„Daug kas nepasikeitė į gera, Europa yra tam tikroje egzistencinėje krizėje“, – sakė Europos Komisijos vadovas. Pasak jo, Bendrijai trūksta solidarumo, tai kelia didelį džiaugsmą populistams, o nuo populizmo turime gintis. Atėjo laikas visiems prisiimti atsakomybę už vieningos Europos kūrimą, mano J. C. Junckeris. „Savaitės“ studijoje – Europos Komisijos narys Vytenis Andriukaitis.

– Kvietimas būti solidariems ir atsakingiems, bet kaip to pasiekti, kai Vyšegrado šalys yra kitos nuomonės apie pabėgėlius, terorizmą, ekonominę ES padėtį nei Vakarų Europos šalys? Kaip to pasiekti, kai p. J. C. Junckeris sako, kad tas solidarumas turi būti savanoriškas, o ne priverstinis?

– Solidarumo principas yra įteisintas teisiškai privalomoje Lisabonos sutartyje. Lisabonos sutartis yra visų ES valstybių nacionalinės teisės sudėtinė dalis. Mano klausimas, jeigu mes įstojome į klubą, pasirašėme sutartį, prisiėmėme atsakomybę ją vykdyti ir žinome, kad sutartinis akmuo yra solidarumas, galime pasakyti, žinote, o mums jis negalioja, o mes norime savanoriškai? Mano atsakymas vienas – pradėti nagrinėti konkrečiai ES sutarties straipsnius ir išdėstyti, išanalizuoti, kaip tuos straipsnius mes įgyvendiname čia, kitur ir ką mes darome, kad tas mechanizmas veiktų efektyviai.

– Pone komisare, bet tai – ilgas laikas, o spręsti reikia dabar. Aš sutinku, kad žinia gera, bet prieštaravimai egzistuoja, juos reikia panaikinti per artimiausius 12 mėnesių, kaip sakė p. J. C. Junckeris.

– Taip. Ir mes tuoj pat pateiksime ištisą paketą pasiūlymų. Ir pasakėme, ar 12 mėnesių užteks nagrinėti, aptarti, susitarti, priimti ir leisti po to realizuoti? Nes be mandato iš šalių narių sostinių, mes negalime realizuoti.

– Ir jūs tikite, kad pavyks joms įrodyti?

– Aš ne tik tikiu, aš prisidėsiu visomis savo jėgomis, trigubai dirbsiu, kad būtų galima judėti ta kryptimi. Nėra kito kelio. Kitas kelias – sušaukti šalis nares ir paklausti, ar jos nori peržiūrėti sutartį? Mes negalime kitaip, mes esame įpareigoti ES patvirtintos sutarties, jos negalime peržiūrėti nei į vieną, nei į kitą pusę. Bet kažkodėl kitos sostinės gali. Kiek tai gali tęstis?

– Tai čia apie solidarumą. Bet dar vieną temą aš noriu paliesti. Nieko nebuvo pasakyta apie santykius su Rusija, o daug kas tikėjosi. Buvo pasakyta apie agresyvias ir konfliktiškas valstybes, bet tai nebūtinai turi būti Rusija. Minsko derybos, galima sakyti, žlugusios, na, bent jau nepavyksta jų išjudinti taip, kaip norima. Ar tai tokia jau nereikšminga situacija? Kodėl, jūsų manymu, nebuvo apie tai šnekama?

– Aš jus galiu patikinti – buvo aiškiai pasakyta, gal net mėginčiau ir pacituoti, kad ES turi vieningai tarti „ne“ tarptautinių teisių pažeidimams ir vieningai laikytis prisiimtų įsipareigojimų ir sankcijų taikymo atvejų. Pasakyta juodu ant balto. Ukrainos-Rusijos konfliktas: ES dalyvavimas Minsko derybų stebėjime yra permanentinis procesas. Žinoma, labai blogai, kad Federica Mogherini nėra užsienio reikalų ministrė, prancūzų ir vokiečių užsienio reikalų ministrai kartu su Ukrainos ir Rusijos atstovais derasi.

– Viename iš savo interviu rusakalbiam leidiniui čia, Lietuvoje, jūs esate sakęs, kad Lietuva nesugebėjo tapti tarpininku šitose derybose. Tai kaip ji galėjo sugebėti, jeigu ES nesugebėjo savo žmogaus pasodinti į tas derybas?

– Štai kodėl, todėl, kad užsienio reikalų ministrų statusai yra sostinėse. Ir, mano nuomone, ir šalies prezidentė, ir šalies užsienio reikalų ministras galėjo pasinaudoti auksine proga būti kartu su prancūzais ir vokiečiais. Kodėl staiga prancūzai ir vokiečiai ėmėsi iniciatyvos, o lietuviai pramiegojo momentą? Aišku, čia EK situacija yra kitokia, nes mandatas kitoks, mes prašome dabar, kad reikėtų peržiūrėti.

– Bet kodėl anksčiau nebuvo paprašyta to mandato, juk tie konfliktai tęsiasi labai seniai? Ar neturėtų EK prisiimti atsakomybės, ar ji neturėjo jau anksčiau prašyti to mandato?

– Prašyta, apie tai kalbėta visą laiką, bet dabar prabilta viešai – metiniame pranešime, kuris nusiųstas 500 milijonų europiečių auditorijai.

– Tai iš bejėgiškumo tas buvo paviešinta?

– Iš proaktyvios taktikos.

– Pone komisare, aš dar noriu grįžti prie to jūsų interviu, kad jau jūs esate čia. Jūs sakote, taip galima suprasti iš viso to interviu, kad svarbiausia yra derybos. Kitaip sakant, aš taip suprantu, su Rusija taip pat reikia kalbėtis. Bet šitoje vietoje jūs sakote, kad mūsų kai kurie vadovai yra apsėsti fobijų ir, suprask, visai negalvoja apie jokias derybas. Kokius konkrečiai vadovus jūs turite galvoje ir kokios tos fobijos?

– Tiesą pasakius, aš esu nustebintas, kai X šalies atsakingas pareigūnas sako, kad jie nėra kremliofobai. Įsivaizduokite, jūs turite štabą, jame sėdi kabineto nariai ir vienas iš jų sako, kad yra bailys. Tai visiškai aišku, kad jis kaustomas savo padėties ir jis negali priimti blavių, drąsių ir atsakingų sprendimų. Čia visiškai aišku, kad tai yra su kažkuo nesuderinama. Jeigu tu atsakingas pareigūnas... Churchillis karo metais įspėjo savo ministrus, nekalbėkite man apie sunkumus...

– Bet, pone komisare, jūs dabar kartojate tai, ką jau pasakėte interviu, ką aš jau skaičiau, o jūs man pasakykite, ką jūs konkrečiai turėjote galvoje? Kas tas pareigūnas, kuris Lietuvoje apsėstas fobijų?

– Žinote, man diplomatija ir taktas leidžia teikti pavyzdžius  ir diskutuoti problemas, bet diplomatija ir taktas leidžia ir nutylėti. Patikėkite, kad aš turiu teisę pasakyti, kad aš kalbu bendrai, nes...

– Tai jūs nenorite įvardyti to pareigūno?

– Daug geriau, jeigu valstybės atsakingi asmenys nėra apsėsti fobijų. Tai visiems piliečiams nuo to tik geriau.

– Ačiū, pone komisare.