Krymo okupacija ne tik sukėlė geopolitinę audrą tarp Rytų ir Vakarų, tačiau ir atvertė naują karybos puslapį Europoje. Per keletą dienų Krymas tarsi skalpeliu atrėžtas nuo žemyninės Ukrainos, pastarosios kariuomenei nė nespėjus atsikvošėti.

Taip sklandžiai įvykdyti tokio masto operaciją, be abejo, reikėjo detalaus ir išsamaus veiksmų plano. Vargu ar tokį planą paruošti pavyktų pernakt, todėl vis dažniau pasigirsta kalbų, kad Krymo prijungimui Rusija ruošėsi ilgą laiką. Galbūt net keletą metų. Tokiu atveju kyla klausimas – ar Vladimiro Putino stalčiuje jau neguli ir Lietuvos okupacijos planas? Rytų Europos studijų centro analitikas Marius Laurinavičius tvirtina, kad politiniu lygmeniu tokie dalykai iš anksto nėra planuojami, tačiau kariniai planai, be abejonės, jau paruošti.

– Paruošti tokį invazijos planą tikriausiai prireikė nemažai laiko ir pastangų. Jūsų nuomone, kiek laiko reikėjo visa tai suplanuoti?

– Jeigu kalbame apie centrinę Rusijos valdžią arba V.Putiną, kuris galiausiai tą sprendimą ir priėmė, plano jis neturėjo. Tai akivaizdžiai parodo ir tas faktas, kad Federacijos Taryba dėl pajėgų panaudojimo balsavo šeštadienį ir vos surinko kvorumą. Lietuvoje ir daug kur Vakaruose pasiduodama rusiškai propagandai, esą balsuota vienbalsiai. Taip, balsavo vienbalsiai, bet balsavo 90 iš 168, tai yra 52 proc. Ir netgi internete yra nuotraukos iš salės, kur per pirmą registravimąsi net nebuvo to kvorumo, viskas vos nesužlugo. Ir daugiau yra detalių, kurios akivaizdžiai įrodo, kad V.Putinas, kaip centrinė valdžia, to plano neturėjo. Čia buvo spontaniški veiksmai. Bet, aišku, yra ir žmonės, kurie paruošė tą planą. Tai Rusijos vicepremjeras Dmitrijus Rogozinas, V.Putino patarėjas Sergejus Glazjevas ir įtakingas Rusijos imperializmo ideologas Aleksandras Duginas. Jie tą planą turėjo ir jį įvykdė. Aišku, manau, ruošėsi gana ilgai.

– Kokioms kitoms teritorijoms Kremlius yra parengęs ar šiuo metu rengia panašius planus?

– Aš manau, kad jie paruošti daug kam, Baltijos valstybėms – irgi. Paprastas pavyzdys – pratybos "Zapad 2013", kurios čia, Lietuvoje, tiek kartų išreklamuotos. Jos gi akivaizdžiai buvo skirtos parepetuoti Baltijos šalių užgrobimą. Tiksliau Lietuvos užgrobimą iš dviejų pusių: iš Kaliningrado ir iš Baltarusijos. Planai parengti ir čia net abejonių nėra. Karinės agresijos, įsiveržimo ar atvirkščiai – gynybos nuo kažkokio tariamo priešo planai. Tų planų Rusijos generalinio štabo segtuve yra daugybė ir visokių. Ne tik Baltijos šalims, bet ir Moldovai, nes ten yra Padniestrė, ir Gruzijai, nes ten jau buvo karas. Planai egzistuoja. Bet čia kalbame apie karinius planus, karinės operacijos planą.

Juk ir NATO turi Baltijos šalių gynybos planus. Toks yra šių laikų pasaulis, ir tai yra normalu.

– O politiniai planai?

– Atsakyti, ar kažkas turi politinį planą, net ir dabar yra sudėtinga. Mano galva, iš to, kas vyksta šiuo metu, šiomis dienomis, aišku, kad aiškaus vieno politinio plano Ukrainoje Rusija neturi. Centrinėje valdžioje konkuruoja keli požiūriai. Vienas – D.Rogozino, S.Glazjevo ir juos remiančiųjų. Kai kurie norėtų, manau, karine jėga ir Rytų Ukrainos dalį atplėšti. Bet yra ir kiti. Mano įsitikinimu, gynybos ministras Sergejus Šoigu nepalaiko karinio įsiveržimo plano.Ką jau kalbėti apie tas, kaip čia pasakius, "liberaliąsias" Rusijos jėgas. Jų atstovai apskritai kalba apie ekonominę ir visokią kitokią žalą Rusijai dėl visų tų kampanijų. Tai tų nuomonių yra visokių, nes  Rusija nėra vienalytė. Netgi tos liberaliosios jėgos, jos niekur neišvaikytos. Dmitrijus Medvedevas tebėra premjeras, Arkadijus Dvorkovičius – vicepremjeras. Bet šios jėgos irgi kovoja dėl savo pozicijų, nes jei ši operacija Ukrainoje pasibaigs sėkmingai (rusų požiūriu), tai niekas per daug neabejoja, kad liberaliosioms jėgoms Rusijoje irgi bus gerokai sunkiau, gal net joms iškils didžiulė grėsmė.

– Kokia ta sėkminga pabaiga?

– Sėkmingos pabaigos gali būti kelios. Viena tokių – jeigu rusai daugiau nieko nedaro ir Vakarai po kurio laiko viską pamiršta ir grįžta į  "bussiness as usual" (įprasti reikalai, angl.) su Rusija.

– Čia realiausias scenarijus?

– Gal kol kas nėra realiausias. Čia tik vienas jų, sakyčiau. Šis konfliktas negali pasibaigti be jokio sprendimo. Jis turi būti, nes ko rusai dabar pirmiausia reikalauja, aiškiai išdėstyta jų užsienio reikalų ministerijos, jie buvo paskelbę tą planą net viešai: nauja konstitucija, kurioje įtvirtinamas regionų federalizavimas, regionų savarankiškumas, antra kalba – rusų. Visų punktų tiksliai neprisimenu, bet iš esmės tai reiškia įtakos sferų pasidalijimą Ukrainoje. Iš esmės tai reikštų Rytų Ukrainos perdavimą į Rusijos įtakos sferą. Maskva to siekia ir kol kas nė viena jėgų, kurias minėjau ir kurios tarpusavyje konkuruoja, ko gero, tam neprieštarauja.

Bet ir Ukraina, ir Vakarai su tuo sutikti neketina. Tad turi būti kažkoks sprendimas, bent jau kompromisinis, vienoks ar kitoks. Kol nėra sprendimo, tol bus eskalavimas iš abiejų pusių. Rusija toliau eskaluos iš savo pusės. Tada, aišku, Vakarai vėl atsakys naujomis sankcijomis.

Tad tas mano anksčiau minėtas pirmas scenarijus nėra labai realus, bet, sakykime, jis galimas. Ir tuomet Rusija kaip ir laimi, arba tos jėgos, kurios čia viską pradėjo.

– Ar tai galime suprasti, kaip Vakarų paskatinimą taip ir elgtis?

– Taip, aišku paskatinimas. Pats pagrindinis vykdytojas yra D.Rogozinas, ši kampanija yra jo suplanuota.Gan svarbus veikėjas yra S.Glazjevas, o ideologija – A.Dugino. O A.Dugino ideologija yra fašizmas. Tikrasis, tiktai rusiškas fašizmas. Jeigu šitų jėgų  jėga nesustabdysi, tai pačios tikrai nesustos. Jų atstovai juk yra daug prirašę apie tai, kad rusų tautos misija pasaulyje išskirtinė, kad jie turi išgelbėti pirmiausia Europą ir, apskritai, visą pasaulį. Kol jų jėga nesustabdysi, patys tikrai nesustos.

Komentaras

Aleksandras Matonis
Gynybos politikos ekspertas ir analitikas

Neabejoju, kad Rusijos planas užimti kitas teritorijas egzistuoja – ir net ne vienas, o pritaikytas įvairiems scenarijams. Tuo nereikia net abejoti. Dėl to Lietuvai būtina atnaujinti savo gynybos planus. Lietuva, neatmesdama bendros gynybos su sąjungininkais galimybės, privalo pagalvoti, ką gali padaryti artimiausiu metu. Būtina galvoti apie asimetrinį karą. Šiuo metu būtina nukreipti gynybos pajėgumų stiprinimą ne į tradicines, konvencines karybos priemones, bet, būtent, į asimetrines. Iš esmės dėl kai kurių dalykų jau pradedama sutarti. Pavyzdžiui, kad reikalingas tam tikras kiekis artimojo nuotolio oro gynybos priemonių ir nuo peties paleidžiamų, nešiojamų ginklų. Ne ant automobilių montuojamų, kaip dabar mes turime, ar nuo trikojo paleidžiamų, bet, būtent, nešiojamų, paleidžiamų nuo peties, kad būtų galima sutrikdyti potencialaus priešininko aviacijos veiksmus. Kalbu ne apie naikintuvus, su kuriais kausis sąjungininkai, o apie sraigtasparnius. Analizuodami operacijos Kryme medžiagą ir pratybas, kurios vyko pastarosiomis savaitėmis, matome, kad judančios šarvuotos kolonos būna pridengiamos labai gausia aviacija.

Taip pat pastebime ypač aktyvias informacines psichologines operacijas prieš Ukrainą. Lietuva irgi supranta, kad prieš ją vyksta informacinis karas, tad būtina imtis priemonių, perkeliant priešinimąsi ir į interneto erdvę. Tai yra, stiprinti interneto sklaidos kanalus, kurie gali veikti savarankiškai. Konflikto Sirijoje atvejis parodė, kad interneto erdvės neįmanoma visiškai užblokuoti, o tai labai svarbus dalykas ir telkiant pasipriešinimą, ir perduodant likusiam pasauliui objektyvias žinias apie tai, kas vyksta šioje šalyje. Nes valstybės valia gintis, karių valia gintis, žmonių valia gintis yra labai svarbus aspektas. Dėl to būtina kalbėti ir apie žmonių, reikalui esant galinčių stoti į krašto apsaugą skaičiaus didinimą.

Yra nevienareikšmiškų nuomonių, ar įmanoma greitai atkurti šauktinių kariuomenę. Bet būtina plėtoti bazinius karinius mokymus. Dabar per metus apmokomos vidutiniškai keturios karių laidos. Reikia šį skaičių didinti ir rengti bazinius mokymus ne tik Rukloje, ne tik mokomajame pulke, bet ir kituose padaliniuose. Nes aktyviojo rezervo Lietuvoje yra, aišku, per mažai.
Aš manau, kad Lietuva būtų pajėgi atremti panašią operaciją, kokia buvo įvykdyta Kryme. Nes jeigu būtų pakartotas toks pat scenarijus, kai iš kažkur atsiranda kažkokie žali žmogeliukai, tačiau nevyksta jokia didelė šarvuotos jėgos intervencija, Lietuva gali priešintis.

O kai vyksta lengvųjų šarvuotų kolonų judėjimas, Lietuvos kariuomenė yra pajėgi jas atremti laiku ir vietoje, ir čia tikrai nėra ką kalbėti. Žalių žmogeliukų scenarijus Lietuvoje tikrai neperspektyvus.