25-eri metai. Valstybės istoriją skaičiuojant, tai buvo visai neseniai, žmogaus gyvenime – tai juntamas laiko tarpas. 1989 m. rugpjūčio 23 d. Baltijos kelias pranoko visus lūkesčius. 2 milijonai žmonių rankomis susijungė 620 km nuo Vilniaus per Rygą iki Talino. Baltijos kelias buvo suskirstytas į 50 ruožų, taip pabrėžiant 50 sovietų okupacijos metų.

Baltijos kelias įtrauktas į Gineso pasaulio rekordų knygą kaip ilgiausia žmonių grandinė.  2009-aisiais UNESCO įtraukė Baltijos kelią į „Pasaulio atminties“ sąrašą.

Šiandien akcijos organizatoriai prisimena, kad buvo numatę, ką daryti, jei žmonės nesusirinktų, bet to neprireikė. Entuziazmas buvo begalinis, neateiti tiesiog negalėjai. Svarstydami, ar šiandien galima akciją pakartoti, jie sako, kad apie tai net nereikia galvoti, nes Baltijos kelias – simbolis ir atmintis, iš kurios galima mokytis, jeigu to prireiktų.

Patys išsireikalavo transportą

1989-aisiais Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio, Estijos ir Latvijos Liaudies frontų inicijuotoje Baltijos asamblėjoje Taline priimta Baltijos tautų teisių deklaracija, paskelbtas iš priespaudos besivaduojančių  Baltijos šalių tikslas – nepriklausomybė, ir nutarta paminėti Molotovo ir Ribentropo pakto 50-ąsiais metines, parodant trijų tautų ryžtą kovoti dėl nepriklausomybės .

„Buvo siekiama spausti sovietų valdžią, demokratinių valstybių žmones ir vadovus, kad jie pagaliau pradėtų garsiai kalbėti, pripažintų, kad Lietuva yra okupuota, o jei yra okupuota ir nori išsivaduoti, tai ji turi tokią teisę“, – prisimena vienas Baltijos kelio organizatorių Aleksandras Abišala.

Baltijos kelio atkarpos Lietuvoje organizatoriai prisimena, kad baimintasi, ar šią idėją pavyks įgyvendinti dėl kelių priežasčių. Pirmiausia – buvo vasara, po rinkimų truputį nuslūgo žmonių aktyvumas, trūko transporto. Baltijos kelio atkarpos nuo Vilniaus iki Ukmergės vienas iš koordinatorių Arūnas Grumadas sako, kad, nepaisant visų sunkumų, ypač reklamuoti šios idėjos ir vykti į Baltijos kelią žmonių raginti nereikėjo, svarbiausia buvo iš visos Lietuvos regionų vykstančiuosius informuoti, į kurią atkarpą važiuoti.

„Žmonės važiavo, pavyzdžiui, iš Jurbarko 60-yje sunkvežimių. Tai dabartiniais laikais, turbūt, mažai kas ryžtųsi ant kieto suolo, be amortizacijos sunkvežimio kėbule tokį tolimą kelią važiuoti. Kaune, pavyzdžiui, buvo, galima sakyti ,apsupta arba užimta autobusų stotis, po to buvo gautas leidimas, ir maršrutiniai miesto autobusai vežė žmones. Alytuje buvo beveik užimta savivaldybė, žmonės irgi reikalavo juos vežti, taip irgi gavo transportą“, – sako A. Grumadas.

„Niekas nesitikėjo, kad žmonės viską mes, kooperuosis. Kai kurie žmonės paskui sakė, kad kaip elektra ėjo. Sako: „Matai žmones, ir ašaros byra“, – tuometinius įvykiu atpasakoja viena Baltijos kelio organizatorių Angonita Rupšytė.

Tuo metu A. Abišala teigia, kad organizatorių didžiausia klaida, jog nebuvo tikėtasi tokio žmonių aktyvumo.  Iš įvairių regionų vykusiems žmonėms kelionei numatyta per mažai laiko, todėl ne visi laiku spėjo nuvykti į numatytas Baltijos kelio atkarpas.

„Iš Kauno tuomet pakilo maždaug 250 tūkst. žmonių iš 360 tūkst. tuomet gyvenusių. Tai – du trečdaliai tautos. Kad tiek dalyvautų patriotinėje akcijoje, turbūt, niekada pasaulyje nėra buvę, ir vargu, ar kada nors bus“, – mano A. Abišala.

Vietoj mobiliojo telefono – lėktuvas

Dar vienas organizatorių galvos skausmas buvo, kaip kelyje keistis informacija apie susidariusius kamščius, kaip juos aplenkti. Tuomet mobiliojo ryšio telefonų dar nebuvo. Nuspręsta, kad situaciją stebėti būtų galima iš lėktuvų.

„Vienas iš pagalbininkų komunikacijoje buvo Lietuvos radijas, bet jis turėjo gauti informaciją. Čia mums padėjo tuometinė kelių policija, milicija, kurie turėjo radijo siųstuvus ir galėdavo į Lietuvos radiją perduoti vieną ar kitą informaciją toje vietoje, kurioje buvo kliūtys“, – pamena A. Grumadas.

Baltijos kelio koordinatoriai net buvo numatę, kaip užpildyti gyvąją grandinę, jei atvažiuotų mažiau žmonių, nei planuota. A. Rupšytė teigia, kad buvo sugalvota pasiimti juodų juostų ir žvakučių, kurios simbolizuotų tuos, kurie žuvo lageriuose ir tremtyje.

Baltijos kelio atkarpą nuo Panevėžio iki Latvijos sienos koordinavęs Algirdas Mulevičius teigia, kad juodų kaspinų taip ir neprireikė.

„Tačiau tų kaspinėlių pagalbos nereikėjo, žmonių buvo pakankamai, o kitur net stovėjo gal dviem trim eilėm“, – tikina A. Mulevičius.

Kremlius labai susierzino

Baltijos kelias  po kurio laiko buvo įrašytas į Gineso rekordų knygą kaip ilgiausia žmonių grandinė, tačiau ir 1989-aisiais buvo pastebėtas Vakarų valstybių, o Kremliuje sukėlė didelį susierzinimą.

„Efektas buvo didžiulis. Jau vien tai, kad KGB Lietuvoje ir Maskvoje pripažino, kad labai padidėjo nacionalizmas, kaip jie tada vadino, ir kad vienas iš to pasireiškimų buvo Baltijos kelias. Tiesa, jie teigė, kad dalyvavo tik apie 200 tūkst. žmonių, nors skaičius buvo bent 5 kartus didesnis“, – dėsto A. Abišala.

Tai buvo žmonių referendumas

„Iš tikrųjų tai buvo referendumas. Žinant, kad okupuotoje valstybėje nėra balsavimo būdo, nėra parašų rinkimo... Kai fiziškai žmonės ateina, nepaneigsi. Nepaneigiamas faktas okupacijos metu – įvykęs žmonių referendumas“, – įsitikinęs A. Grumadas.

Baltijos kelio koordinatoriai sako, jog geriausia, kad nereikėtų antrąkart to daryti. Jie vengia net kalbėti apie tai, ar dabar žmonės į jį susirinktų. Reikalinga idėja ir tikslas. Tačiau, pasak jų, Baltijos kelias neturi būti pamirštas. 

„Banalu sakyti, kad žmonės, kurie nežino savo istorijos, visada lieka vaikais ir taip pat kartoja tas pačias klaidas, todėl prisiminti reikia. Jeigu mes minime Žalgirio mūšį, Mindaugo karūnavimą, Vasario 16 ir Kovo 11, reikia nepamiršti, žinoti bent jau tam, kad galėtume pasakyti – mes galėjom, mes padarėm, mes turim pavyzdžių, kad jeigu kartais reikėtų vėl, mes turim iš ko mokytis“, – įsitikinęs A. Abišala.