„Mano nuomone, jis atliko vaidmenį kalėjimo prižiūrėtojo, nusprendusio pradėti tam tikras dalines reformas kalėjime: perdažyti fasadą, suteikti kaliniams galimybę skaityti laikraščius, ilgiau laikyti įjungtą elektros lemputę ir panašiai“, – komentare BNS trečiadienį teigė G. Nausėda.

„Bet tai buvo tik tokio pobūdžio reforma – tuo tarpu kaliniai norėjo išsiveržti į laisvę. Jie tai ir padarė, bet padarė prieš Michailo Gorbačiovo valią. Taigi, jis pradėjo reformas, kurių vėliau nebegalėjo suvaldyti“, – tvirtino šalies vadovas.

Vakarų lyderiams trečiadienį reiškiant užuojautą dėl paskutiniojo Sovietų Sąjungos vadovo mirties, G. Nausėda taip pat pabrėžė, jog M. Gorbačiovas „didžiausia klaida“ įvardijo Sovietų Sąjungos žlugimą, taip stojęs į vieną gretą su dabartinės Rusijos, jau pusmetį vykdančios karą prieš Ukrainą, vadovais.

Šalys, kurios nebuvo tame kalėjime, matė fasadą, kurį Sovietų Sąjunga mėgino perdažyti – o mes, būdami kalėjime, matėme jį iš vidaus.

„Pasakymas, kad ir jo požiūriu didžiausia klaida ir bėda buvo tai, kad Sovietų Sąjunga iširo, mano akyse pastato jį šalia (Rusijos prezidento) Vladimiro Putino. Todėl aš tikrai negalėčiau jo vertinti kaip reformatoriaus, kuriam mes turėtume atiduoti didžiausią pagarbą“, – akcentavo G. Nausėda.

Anot jo, būtent M. Gorbačiovas dėl savo vadinamosios reformų politikos ir tam tikrų iliuzijų sudarymo „apie neva kitokį Sovietų Sąjungos“ veidą lėmė tai, kad Vakarai ilgą laiką tęsė bendradarbiavimo ir partnerystės su Rusiją politiką, „kuri vėliau išsiliejo į Nord Stream 1, Nord Stream 2“ projektus.

„O dabar tenka labai brangiai mokėti už tas iliuzijas, kurias Vakarai puoselėjo 20, 30 ar net dar daugiau metų. M. Gorbačiovo vaidmens vertinimas priklauso nuo to, kas vertina. Šalys, kurios nebuvo tame kalėjime, matė fasadą, kurį Sovietų Sąjunga mėgino perdažyti – o mes, būdami kalėjime, matėme jį iš vidaus“, – sakė jis.

M. Gorbačiovas po sunkios ligos mirė antradienį, eidamas 92-us metus.

Rusų politikas Sovietų Sąjungos komunistų partijos generaliniu sekretoriumi dirbo nuo 1985 iki 1991 metų.

Per 1991 metų sausio įvykius Lietuvoje žuvusių aukų artimieji siekė M. Gorbačiovo atsakomybės iki pat jo mirties.

Keturių žuvusiųjų – Vido Maciulevičiaus, Algimanto Petro Kavoliuko, Virginijaus Druskio, Apolinaro Juozo Povilaičio – artimieji šiemet kreipėsi į teismą su civiliniu ieškiniu.

Jie siekia įrodyti, kad tuo metu SSRS prezidento pareigas ėjęs, vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu būdamas M. Gorbačiovas turėjo kariuomenės kontrolę, tačiau nesiėmė priemonių užkirsti kelią agresijai Lietuvoje bei taip nesustabdė tarptautinio nusikaltimo vykdymo.

1991 metų sausio 13-osios naktį Sovietų Sąjungos kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą iš viso žuvo 14 žmonių.