Pats Seimo narys aiškina, kad dabar ne metas viešai girtis, kas ką padarė, ar planuoja geriau padaryti. Ar nenutiks taip, kad prezidento bendravimas jau ir su krašto apsaugos ministru vyks per žiniasklaidą? Ir kodėl abi pusės vis nepasimoko?

Plačiau komentavo Vytauto Didžiojo universiteto politologas doc. Ignas Kalpokas. 

– Ar jums nepanašu, kad prezidentas net ir su krašto apsaugos ministru jau bendraus taip pat tik per žiniasklaidą kaip ir su užsienio reikalų ministru? 

– Toks įspūdis susidaro. Jeigu dar visai neseniai Ukrainos prezidento vizito kontekste A. Anušauskas buvo tas gerasis ministras, kurį dar kvietė, tai šiuo metu situacija pradeda darytis labai panaši į Gabrieliaus Landsbergio situaciją. Ko gero, galima tik spėlioti, kur toliau konfrontacija nuves. Šioje vietoje turime labai paradoksalias situacijas, kur turime prezidentą. konfliktuojantį su už užsienio politiką atsakingu ministru, kas yra prezidento atsakomybės sritis. O dabar prezidentas konfliktuoja su krašto apsaugos ministru, kai pats yra ir vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas. Šiuo atveju abi tiesioginės atsakomybės sritys tampa paženklintos gana giliais konfliktais. 

– Kaip jūs vertinate tai, kad jau pačių konservatorių atstovas L. Kasčiūnas viešai ragina abi puses – Prezidentą ir krašto apsaugos ministrą – susėsti prie stalo?  

– Ko gero yra puikiai matomas supratimas, kad tai nėra ta situacija, kuomet reikia matuotis, kieno ego didesnis ir kas yra didesnis krašto apsaugos reikalų ekspertas. Vis dėlto geopolitinės aplinkybės mus verčia veikti bendrai. Ir, jeigu kalbame apie užsienio politiką, galima truputėlį strategine konfrontacija užsiimti, galvojant, kiek tai pridės politinių taškų, bet krašto apsaugos reikalai dabartinėje situacijoje yra pagrindinis pagrindas, nuo kurio tikrai negalime atsitraukti. 

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Geopolitinė situacija tikrai nėra pati lengviausia. Kiek tokie nesutarimai gali būti motyvuoti, o gal tai yra dalis rinkiminės kampanijos? 

– Neatmesčiau, kad tai yra dalis rinkiminės kampanijos. Prezidentas oficialiai siekia perrinkimo. Kita vertus, trintis irgi nėra labai nauja. Galima prisiminti prezidento nemenką spaudimą krašto apsaugos ministrui, kuomet buvo atskleista informacija apie tankų pirkimą ir paskui prezidento nenorą nusileisti, net kai buvo pripažinta, kad jokia paslaptis neatskleista.  

Bet kuriuo atveju, trintis ir prezidento noras užimti dominuojančią poziciją šiame santykyje yra labai aiškiai matomi. Bet nepanašu, kad ministras irgi būtų tas asmuo, kuris labai mėgtų likti antrame plane. Ką matėme per šią kadenciją, kad tai yra žmogus, kuris pats mėgsta valdyti viešąjį diskursą. Deja, kad susikirtimas vyksta aplinkybėmis, kai nacionalinio saugumo grėsmės yra labai didelės. 

Tai yra beveik bokso rungtynės, kur ir viena, ir kita pusė labai mielai smogia kokį geresnį smūgį.

– Kol kas girdime kaltinimus iš abiejų pusių. Antradienį „Žinių radijuje“ kalbėjusi prezidento patarėja Asta Skaisgirytė sakė, kad ši Vyriausybė esą pasirinko kelią su prezidentu konfrontuoti kiekvienu klausimu. Ar jos žodžiuose yra tiesos? 

– Sakyčiau, jos žodžiuose yra 50 proc. tiesos, nes susidaro įspūdis, kad abi pusės jaučia tam tikrą malonumą konfrontuodamos tarpusavyje, tiek laidydamos pakankamai griežtas replikas, tiek nevengdamos ir pasišaipyti viena iš kitos. Nemanau, kad čia viena pusė yra kažkaip išskirtinai dora, o kita išskirtinai susitepusi. Tai yra beveik bokso rungtynės, kur ir viena, ir kita pusė labai mielai smogia kokį geresnį smūgį. 

– Kairiosios partijos labai tiki savo pergale per Seimo rinkimus rudenį, socialdemokratai atvirai G. Nausėdą netgi parėmė Prezidento rinkimuose gegužę. Tai galbūt ir G. Nausėda laukia rudens kaip išganymo ir dėl to, regis, nededa jokių pastangų sutarti labiau su konservatorių ministrais? 

– Tokių požymių matyti. Tikrai mažai šansų, kad ta pati arba panaši valdančioji dauguma išliktų ir po Seimo rinkimų. Kadangi socdemai jau dabar yra užsiėmę G. Nausėdos antro plano žaidėjų poziciją, ką aiškiai matome ir prezidento rinkimų kontekste. Tikriausiai yra lūkestis, kad nauja valdančioji dauguma bus sukalbamesnė, turės mažiau aiškiai išreikštą savo nuomonę, o tiesiog bus labiau linkusi priimti prezidento poziciją. Todėl tiltų statymo tarp Prezidentūros ir Vyriausybės, ko gero, nelabai ir reikia.