – begalinę laimę porai suteikė du jų namuose atsiradę šunys.

Arnolda kalba atvirai: jos istorija turėtų būti pamoka tiems, kurie dėl ko nors išgyvena ir tyliai kenčia. Ji ragina tokius žmones nesėdėti vietoje ir ką nors keisti. Tik įspėja, kad emigracija ne visada išeina į naudą. Rinkdamiesi, kur keliauti, gerai pagalvokite.

Danijoje bijojo eiti net į parduotuvę

Deividas ir Arnolda savo laimės paieškas pradėjo nuo Danijos ir, kaip vėliau paaiškėjo, ta šalis nebuvo jiems skirta – suteikė daugiau negatyvių išgyvenimų nei džiaugsmo.

„Danijoje aš nustojau bendrauti su žmonėmis, tiesiog prisibijodavau to, nenorėjau eiti į viešumą. Man būdavo baisu net eiti į parduotuvę apsipirkti, nes aš tiesiog negalėdavau pakelti to spaudimo, kad, pavyzdžiui, pardavėja su manimi kalba daniškai, o aš nieko nesuprantu, aš jai negaliu atsakyti, aš turiu tik tikėtis, kad „skaneryje“ parodys kainą ir aš suprasiu skaičiukus. Danijoje buvo tikrai ne patys geriausi laikai“, – „Emigrantams“ pasakoja Arnolda. Tačiau depresija moteriai prasidėjo ne Danijoje, o dar gyvenant Lietuvoje.

„Prieš baigdamas mokyklą nusprendžiau, kad važiuosiu studijuoti į užsienį. Man atrodė, kad taip geriausia, ir studijoms pasirinkau Daniją. Nebuvo jokių priežasčių, kodėl noriu palikti Lietuvą ar kodėl Lietuvoje yra blogai, tiesiog galvojau, kad geriau bus užsienyje, be jokių aiškių priežasčių“, – pasakoja Deividas.

Skandinaviška šalis, kurioje abu jauni žmonės tikėjosi prasigyventi, o vėliau ir sukurti namus, pasirodė atšiauri, nacionalistinė ir tinkama nebent mokytis. Tik nevažiuokite ten uždarbiauti, daug kartų pakartojo ši jauna pora.

„Pagrindinė priežastis, kodėl nesinorėjo likti Danijoje, – kalba. Ji yra sunki ir man tiesiog neprilipo. Aš Danijoje gyvenau trejus metus. Ten jaučiasi žmonių nacionalizmas. Kad ir kaip jie visi šypsosi ir visi kalba angliškai, bet jie nežiūri į tave kaip į pilnavertį visuomenės narį. Tu visada būsi emigrantas, kurio darbas – dirbti restorano virtuvėje arba valyti kažkieno namus. Jie nenori, kad tu pasiektum daugiau. Bent jau iš to, kaip jie kartais pašneka, tas labai jaučiasi“, – įspūdžiu apie danus dalijasi Deividas.

Gyvenimas Danijoje atrodė nykus. Nors atvykdami jie tikėjosi patirti daug nuotykių, realybėje toli gražu taip nebuvo, gyveno režimu namai – darbas – namai.

„Iš pradžių dirbome kinų restorane, padirbome nelegaliai, bet mokėjo tikrai gerai. Plovėme indus, ruošėme maistą, tvarkėme stalus. Aš dar dirbau aukle šeimoje, tvarkiau namus. Važinėdavome dar į kitą miestą, valydavome vieną namą. Iš tikrųjų buvo labai smagu, nes vis tiek kažkiek susipažįsti su tais danais, vis tiek yra įdomu, bet laikui einant pasimato, kad jie nežiūri į tave taip, kaip norėtųsi. Jie žiūri į tave, pavyzdžiui, kaip į žmogų, kuris ateina tau išvalyti tualetą ar vonią“, – teigia Arnolda.

Įsigijusi šunis ėmė keistis

Kalbos, kad daugiau nei pusė emigraciją pasirinkusių žmonių kenčia nuo vienatvės, kad užsienyje neranda tikrų draugų, – neišgalvotos. Tokia yra realybė. Ir mažai kas žino, kaip iš tokios padėties suktis.

Viskas ėmė keistis tik tada, kai Arnolda savo mylimąjį įkalbėjo įsigyti pirmąjį šunį. Keturkojai pasirodė esantys puikus vaistas nuo vienatvės svetimame krašte.

„Aš atradau visai kitą gyvenimą. Aš labai norėjau šuniuko visą savo vaikystę, bet mama niekada neleido. Po to dar gimė brolis, kuris buvo alergiškas visiems gyvūnams. Taigi aš šuniuko niekada neturėjau. Kai buvau gal trylikos, mano dėdė nusipirko malamutą, aš važiuodavau penkis kilometrus dviračiu į vieną pusę pasižiūrėti į tą šunį. Mano senelis turėjo didelį juodą dogo ir dobermano mišrūną. Dabar, kai žiūriu į to šuns nuotraukas, suprantu, kodėl buvo toks mano pasirinkimas – prancūzų aviganis. O kai įsigijom šunis, aš mečiau universitetą. Tą pačią dieną“, – kalbėdamasi su „Emigrantais“ prisimena Arnolda.

„Kai su ja susipažinau, ji buvo santūri, rami, neidavo labai į viešumą, bet po kokių metų, po šunų terapijos, aš pradėjau pastebėti jos pokyčius. Ji pasidarė daug linksmesnė, negu buvo prieš tai, ji sau leido daugiau pavogti dėmesio iš kitų žmonių, negu prieš tai galėjo“, – atskleidžia Deividas.

Vokiečių aviganio mišrūnė, vardu Katė, ir trumpaplaukė prancūzų aviganė, vardu Mažas, dvidešimt trejų metų merginai atstojo vaikus. Atsirado priežastis kažkuo rūpintis, atsirado noras suteikti kuo geresnes sąlygas. Dėl tokių paprastų rūpesčių Arnoldai labai greitai išgaravo liūdnos mintys.

„Pradėjome dalyvauti dresūroje, atsirado žmonių su bendrais interesais, atradau tai, ką pati norėjau daryti. Pasirodo, man labai patinka stebėti, kaip šunys elgiasi, stebėti jų prigimtį, kodėl jie nusprendžia priimti vienokį ar kitokį sprendimą“, – pasakoja emigrantė.

Pajutusi stiprią meilę keturkojams Arnolda ėmė prižiūrėti kitų lietuvių, gyvenančių Danijoje, šunis. Ir iš to net sugebėjo šiek tiek užsidirbti.

„Dedant daug laiko ir pastangų, galima iš to prasigyventi. Bet lietuvių su šunimis nėra tiek daug Danijoje, kad taptum milijonieriumi. Kalėdiniu laikotarpiu namuose turėjome iš viso 8 šunis. O po Kalėdų – ne atostogų sezonas, tai ir žmonės dažnai nepalikinėja šunų.

Žinau, kad Londone tikrai yra žmonių, kurie iš to gyvena ir turi tiek klientų, kad net nespėja priiminėti šunų. Iš tikrųjų mano svajonė yra vėl tą daryti – čia, kai jau būsime labiau įsitvirtinę, kai turėsime savo namą, kad užtektų vietos“, – savo svajonės neslepia Arnolda.

Iš darbo kolegos turi išvaryti

Poros gyvenime atsiradę šunys sujaukė visą kasdienybę. Pasikeitė ne tik dienos režimas, bet ir Deivido bei Arnoldos bendravimas. Jie tapo kur kas meilesni vienas kitam, pradėjo daugiau laisvalaikio leisti kartu.

„Kai pirkau pirmą šunį, aš jį pirkau kaip palydovą, su kuriuo man bus lengviau gyventi, su kuriuo bus lengviau eiti į viešumą, su kuriuo galėsiu praleisti daugiau laiko lauke, kuris tiesiog padės man jaustis geriau. Ir tai tikrai suveikė, bet aš niekada nesitikėjau, kad šunys šitaip apvers mano gyvenimą. Aš tikėjausi, kad tiesiog geriau jausiuos, kad pradėsiu vėl normaliau bendrauti su žmonėmis. Aš niekada nebūčiau įsivaizdavus, kad galėsiu dirbti su klientais taip, kaip dirbu šiandien.

Šunys labai daug ko išmoko gyvenime, išmoko džiaugtis šia diena, nes jie kiekvieną rytą, kai atsikelia, džiaugiasi: o, mes atsikėlėme, „davai“ darom kažką, „davai“ bėgam į parką, kaip „faina“, kad tu atsikėlei, žiūrėk, aš tau atnešiu šlepetę“, – sako Arnolda.

Nusivylę laimės paieškomis Danijoje Arnolda ir Deividas kartu su šunimis buvo grįžę į Lietuvą, tikrinosi – gal vis dėlto namie bus geriausia gyventi. Tačiau ilgai netvėrė.

„Kai buvau Danijoje, labai norėjau grįžti į Lietuvą, dėl to ir grįžau beveik metams. [...] Grįžau, bandžiau. Taip, gyventi įmanoma, bet tu sau leidi mažiau. Kai kuriems žmonėms tai yra verta, kaip, sakykim, man verta dirbti mažiau apmokamą darbą, kuris malonesnis širdžiai. Taip kitiems verta gyventi Lietuvoj dėl to, kad ten tiesiog tėvynė, nors ir mažiau atlyginimo gauni, nors mažiau gali sau leisti.

Aš manau, kad pasaulis yra po kojomis ir žmonės turi rinktis gyventi ten, kur jiems malonu. Lietuvoj man nebuvo maloniausia vieta, nes visgi žmones yra kitokie, ypač su šunimis gyvendama aš labai pajutau, kad žmonės labai nori įkasti, prikibti, gatvėje jie mestels kokią repliką, jiems kažkas nepatiks, jų nuomonė turi būti išklausyta, jų nuomonė yra svarbiausia“, – „Emigrantams“ sako Arnolda.

„Taip susiklostė aplinkybės, kad man buvo gana paranku atvažiuoti į Angliją ir dirbti, nes mano tėtis turi kompaniją, kuri vežioja siuntinius iš Lietuvos į Angliją. Jis turėjo čia labai daug pažįstamų. Tai man buvo gana patogu Anglijoje pradėti karjerą“, – pasakoja Deividas.

Taip lietuvių pamėgta Anglija per kelias dienas prilipo ir šiai porai. Abiem pasirodė, kad čia – milžiniškoje tautų maišalynėje – savo vietą gali rasti kiekvienas.

Anglijos sostinėje jiems nebuvo nė vienos blogos dienos. Sekasi nuo pat pradžių. Šiuo metu Arnolda dirba drabužių parduotuvėje, o Deividas – logistikos įmonėje. Uždirba truputį daugiau nei anglišką minimumą, bet visiškai nesiskundžia. Pakanka tiek, kiek turi.

„Iš pradžių galvojau, kad man [darbas parduotuvėje] baisiai nepatiks, bet po 2 mėnesių įsimylėjau šį darbą. Tad dabar dirbu ir po 11 valandų, mane turi išvaryti iš darbo“, – tikina Arnolda.

Apsigyveno toli nuo darbo, bet arti šunų parkų 

Emigrantai milijoniniame Londone paprastai gyvenamąją vietą renkasi pagal atstumą nuo darbo – kuo arčiau, tuo geriau. O ši pora pirmiausiai derinosi prie savo keturkojų. Šunų poreikiai – svarbiau nei žmonių, sako jie.

„Mums šita vieta tiko, nes aplink yra daugybė parkų. Vien per 20 minučių kojomis gali pasiekti bent 3–4 parkus. [...] Abu dirbame Kingstone, iki darbo aš turiu važiuoti beveik dvi valandas. [...] Šunys iš pradžių buvo palikti Lietuvoje dviem mėnesiams. Labai ieškojome ir per dvi dienas radom šitą butą. Priėmėme su savimi gyventi porą, kuri turėjo šuniuką ir norėjo atsivežti kačiuką. Dabar ir gyvename: keturi žmonės ir keturi gyvūnai. Kartais net pagalvojame apie trečią savo šunį, bet reiktų palaukti geresnio namo“, – sako Arnolda.

Netoli Deivido ir Arnoldos namų esanti vieta, kurioje jie kalbėjosi su „Emigrantais“, yra ypatinga. Už metalinės aukštos tvoros, rakinama tvirta spyna. Nieko panašaus Lietuvoje nėra. O štai Londone šis parkas skirtas dideliems, judriems šunims.

„Jie yra padarę atskirtą vietelę būtent tokiems šunim, kurie, sakykim, nėra labai draugiški kitų šunų atžvilgiu ar per daug nori draugauti, arba neatsišaukia. Kokios bebūtų problemos, jeigu tu nenori savo šuns paleisti draugauti su kitais šunimis, gali jį atsivesti čia ir pasileisti“, – pasakoja emigrantė.

Arnoldos gyvenimą kitomis spalvomis nuspalvinę šunys negali laisvai bėgioti po didžiuosius Londono parkus. Jiems skirtos specialios vietos. Būtent šalia tokios lietuvių pora ir ieškojo nuomojamo būsto.

„Čia yra tokia nerašyta taisyklė, kad, jeigu vartai uždaryti, tai dabar parkas naudojamas, būkite geri ir netrukdykite. Iš tikrųjų žmonės supratingi: jeigu kažkas ateina, tai užleidžia tą vietą“, – pasakoja lietuvė.

Londone įsimylėjėlių porelė neplanuoja praleisti viso likusio gyvenimo. Jie nori būtinai likti Jungtinėje Karalystėje, tik gal truputį mažesniame mieste.

„Mes visą laiką gyvenome mažesniuose miestuose, kur, jeigu užsinorėjai, per pusvalandį paėmei ir išėjai iš miesto, atsiradai gamtoje – miške, prie ežero ar dar kur nors, o čia yra miestas, iš kurio tu niekada neišeisi“, – teigia Arnolda.