Raginama atimti iš V. Zelenskio apdovanojimą, Liublinas nusikabino Ukrainos vėliavą, kraštutinės dešinės lyderis skatina blokuoti Ukrainos narystę Europos Sąjungoje, nebefinansuoti „Starlink“. Ukrainiečiai sako, kad nieko antilenkiško neturėjo omenyje. Ar pelnytai pyksta lenkai? Ar gali jie imtis blokuoti Kyjivo kelią į ES? Apie tai „Žinių radijo“ žurnalistė kalbėjosi su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoju dr. Mariusz Antonowicz.
– Kad suprastume, kodėl karinio dalinio vardas sukėlė tiek pykčio iš Lenkijos pusės, galite trumpai priminti Ukrainos sukilėlių armijos istoriją ir tai, ką ji padarė lenkams Antrojo pasaulinio karo metais?
– Iš esmės 1943–1945 m., kai tapo aišku, kad sugrįš Sovietų Sąjunga, Ukrainos sukilėlių armija ruošėsi sovietų atėjimui ir tikėjosi, kad pavyks sukurti nepriklausomą Ukrainos valstybę. Kokia ji vėliau būtų buvusi – jau kitas klausimas. Problema buvo lenkai, nes ši teritorija iki karo priklausė Lenkijai. Siekiant užkirsti kelią bet kokioms Lenkijos pretenzijoms į šias teritorijas, buvo nuspręsta jas „išvalyti“ nuo lenkų gyventojų. Prasidėjo etninio valymo kampanija Voluinėje ir Rytų Galicijoje, kurios metu žuvo apie 100 tūkst. žmonių. Dauguma aukų buvo civiliai – moterys ir vaikai. Tai trumpa istorija, tačiau buvo ir atsakomųjų akcijų, kurias vykdė Lenkijos armija. Jų metu buvo nužudyta apie 15–20 tūkst. ukrainiečių.
– Šios istorijos kaitina Lenkijos ir Ukrainos santykių atmosferą jau ne vienerius metus, ir tai nėra pirmas kartas. Vis dėlto dabar atrodo, kad reakcijos yra ypač aštrios. Kaip jums atrodo, kodėl ukrainiečiai, žinodami, kad tai jautrus klausimas, neįvertino, kokia gali būti Lenkijos reakcija, jei tokiu vardu pavadins karinį dalinį?
– Mano nuomone, V. Zelenskio aplinka turbūt nujautė, kokia reakcija gali būti. Pirmiausia todėl, kad lenkai Ukrainai nebėra tokie svarbūs, kokie buvo karo pradžioje, todėl su jais galima elgtis kiek lengvabūdiškiau. Antra, egzistuoja požiūris, kad lenkai vis tiek neturi kur dėtis ir privalės remti Ukrainą. Šių dviejų veiksnių kombinacija ir lėmė tokį sprendimą. Be to, yra ir vidaus politikos aspektas – populiarumo siekis bei noras sietis su Ukrainos sukilėlių armijos atmintimi. Čia susiduriame su atminties konfliktu. Lenkams pirmiausia svarbios Voluinės žudynės, o ukrainiečiams Ukrainos sukilėlių armija pirmiausia siejasi su antisovietiniu pasipriešinimu. Taigi vidaus politika Ukrainoje, požiūris, kad lenkai vis tiek niekur nesitrauks, ir sumažėjusi jų svarba lemia tai, kad buvo nuspręsta ignoruoti galimą Lenkijos reakciją.
Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:
– Susidaro savotiška aklavietė. Kita vertus, ukrainiečiai bando švelninti situaciją – deryboms buvo pasiųstas Zelenskio biuro vadovas Budanovas. Penktadienį ir šeštadienį jis susitiko su Lenkijos pareigūnais, po ko Lenkijos gynybos ministras pareiškė, kad Voluinės žudynės nėra derybų objektas. Ar galima daryti prielaidą, kad situacijos sušvelninti nepavyko? Kas turėtų įvykti, kad ji vis dėlto sušvelnėtų? Ar užtektų pervadinti karinį dalinį?
– Nežinome, dėl ko konkrečiai susitarė Budanovas ir Lenkijos pareigūnai. Tačiau matome, kad šiomis dienomis Donaldas Tuskas labai švelnina toną. Jo pagrindinė žinutė yra tokia: reikia raminti emocijas, nes jos niekam nenaudingos, ir ieškoti išeities. Tai trumpalaikis sprendimas. Ilgalaikėje perspektyvoje reikėtų rimtesnių žingsnių. Po ilgos pertraukos įvyko Lenkijos ir Ukrainos istorikų kongresas. Tai labai svarbu. Taip pat Ukrainos istorinės atminties institutas pagaliau leido vykdyti žudynių aukų palaikų paiešką ir perlaidojimą. Tai konkretūs praktiniai žingsniai. Vertinant Lenkijos premjero laikyseną, matyti, kad jis baiminasi, jog šie trapūs procesai gali subyrėti. Tačiau žvelgiant plačiau iš Lenkijos perspektyvos, problema yra dar didesnė. Lenkija iš esmės neturi aiškios politikos Ukrainos atžvilgiu, išskyrus siekį remti jos kovą prieš Rusiją. Pavyzdžiui, nėra aiškios vizijos, kaip turėtų atrodyti Ukrainos narystė ES. Juk tai sukeltų milžiniškų pasekmių žemės ūkiui, ekonomikai, valstybės politinei sąrangai. Kaip turėtų atrodyti Lenkijos ir Ukrainos sąjunga? Ar jos siekiame, ar ne? Ar ji apskritai įmanoma? Apie tai beveik nediskutuojama. Todėl iš Lenkijos pusės reikėtų turėti aiškią koncepciją, ko siekiama santykiuose su Ukraina. Kadangi egzistuoja tam tikra strateginė tuštuma, tokie klausimai labai greitai užima viešąją erdvę ir sukelia stiprias emocijas. Iš Ukrainos pusės galima kiek pajuokaujant pasakyti, kad Lenkija vis dar traktuojama kaip ketvirtoji Baltijos valstybė – šalis, kuri visada rems Ukrainą ir iš kurios tikimasi besąlygiško palaikymo. Galime prisiminti 2022 m. rudenį, kai Ukrainos priešlėktuvinė raketa nukrito Lenkijoje ir žuvo du civiliai gyventojai. Iki šiol V. Zelenskis nėra pripažinęs, kad tai buvo Ukrainos raketa. Jis vis dar teigia, kad tai buvo Rusijos raketa. Tam tikra prasme būtent tada ir prasidėjo santykių problemos. Ukrainos pusėje atsirado nusivylimas, kad lenkai nesutiko viešai palaikyti versijos, jog raketa buvo rusiška. Todėl Ukrainai reikėtų pradėti vertinti Lenkiją kaip savarankišką valstybę, o ne kaip „ketvirtąją Baltijos valstybę“.
– Suprantant, kad D. Tuskas nori raminti emocijas, kieno žodis šiuo klausimu yra svarbesnis? Kalbant tiek apie Lenkijos poziciją dėl Ukrainos narystės ES, tiek apie prezidento raginimus atimti apdovanojimus – lemiamas yra premjero ar prezidento žodis?
– Kalbant apie valstybinius apdovanojimus, prezidentas turi specialų patariamąjį organą – vadinamąją kapitulą, kuri priima sprendimą. Tačiau tam vis tiek reikalingas ir premjero kontrparašas. Kalbant apie poziciją ES, čia jau pagrindinį vaidmenį atlieka premjeras ir vyriausybė. Tai geras pavyzdys, rodantis strategijos trūkumą Lenkijos pusėje. Jei Ukraina siekia narystės ES, reikia kalbėti ir apie tai, kad Ukrainos sukilėlių armija buvo gana stipriai susijusi su Holokaustu. Jos nariai prisidėjo ir prie žydų žudynių. Žvelgiant iš šios perspektyvos, Ukraina negalės tapti ES nare, jei ir toliau heroizuos asmenis ar organizacijas, susijusias su tokiais nusikaltimais, ir naudos jų simboliką. Tačiau kol kas nematyti, kad Lenkijos politikai ar diplomatai būtų sukūrę aiškią strategiją, kaip pasinaudoti Ukrainos siekiu tapti ES nare ir per tai paskatinti ją peržiūrėti savo istorinės atminties politiką.
– Reziumuojant, ar ši istorija gali tapti kliūtimi Ukrainos perspektyvai tapti ES nare? Ar reikėtų tikėtis papildomo spaudimo ir bandymų ją bausti, kad būtų pajustas šios istorijos poveikis, ar vis dėlto tikėtina, kad bus išvengta eskalacijos?
– Bet kokia Ukrainos narystės ES perspektyva neišvengiamai kels šiuos klausimus. Jie niekur nedings. Galime prisiminti Šiaurės Makedonijos ir Graikijos ginčą, taip pat Šiaurės Makedonijos ir Bulgarijos nesutarimus. Europos integracijos procese tokie istoriniai klausimai dažnai tampa svarbūs. Kita vertus, šiuo metu Lenkijai kyla ir kitų grėsmių, todėl premjeras ragina mažinti įtampą. Jis nenori, kad Lenkija būtų vaizduojama kaip šalis, kuri trukdo Ukrainos europinei integracijai. Be to, Ukrainos narystei ES prieštaraujančių ar skeptiškai ją vertinančių valstybių yra daugiau. Tai gerokai didesni ir įtakingesni žaidėjai – pirmiausia Prancūzija ir Vokietija, kurios taip pat turi rimtų abejonių dėl tokio proceso.
Naujausi komentarai