Pasak jų, netikėtu ir svarbiu laimėjimu tapo susitarimas dėl Švedijos narystės Aljanse, įsipareigojimas didinti finansavimą gynybai, net jeigu ir keliantis abejonių dėl to, kada bus įgyvendintas.

„Ukraina anksčiau ar vėliau taps NATO nare – klausimas tik laiko. Šia prasme, tai yra antras žingsnis ir daug tvirtesnis, negu 2008 metų, – BNS sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorė Dovilė Jakniūnaitė. – Vilniaus summitas šita prasme tikrai įeina į istoriją, kaip įeina į istoriją, kai Švedijos narystė patvirtinta, įeina į istoriją kaip rytinio flango labai ryškus sustiprinimas su regioniniais planais“.

Pirmadienį prieš NATO viršūnių susitikimą Aljanso lyderiai patvirtino naujus regioninius gynybos planus. Tuo metu antradienį NATO šalių vadovai Vilniuje sutarė, kad Aljanso šalys narės turi skirti ne mažiau 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) gynybai.

NATO taip pat sutarė įsteigti Aljanso ir Ukrainos tarybą bei patvirtino ilgalaikės paramos Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms planą.

Galiausiai NATO lyderiai sutarė, kad kvietimas įstoti į Aljansą Ukrainai bus įteiktas, kai dėl to sutars bloko valstybės ir Kyjivas įvykdys keliamas sąlygas, nusprendė atleisti Ukrainą nuo Narystės veiksmų plano (angl. Membership Action Plan, MAP) vykdymo,

Viltys dėl Ukrainos – nerealistiškos

Paskelbta deklaracija sukėlė nusivylimo dėl NATO pozicijos Kyjivo narystės atžvilgiu, tačiau BNS kalbinti ekspertai teigia, jog viltys, kad Ukraina sulauks aiškios žinutės dėl narystės, buvo nerealistiškos, nes jų nepagrindė nei faktinė situacija, nei prieš susitikimą skambėjusi lyderių retorika.

„Aš nemačiau užuominų kažkokių realybėje, kad kažkas bus labai tokio optimistiško“, – sakė D. Jakniūnaitė.

Pasak jos, tiek Jungtinių Valstijų prezidento Joe Bideno (Džo Baideno), tiek NATO generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo iš anksto nuskambėję pasisakymai leido tikėtis maždaug to, kas ir buvo pasiekta.

„Aš manau, galvoti, kad ten konkreti data bus įrašyta į komunikatą, būtų keistas įsipareigojimas, kai labai daug neaiškumo“, – sakė politologė.

Be to, pasak D. Jakniūnaitės, formuluotė yra konkretesnė nei „labai dviprasmiškas“ įsipareigojimas, 2008 metais pasiektas Bukarešto viršūnių susitikime, kai Ukrainos ir Sakartvelo narystė buvo nustumta „į tolimą ateitį“.

„Šia prasme nereikėtų nuvertinti, bet aišku, kad jis yra aptakus, aišku, kad jis nėra įsipareigojantis – nėra, ką slėpti – tiesiog kitokio šiuo metu neįmanoma“, – kalbėjo ji.

Spaudimas davė vaisių

TSPMI docento Kęstučio Girniaus teigimu, Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis naudojosi strategija reikalauti to, ko jam žadama neduoti, nes iki šiol ji veikė tiek siekiant gauti Ukrainos kovai tankus, tiek naikintuvus.

Net ir mylimiausias vaikas ne visada viską iš mamos gauna.

„Ligšiolei jis kiekvieną reikalavimą yra išmušęs, čia pirmą kartą jam nepasisekė“, – pastebėjo ekspertas.

„Net ir mylimiausias vaikas ne visada viską iš mamos gauna“, – palygino jis.

Vis dėlto ekspertai pastebi kai ką kita: spaudimas, kurį patyrė Aljansas, davė rezultatų kituose formatuose: Ukraina sulaukė įvairių dvišalių ir daugiašalių įsipareigojimų dėl mokymų, ginkluotės ir kitos paramos.

Prancūzija pažadėjo Ukrainai ilgojo nuotolio raketų, o Vokietija – papildomų „Patriot“ paleidimo įrenginių ir raketų šioms sistemoms.

Didžiojo septyneto šalys įsipareigojo teikti ilgalaikę karinę paramą Ukrainai, kad padėtų jai kovoti su Rusijos pajėgomis ir sustabdytų bet kokį karo pasikartojimą. V. Zelenskis tai pavadino „reikšminga saugumo pergale“.

„Būtent didelis koncentruotas spaudimas NATO prieigose daryti tam tikrus sprendimus, kurie šiuo atveju gal nelabai yra įmanomi, sukūrė erdvę padaryti tuos sprendimus už NATO formato ribų“, – sakė Merilando universiteto vyriausioji mokslininkė Eglė Murauskaitė.

Pasak jos, į tai įeina tiek naujoji taryba, tiek saugumo įsipareigojimai, tiek nauji pranešimai apie Prancūzijos ir Vokietijos ginklų tiekimą, tiek apie treniravimą karių, tiek apie investicijas į savo gynybą.

„Aš suprantu, kad Ukrainos draugams, prie kurių aš save taip pat priskirčiau, nėra gal smagu girdėti, kad tie įsipareigojimai ne NATO formate yra, bet vėl gi, aš nežinau, ar tie lūkesčiai buvo pamatuoti, turint omenyje kontekstą“, – sakė ekspertė.

„Galima pasidžiaugti, kad buvo padaryta, kas galima, kituose formatuose“, – pridūrė ji.

Malonus siurprizas – Švedija

Politologai sutinka, kad maloniu šio susitikimo siurprizu tapo pasikeitusi Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano (Redžepo Tajipo Erdogano) pozicija: dar pirmadienio popietę siejęs Švedijos narystės NATO ratifikavimą su savo šalies naryste Europos Sąjungoje, vakare paskelbta apie pasiektą susitarimą.

„Švedija neabejotinai, kad buvo didžiausias laimėjimas NATO konkrečiai summito ribose“, – sakė E. Murauskaitė.

Dovilės Jakniūnaitės teigimu, paskutinę akimirką pasikeitusi prožektorių šviesoje būti mėgstančio Turkijos lyderio pozicija – ir tikėta, ir ne – priklausomai nuo to, „kiek kantriai galima laukti netikėtumo“.

Apie tai anksčiau buvo užsiminęs ir Lietuvos kariuomenės vadas generolas Valdemaras Rupšys, kuris teigė, jog tokią derybinę strategiją – išlaukti paskutinio momento, o tuomet pasakyti savo žodį – Turkija demonstruodavo ir anksčiau.

Pasak D. Jakniūnaitės, tai rodo Turkijos svarbą aljanse bei pastangas kaip galima labiau išnaudoti pasitaikiusias situacijas bei „strateginę kantrybę ir drąsą ar įžūlumą“, išpešti kuo daugiau naudos iš situacijos, kuri tiesiogiai nėra susijusi su šia šalimi.

Dėmesys Azijai, naujoms grėsmėms

Tuo metu E. Murauskaitė atkreipė dėmesį į kitus svarbius dalykus, dėl kurių susitarė Aljanso lyderiai: tai, kad deklaracijoje paminėtas Rusijos karo Ukrainoje poveikis ekologinei terpei, hibridinės grėsmės bei karas nekonvencinėmis priemonėmis.

„Manau, kad svarbūs dalykai taip pat yra daug griežtesnis Kinijos vertinimas“, – sakė ji.

NATO lyderiu komunikate nurodoma, kad Kinijos „deklaruojami siekiai ir prievartinė politika kelia grėsmę mūsų interesams, saugumui ir vertybėms“.

Aljanso lyderiai pabrėžė, kad Kinijos kenkėjiškos hibridinės ir kibernetinės operacijos, konfrontacinė retorika ir dezinformacija yra nukreiptos „prieš sąjungininkus ir kenkia Aljanso saugumui“.

„Suvokiant JAV vaidmenį NATO kontekste, tai Kinijos darbotvarkė tikrai nebuvo labai nustumta į antrą planą. Kaip tik, pakvietimas Azijos, Ramiojo vandenyno šalių – Naujosios Zelandijos, Australijos, Japonijos – taip pat buvo labai svarbūs aspektai, ką vėl gi, nežinau, ar Lietuva įvertino“, – pastebėjo E. Murauskaitė

„Švedijos laimėjimas yra centrinis, bet taip pat – suderinimas vertinimo tokių ne kritinių grėsmių, bet ilgojo laikotarpio svarbių bendrų gairių: kolektyvinio saugumo Europoje kūrimo būtent europiečių rankomis“, – pabrėžė mokslininkė.

Pasak jos, Europos siekis dalintis našta ir prisiimti atsakomybę už regiono saugumą atsispindėjo tiek susitarime dėl finansavimo didinimo, tiek Vokietijos ir Skandinavijos atstovų diskusijose apie būtinybę investuoti į karinius industrinius pajėgumus.

E. Murauskaitės teigimu, šis NATO susitikimas parodė, jog gynybos politika tapo svarbesne ir tokiose valstybėse, kurios paprastai daugiau dėmesio skyrė migracijai, ekonominiam saugumui ar apibrėžė saugumą per kovos su terorizmu prizmę. Tai, pasak jos, taip pat yra svarbus laimėjimas.

D. Jakniūnaitė taip pat pastebėjo, jog susitikimo įsipareigojimai rodo siekį Aljanse pereiti nuo krizių valdymo iki atgrasymo ir gynybos.

„Šito elemento nereikia nuvertinti ir reikia manyti, kad jis yra labai svarbus pasiekimas“, – pabrėžė ji.

K. Griniaus teigimu, NATO susitikimas atnešė reikšmingų laimėjimų, o svarbiausias iš jų, kaip pabrėžė ir J. Bidenas, yra vienybė, kurią išlaikė Aljanso lyderiai, neleidę Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui manyti, kad tęsdamas karą gali ją palaužti.