– Tie ketveri metai padarė iš jūsų politikę. Ką dar jums davė Seimas? Kiek ta patirtis, užmegztos pažintys praverčia šiandien?

– Išėjau kaip stoviu – praktiškai be jokio bagažo. Net mano leidimas į Seimą nebegalioja. Pasibaigė, ir neprasitęsiu, vis viena ten nebevaikštau.

Nesilaikiau jo įsikibusi, kaip kai kurie buvę mano bendražygiai, dar mėginę eiti su kitomis partijomis ar kaip savarankiški kandidatai. Net pagalvoti negalėjau apie dar vieną kadenciją Seime. Su didžiausiu malonumu įkritau į televizijos projektus – tuomet buvo ir "Muzikinė kaukė", ir "Chorų karai", – mane tą pačią sekundę pradėjo samdyti vesti renginius, kviesti koncertuoti. Tai buvo kaip šviežias oro gūsis po ketverių metų, kai negalėjau dainuoti. Vėl buvau laisva, mėgavausi tuo, kad viskas mano pačios rankose. Ir dėl nieko nesijaudinau. Suraskite man šiltą vietelę, kur dirbtų mano darbo knygelė – tokių dalykų niekada nesupratau.

– Nieko iš nieko neprašėte? Ir jūsų neprašė?

– Kai buvau išrinkta į Seimą, tų prašymų buvo labai daug. Mane šokiravo, kaip viskas veikia valstybėje. Ir iš partiečių pusės, ir tiesiog iš gatvės žmonės ėjo ir ėjo – prašė, reikalavo duoti jiems darbo. Klausiu: jaunuoli, o ką jums darbo biržoje pasiūlė? Cha, konteinerius plauti! Kaip žmonėms gali atrodyti normalu prašyti darbo? Tada savo padėjėju įdarbinau visiškai nepažįstamą žmogų.

Ir draugai ne kartą yra prašę. Dukrai labai reikia, gal gali suvesti su tos įmonės direktoriumi?

Vienos dukra dalyvavo konkurse; gal kaip nors gali prie komisijos prieiti? Ir taip toliau. Dabar jau jie žino, kad mano atsakymas visą laiką tas pats – tegul bando pats. Mano dukterėčia jau pusmetį ieško darbo. Bet kuo aš galiu padėti? Tiesti raudono takelio, pabarstyto žiedlapiais, negalima niekam. Pirma, tai žmogų demotyvuotų, antra, jis visą laiką jaustų diskomfortą, kad pasiekė ne savomis jėgomis ir dirba ne todėl, kad jam tai įdomu ir jis tuo dega. Jau geriau jokio darbo negu kažkoks pralindimas, prakišimas.

– Bet prieš savivaldos rinkimus artimiesiems ir draugams žadėjote, kad jei laimėsite, visiems šiltas vieteles surasite. Kiek radote?

– Tai buvo sarkazmas. Niekas to nepriėmė už gryną pinigą. Nors švogerizmas pas mus klesti.

Padėti giminėms ir artimiesiems – viena, kita – įdarbinti. Pas mus ypač pastebima pagalba per partinę liniją. Susisiekimo ministras Jaroslavas Narkevičius dabar atšaukė Lietuvos pašto valdybą. Klausimas – kodėl? Nėra jokių argumentų. Gal norima sustatyti savus žmones ir vėl naudoti valstybės įmonę kaip nuosavą piniginę? Tai man trenkia pačiu šlykščiausiu senosios politikos pelkių dumblu.

Ten, kur draugystė ir familiarumas, ten nėra subordinacijos, tvarkos, švarių, gražių darbinių santykių.

Į Seimą mes patekome visa sena draugų kompanija – kartu keliaudavome, vakarodavome, visaip smagiai leidome laiką. Mūsų santykiai buvo familiarūs. Ir tas nieko gero nedavė. Viskas sugriuvo, buvo absoliuti nekompetencija visuose lygiuose. Protarpiais man būdavo gėda dėl savo bendražygių. Ten, kur draugystė ir familiarumas, ten nėra subordinacijos, tvarkos, švarių, gražių darbinių santykių. Iš festivalių į normalų darbą persirikiuoti niekaip neišeina. Prieina, pavyzdžiui, ir gnybia tau į šoną, plekšnoja per petį, tuo rodydamas kolegoms, štai koks jis savas, koks draugas. O man nuo to net negera!

– Gal tiesiog kaltas jūsų įvaizdis – linksmos, pašėlusios, iš pramogų pasaulio, kuriam tebepriklausote?

– Nuo Seimo laikų praėjo dešimt metų, ir dabar aš esu visiškai kitoje teritorijoje. Savivaldybėje esu tarp žmonių, kurių anksčiau nepažinojau. Per kandidatų prisistatymą žiūrėjau į juos ir galvojau: Viešpatie, aš nesu verta būti net paskutinė tame sąraše pagal tų žmonių pasaulio suvokimą, išsilavinimą, gebėjimus. Bendravimas su jais visai kitoks. Čia niekas nėra pakėlęs tono, jokių juokelių, tuščio plepėjimo. Mūsų santykiai šilti, draugiški, bet jokiu būdu ne familiarūs. Jie man ne draugeliai, ir tai yra nuostabu.

– Bet Seimas – tai valdžia, tai didžioji politika, ne savivaldybių ūkiniai reikalai. Nesijaučiate atsidūrusi žemesnėje lygoje?

– Dirbti Seime be galo sunku. Ten tu bejėgis. Lietuvos žmonės Seimą vis dar renka pagal savo suvokimą, žiūri, kas jiems atraktyvu, gražu, vis dar tikima gelbėtojais. Neturiu net vilčių, kad jau netrukus Seimo daugumą sudarys protingi žmonės. Kad taip įvyktų, turi pasikeisti kartos. Mozė vedžiojo po dykumą 40 metų. Mums tiek nepakaks, kadangi šiais laikais gyvenimo trukmė ilgesnė, prireiks ir 60 metų, kol užaugs kita karta.

Kas formuoja valdančiąją daugumą, tas ir valdo. Partijų lyderiai pasidalija ministerijas, sustato savo žmones, rūpinasi europinių pinigų skirstymais, visokiomis "maklėmis". Aš tik posėdžių salėje sužinodavau, ką mūsų deleguoti ministrai yra suplanavę. Niekas mūsų, paprastų Seimo narių, nei klausdavo, nei aiškindavo, tarsi būtume opozicijos atstovai.

Ten draugai ir draugeliai, saviškiai, patikimi žmonės. Aš į tą kategoriją nepatekau. Būdavo, iš pradžių dar skambina, kviečia susitikti pasikalbėti.

"Kokiu klausimu?"

"Telefonu negaliu sakyti."

"Tai koks čia klausimas, kad negali sakyti?"

Ką iš tokios paimsi? Nei ką susitarsi, nei kur įvelsi. Viešai per televiziją pasakiau, kad nebesikreiptų, nes visus "priduosiu" STT. Va, ir dabar turiu FNTT pareigūno telefoną.

Kaip sako mano sesuo, aš "tėvą motiną priduočiau". Turime gyventi pagal taisykles, kurias patys sau nusistatome. Jeigu tu manipuliuoji, neskaidriai vykdai viešuosius pirkimus – prirašai sąlygų vienam konkrečiam tiekėjui ar rangovui, kuris tau paskui kažką atseikėja, tu vagi iš manęs, iš savęs, iš mūsų visų.

Donalda Meiželytė. Butauto Barausko nuotr.

– Teko bent kartą skambinti tuo FNTT numeriu?

– Dar neteko. Bet, pakartosiu, aš jį turiu.

Susitinku su visais, kurie kreipiasi. Ateina rangovas, skundžiasi, kad išmetė iš konkurso – nepraėjo kvalifikacinių reikalavimų. Sako, būtų padaręs puse milijono pigiau. Vokai neatplėšti, antro dalyvio kainos niekas nežino. Pasitelkiu visus įmanomus informacijos šaltinius, einu, aiškinuosi, tikrinu. Pasirodo, viskas gerai. Kvalifikaciniai reikalavimai neatitiko, ir ką tu padarysi? Man tai artima sritis, ir Seime dirbau Audito komitete.

Patekau į jį visiškai žalia, nusiuntė man nežinant. Klausiu, o tai kodėl į Audito komitetą, ne į Švietimo ir kultūros. Sako, tu iš mūsų protingiausia, tu ir eik, mes išvis nežinom, kas tas auditas.

Švogerizmo valstybinėse įstaigose ir savivaldybių įmonėse labai apmažėjo, kai buvo pradėtos steigti nepriklausomos valdybos. Savivaldybių įmonių nuostoliai per metus siekdavo iki 25 mln. eurų per metus. Ir mes, miestiečiai, turime juos padengti iš savo suneštų mokesčių, nes tos įmonės tiesiog blogai dirba! Dabar tos įmonės neša pelną. Kaip taip gali būti, kas nutiko?

O nutiko paprasčiausi dalykai. Savivaldybė – o apie valstybės aparatą aš iš viso nekalbu – išpūsta iki negalėjimo, nes yra pristeigta įmonių, departamentų, įstaigėlių prie departamentų ir taip toliau. Tai darbo vietos saviems partiečiams. Pirma sukuriama vieta, tada sugalvojama, kokios bus funkcijos, skiriami pavaldiniai. Ir štai jau įstaigėlė, kuri kažką daro. Ir dabar tokias uždaryti yra baisiai sunku.

– Kodėl?

– Iš karto sukyla interesų grupės, žmonės, kurie šiltai sau buvo, o dabar staiga reikia pradėti judėti. Juos apima didžiulis nesaugumo jausmas, verčiantis gintis ir priešintis. Tam pasitelkiamos visos įmanomos priemonės.

Buvo labai geri laikai – įstaigėlės gyvena sau, patalpas naudoja, visuomenei naudos neduoda. Paimkim bet kurią įstaigą. Štai Vilniaus etninės kultūros centras. Dirba dešimt žmonių. Ką rodo jų tinklalapis? Trijų Karalių lėlės, lygiadienio šventės... Bet iš esmės jie daro kelis renginius per metus ir užsiima neformaliuoju ugdymu – lipdo puodynes, verda muilą ir panašiai. Renginiai turi eiti tik per idėjų konkursus, bet mes turime atskirą įstaigą su dešimt žmonių. Jei pažiūrėtume kiekvieno jų dieną – ką jis veikia, kokie rezultatai. Labai abejoju, kad kažkas ten persidirba. Efektyvumas turi būti visur, ne buvimas dėl buvimo.

– "Valinskininkai", su kuriais patekote į Seimą, kad ir skamba absurdiškai, buvo tikrieji profesionalai – scenos žvaigždės, televizijos asai. Kaip vertinate dabartinę profesionalų valdžią?

– Jeigu profesionalų Vyriausybė būtų išsilaikiusi iki pabaigos, rezultatai būtų. Bet kai ministro posto netenka tokie žmonės kaip Liana Ruokytė-Johnson, Rokas Masiulis, Eimutis Misiūnas... Man trūksta žodžių. Vietoj Misiūno – Narkevičius! Nieko neturiu prieš tą žmogų, bet pirmi jo pasirašyti potvarkiai yra protu nesuvokiami. Lietuvos paštas padarė milžinišką šuolį modernizuodamas visų paslaugų teikimą, ir staiga ateina ministras, kuris jau ne profesionalas, o pagal politinio pasitikėjimo principus paskirtas, ir padaro savo. Tai grįžimas šimtmečiu atgal.

Politika yra įtakos užvaldymas, valdžios plėtimas. Tarkim, konservatoriai su socialdemokratais visą laiką kažkaip pasidalindavo, ir ta švytuoklė veikdavo, pavyzdžiui, socialdemokratų – "Lietuvos geležinkeliai", konservatorių – Teritorinės ligonių kasos. Pasikeisdavo valdžia, bet jie vieni į kitų teritorijas nelįsdavo. Dabar valdžią reikia plėsti, ji virto hidra.

Pas mus labai daug nelaimingų žmonių – gal studijavome ne tą, kas patinka, o ką liepė tėvai, gal dirbame darbus, kurie neteikia pasitenkinimo, priešingai, yra kančia. Ir įsivaizduojame, kad laimė pareina tik per pinigus, valdžią, kitų žmonių žeminimą, galėjimą aiškinti, kaip jie turi gyventi. Kur yra bėda? Į politiką dažniausiai eina įvairūs sociopatai. Jiems reikia dėmesio, pripažinimo, jie serga žvaigždžių liga, yra užslėpti arba net atviri narcizai. Jie gali tau kalbėti tris valandas didaktiniu tonu ir mano viską žiną pasaulyje, nors iš tikrųjų išminties neturi nė gramo. Protingi žmonės ten neina, nes žino, kad jų gyvenimas akimirksniu bus sumaltas, sumaišytas su organinėmis atliekomis. Oponavimas – tragiškas, mentalitetas – žemiausio lygio.

Jeigu prisiimu atsakomybę, viskas, man tai yra šventa. Ir negaliu įsistačius kiaulės akis balsuoti, kaip man pasakė.

– Vargu ar kas patikės, kad būti politiku taip jau blogai. Visi galvoja priešingai.

– Nieko panašaus. Kai visi šaipėsi, kad buvę seimūnai nori rentų, aš buvau už. Kodėl? Buvo Seimo narių, kurie trejus metus negavo darbo. Buvusių politikų visi baidosi. Ims ir ištrauks oponentai kokią praeities nuodėmę, kam reikia tokių dėmių.

Bet va, vienas kolega "valinskininkas", baigęs kadenciją, "Lietuvos geležinkeliuose" įsitaisė. O aš, kvailė, Seime alkoholio nevartojau. Taip, tada bufetuose jau buvo draudžiama, bet kabinetuose – kas sužiūrės. Ne kartą buvau kviečiama, bet man bjauru tas iš tarybinių laikų likęs supratimas, kad reikalai tvarkomi medžioklėje prie butelio. Tada visi savi. Vienas prisisprogo, prisidirbo, kiti, tokį tave matę, jau geri draugeliai. Kaip tu gali jam atsakyti? Nepadėsi, eis visiems ir pasakos, koks tu buvai prisisprogęs. Ir varo apsikabinę toliau baliavoti. Pabaliavojai – parūpinsi šiltą vietelę giminaičiui ar man pačiam. Uždaras klubas!

– Gal alkotesteris Seime padėtų?

– Nepadės, juos tik grabas ištiesins. Jaunimui į alkoholį nusispjaut. Jiems tai visiškai neįdomu.

– Vėl artėja rinkimai į Seimą. O gal?

– Gyvenimas yra vienas. Ketverius metus ten buvau, ir buvau kvailės vietoje, be jokio balso. Daugiau to nė už ką nenoriu. Aš į darbą žiūriu labai atsakingai. Jeigu prisiimu atsakomybę, viskas, man tai yra šventa. Ir negaliu įsistačius kiaulės akis balsuoti, kaip man pasakė. Noriu pasidomėti, pasigilinti, suprasti argumentacijas. O tai reiškia, kad tada tu skaitai ir skaitai, ir galo nematyti. O aš noriu gyventi, noriu būti graži!