Vietiniai vien iš skambinimo jaučia, kad ši pianistė – ne ispanė. „Tai yra mano didžiausias privalumas“, – sako Paulina. 

Iš Anykščių kilusi Paulina Barselonoje atsidūrė keistokomis aplinkybėmis. Dabar, kai atsigręžia atgal, ji ir pati sunkiai supranta, kaip drįso šitaip rizikuoti: „Susipažinau su dėstytoju prancūzu, kai man buvo 16 metų, kai Čiurlionio menų mokykloje mokiausi... Ir pasirodo, kad jis dėstė čia Barselonoje, o aš tiesiog atvažiavau į stojamuosius, pagrojau, įstojau ir nusprendžiau, kad važiuosiu į Barseloną gyventi.“

Prieš atvykdama, jauna mergina nė sykio nebuvo lankiusis Barselonoje. „Baimę greičiausiai nugalėjo jaunystė“, – šypsosi ji. Taigi šitaip, per daug nesitikėdama, ji tapo Barselonos muzikos akademijos studente. Į Barseloną Paulina atvyko neturėdama nieko – nei draugų, nei pinigų. Be to, ji visiškai nemokėjo kalbos. Nors Barselona – tai saulė ir jūra, Paulina nemano, kad jos gyvenimas – lengvas. „Ne sykį norėjosi apsisukti ir grįžti į Lietuvą“, – prisipažįsta pianistė.

Laidos „Emigrantai“ žurnalistų kalbinti emigrantai dažniausiai sako norintys pritapti prie naujos šalies kultūros, įsilieti į visuomenę. Jiems paprastai nepatinka, kad yra vadinami atvykėliais. O štai Paulinai faktas, kad ji kilusi iš nedidelės šalies, padeda išsiskirti iš tūkstančių muzikuojančių ispanų. Barselonos klasikinės muzikos scenoje užsieniečių – vos vienas kitas. Pergalė svarbiame Albasetės miesto pianistų konkurse dar labiau pastūmėjo Paulinos karjerą į priekį.

Iš klasikinės muzikos rinkos iškristi labai lengva. Tik ilgiau paatostogauk – ir tavo vietą užims kitas. Be to, šiuolaikiniame vadybos pasaulyje ne visada atsiranda erdvės tylesniam, nemokančiam savęs pasiūlyti artistui. Fortepijonas – solo instrumentas ir valgyti iš jo duoną sunkiau nei, pavyzdžiui, smuikininkams, kurie gali groti orkestruose.  Taigi konkurencija didelė ir kartais nemaloni. P. Dumanaitės istorija „Emigrantuose“ – šį antradienio vakarą 19:30 val. per LRT TELEVIZIJĄ. Reportažus rengia Akvilė Kavaliauskaitė ir Orijus Gasanovas.