Daugelis apžvalgininkų teigia, kad šiuose Prezidento rinkimuose beveik neliko intrigos, nes nugalėtojas ir taip aiškus – Dalia Grybauskaitė. Ar iš tiesų taip? 1998 ir 2002 metų rinkimai rodo, kad favoritas gali ir pralaimėti. Ko tikėtis šį kartą?

Apie tai diskusija LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“. Pokalbis su sociologu, „Vilmorus“ vadovu Vladu Gaidžiu, viešųjų ryšių specialistu Mykolu Katkumi ir politikos apžvalgininku, savaitraščio „Veidas“ leidėju Algimantu Šindeikiu.

– Pone Katkau, ar nėra intrigos šiuose rinkimuose?

– Manau, kad intrigos laidoti dar tikrai negalime. Antrasis turas, kuris prieš porą mėnesių atrodė neišvengiamas, dabar jo tikimybė yra stipriai sumažėjusi Prezidentei aktyvizavusis po Ukrainos įvykių. Stipraus aktyvumo kol kas nerodo ir jos konkurentai. Tačiau manau, kad antrojo turo intriga išlieka labai didelė. Kitas dalykas, mes matome, kad iš tų kitų šešių kandidatų, kuriuos R. Valatka taikliai apibūdino kaip šešis nykštukus, niekas ypatingai neišsiskiria. Tačiau likus kelioms savaitėms iki rinkimų žmonės, kuriems nepatinka dabartinė Prezidentė, vis tiek turės išsirinkti savo favoritą.

– Pone Šindeiki, kas gali įvykti, kad padėtis esmingai pasikeistų? Ar D. Grybauskaitės biografija jau yra išgerta taurė, ar ten dar liko turinio, kuris būtų įdomus ir, svarbiausia, darytų įtaką rinkimų rezultatams?

– Manau, kad neišvengiamai oponentai, vadinamieji nykštukai, kurie nelabai ką turi politiškai „padėti ant stalo“, bandys kapstytis stiprios kandidatės biografijoje. Kiek visuomenė yra pasiryžusi po 24 metų žvelgti į praeitį turbūt reikėtų klausti sociologų. Manau, kad tie laikai, kai mums buvo svarbu kas kur stovėjo, kas kur kokį laužą degino yra praėję. Šiandien žmonės turi labai realias problemas, kurias jie turi išsispręsti. Pirmiausia yra gerovės valstybės kūrimas, užsienio politikos stabilumas, mūsų pajėgumas apsiginti nuo galimų priešų. Manau, kad tai yra svarbiausios problemos. Debatų kokybė lems, ar kiti kandidatai save pakylės aukščiau  ar ne. Man belieka apgailestauti, kad vėl turime eilinius rinkimus, o ne Vakarų demokratijos lygio rinkimus. Neturime rimtos idėjų kovos.

– Praktikoje yra buvę įvairių atvejų. 1997-1998 metų rinkimuose aiškus favoritas buvo Artūras Paulauskas, tačiau prezidentu išrinktas Valdas Adamkus. 2002 metais prieš pat rinkimus darytos apklausos rodė daugiau nei tris kartus didesnę V. Adamkaus persvarą, tačiau rinkimus laimėjo Rolandas Paksas. Pone Gaidy, jūsų nuomone, ar dar kas nors gali esmingai keistis?

– Jūsų pavyzdžiai yra labai geri. 2002 metų rinkimuose ir apklausos, ir pirmasis turas rodė, kad V. Adamkus stipriai pirmavo. Taigi galime drąsiai paneigti nuomonę, kad visuomenės nuomonės apklausos daro įtaką rinkimų baigčiai. Mūsų apklausose dalyvauja 1 tūkst. gyventojų, o vien pirmajame ture balsuoja virš milijono. Turiu hipotezę, kodėl tąkart taip įvyko. Turiu hipotezę ir dėl šių rinkimų, kas turėtų atsitikti, kad bent jau sumažėtų atotrūkis.  Šiuo metu stipriausia D. Grybauskaitės pusė ta, kad visi elektoratai ją palaiko.

– Pone Katkau, ar jūs sutiktumėte su tuo, kad joks esminis laikotarpis dar neatėjo? Paskutinis mėnuo iš esmės ir lems visus rezultatus, ar ne?

– Visiškai pritariu. 2004 metų rinkimai, nors ir buvo greiti, priešlaikiniai, parodė, kad per mėnesį daug kas gali keistis. Tąkart netikėtai iškilo Kazimira Prunskienė, Vilija Blinkevičiūtė, Petras Auštrevičius. Turėjome situacija, kai dinamika buvo pakankamai didelė. Dabartinėje situacijoje mes matome, kad yra aiškiai susikonsolidavęs D. Grybauskaitės elektoratas. Tačiau yra kelios galimybės. Viena galimybė – tai socialdemokratų buvimas „ant bangos“.

Daugeliui žmonių patinka ir Vyriausybės darbas. Taigi socialdemokratų kandidatas, kuris tikrai yra stiprus, dar turi laiko bandyti susirinkti savo elektoratą. Kita vertus protesto elektoratas, kuris visuomet balsuoja „prieš“, šiandien neturi aiškaus savo favorito. Tai aiškiai matosi apklausose. R. Paksui nedalyvaujant matome, kad tas jo elektoratas turės dalintis per kelis kandidatus. Manau, galime tikėtis keistų siurprizų ir iš N. Puteikio, ir iš A. Zuoko, ir iš A. Paulausko ar net V. Tomaševskio. Taigi pasakyti, kad viskas šiuose rinkimuose jau nuspręsta tikrai negalime. Reikia palaukti pirmųjų debatų, pirmųjų rinkiminių agitacijų, reklaminių klipų ir panašiai.

– Profesoriau Gaidy, kiek rinkėjai keičia savo poziciją per paskutinį mėnesį?

– Iš savo praktikos galiu pasakyti, kad bent jau Seimo rinkimuose per tą mėnesį nelabai kas pasikeičia. Tačiau kai vyksta asmenybių kova yra žymiai lengviau padaryti klaidą. Užsiauginti reitingą yra labai sunku, reikalauja daug jėgų ir resursų, įdirbio, o viena klaida gali viską nušluoti. Šiuo atveju ta klaida galėtų būti iš D. Grybauskaitės pusės, o ne visų kitų pasiekimai.

– Pone Šindeiki, yra Lietuvoje labai daug žmonių, kurie ypač nepatenkinti situacija šalyje. Tų, kurie nenori, kad dabartinė valdžia išsilaikytų. Jūs matote kandidatą, kuris surinktų šiuos balsus? Juk yra žmonės, kurie balsavo už Garliavos partiją Seimo rinkimuose. Jiems irgi turbūt ne prie širdies dabartiniai politiniai lyderiai?

– Paradoksas yra tai, kad D. Grybauskaitė taip pat gali „perdengti“ ir tą sluoksnį, kurie nori kieto politiko, kieto prezidento, valdingo asmens. R. Paksas, nepaisant kas jis yra kaip žmogus, bandė suvaidinti tokį politiką. Prezidentė tokia iš tikrųjų yra. Neįsivaizduoju kas iš kitų kandidatų turėtų tiek charizmos ir jėgos.

– Šiek tiek kalbėjome apie 2002 metus, kada tuo metu reitingų lyderiu buvęs V. Adamkus pralaimėjo R. Paksui. Pone Šindeiki, dabartiniai reitingai rodo labai panašią situaciją. Ar gali pasikartoti scenarijus?

– Skaičių prasme situacija panaši, bet negalime lyginti D. Grybauskaitės su V. Adamkumi. Jie labai skirtingi žmonės, labai skirtingi politikai. V. Adamkus buvo labai orus, kultūringas, pabrėžtinai išlaikytas žmogus, todėl prieš jį kovoti populistams, chamams buvo labai lengva. Ponas Adamkus atnešė į Lietuvą Vakarų kultūrą. Jis negalėjo elgtis taip pat kaip mūsų mužikai ir dėl to pralaimėjo rinkimus. Tai yra mano nuomonė. Ponia Grybauskaitė turi tą pačią patirtį kaip ir mes, ji moka atsikirsti labai kietai tiems „kietuoliams“ , kurie bando vaidinti kietus. Tačiau jie nieko nežino, nieko nesugeba ir nieko nėra padarę gyvenime. Su ja kovoti tokiais būdais nepavyks.

– Pone Katkau, ar jūs nematote panašumų tarp to, kas buvo? Aš nekalbu apie asmenybių skirtumus, tačiau, pavyzdžiui, rinkimų štabo nebuvimas, profesionalios pagalbos iš šalies nebuvimas. D. Grybauskaitė, regis, pati organizuoja savo rinkimų kampanija, pati priima sprendimus. O kas, jeigu vyks antras turas? Profesionalų pagalbos gali būti per vėlu prašyti.

– Manau, didžiausias D. Grybauskaitės antro turo priešininkas yra net ne profesionalų pagalba, o finansavimo klausimas. Z. Balčytis ir A. Paulauskas visų pirma remiasi partijų įnašais. Ir tos lėšos yra tikrai pakankamai didelės. Antrame ture, kai vyksta kova dėl neapsisprendusių rinkėjų, reklamos įtaka yra tikrai didelė. Tai, manau, yra sisteminė rizika D. Grybauskaitei. Kitas dalykas, aš, kaip ir ponas Šindeikis, negalėčiau lyginti V. Adamkaus ir D. Grybauskaitės atvejų.

Visų pirma dėl to, kad rinkimų kampanijos metu V. Adamkus atrodė labiau pavargęs negu visos kadencijos metu. O Grybauskaitės atveju labai svarbus yra vienas akcentas – Ukraina. Būtent įvykiai Ukrainoje Prezidentei suteikė „momentą“. Žmonės pamatė, kad prezidentas veikė. Kita vertus, tie dalykai, kuriuos žmonės vertino labai skeptiškai: SGD terminalas, prezidentės parama atominei elektrinei, šiokia tokia konfrontacija su Rusija, dėl kurios prezidentė dažnai kritikuota – staiga visi šie dalykai iš minusų daugeliu atvejų tampa pliusais.

Galiausiai visiems tiems rinkėjams, kuriems svarbi Rusijos grėsmės tema, daugelis Grybauskaitės darytų žingsnių įgavo naują prasmę. Manau, geriausiai tai jaučia pati prezidentė. Per tuos kelis mėnesius nuo įvykių Ukrainoje pradžios D. Grybauskaitė atrodo labai atsigavusi. Ji turi ką pasakyti, jos žodžiai įgavo visai kitą prasmę. Jos metinis pranešimas vieningai pripažintas geriausiu pranešimu per visą jos kadenciją. Manau, būtent tai, kad D. Grybauskaitė pati jaučiasi prezidentiškai, pati nori laimėti – tai geriausiai jaučia ir rinkėjai.

– Yra tikimybė, kad bus antras turas. Kas realus kandidatas susirungti su D. Grybauskaite, pone Šindeiki?

– Mano nuomone, ponas Balčytis yra pakankamai stipresnis už kitus. Jis už savo nugaros turi labai solidžią politinę partiją. Antra, jis pats yra profesionalas, ekonomistas ir turi patirtį Europos Parlamente. Yra „uostęs“ Vakarų politikos, jis žino tam tikrus dalykus. Tai visiškai nesuprantama ir nesuvokiama yra ponui Paulauskui. Jo patirtis yra visiškai lokalinė, Lietuvos patirtis. Ponas Balčytis gali būti bent palyginamas su D. Grybauskaite, kuri turi dar didesnę europinio darbo patirtį.

– M. Katkus: daugiausiai galimybių turi Z. Balčytis ir A. Paulauskas. Manau, realiausias kandidatas į antrą turą – Z. Balčytis. Jis atstovauja labai solidžiai partijai, socialdemokratai dabar yra „ant bangos“. Jį remia ir premjeras Algirdas Butkevičius, kuris taip pat yra reitingų viršūnėse. A. Paulauskas taip pat turi galimybes, bet jos labiau priklauso nuo jo paties. Jeigu jam kažkokiu būdu pavyktų gauti R. Pakso rinkėjų paramą situacija galėtų kardinaliai pasikeisti.

– V. Gaidys: Z. Balčytis labiau atstovauja sėkmingesnei Lietuvai, A. Paulauskas – mažiau sėkmingai Lietuvai. Kurios Lietuvos daugiau?