Bus kitaip
Šiandien, liepos 12-ąją, Gitanas Nausėda oficialiai pradės savo antrą kadenciją prezidento poste. Antrosios kadencijos inauguracijų ceremonialai paprastai būna kuklesni, nes tiesiog po vienos darbo dienos prezidento poste prasideda kita. G. Nausėdos atveju tai ypač akivaizdu: šįsyk svarbiausias rūpestis buvo į savo paties inauguraciją spėti, mat tik vakar vakare Prezidentas turėjo grįžti iš NATO viršūnių susitikimo Vašingtone. Visi simboliniai ženklai tautai, koks vedlys ateina, visas šventės šurmulys sudedami į pirmąją inauguraciją.
Tačiau naujos pradžios proga oficialių ir šventinių renginių bus, nors, kaip įprasta antrą kadenciją, daug kas vyks kukliau. Konstitucija ir Prezidento įstatymas įpareigoja perrinktą šalies vadovą iš naujo duoti priesaiką, tai ir yra svarbiausia ceremonijos akimirka, po kurio Prezidentas oficialiai įgyja įgaliojimus naujai penkerių metų kadencijai. Vidudienį Seimo istorinėje Kovo 11-osios Akto salėje G. Nausėda antrą kartą ištars: „Prisiekiu Tautai būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai, gerbti ir vykdyti įstatymus, saugoti Lietuvos žemių vientisumą; prisiekiu sąžiningai eiti savo pareigas ir būti visiems lygiai teisingas; prisiekiu visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei. Tepadeda man Dievas!“
Prezidento įstatyme numatyta, kad Dievo pagalbos galima ir neprašyti, bet nė vienas iš penkių nepriklausomybę atgavusios Lietuvos prezidentų jos neatsisakė. Priesaiką priims Konstitucinio Teismo pirmininkas Gintaras Goda. Invokaciją sakys Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas. Sveikinimo žodį tars Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Posėdžio pabaigoje inauguracinę kalbą pasakys G. Nausėda.
Paskui tradiciškai Prezidentas dalyvaus šv. Mišiose Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, po jų Katedros aikštėje vyks Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vėliavų būrių rikiuotė, vėliau iškilminga Prezidento vėliavos keitimo ceremonija Simono Daukanto aikštėje. Čia G. Nausėda kreipsis į Lietuvos žmones. Vėliau – Vyriausybės įgaliojimų grąžinimo ceremonija Prezidento rūmuose.
19 val. 2 tūkst. kviestinių svečių iš skirtingų visuomenės grupių ir visų Lietuvos regionų atstovų lauks priėmimas prezidentūros kiemelyje. Iškilmingo vakaro metu skambės kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus kūriniai, tarp jų bus ir sukurtų specialiai G. Nausėdos antrosios kadencijos inauguracijos proga.
Akcentai: D. Grybauskaitės inauguracijos įsiminė ne pompastika, o kuklumu ir aštriomis kalbomis. / Š. Mažeikos / BNS nuotr.
Su tyliąja Lietuva
Prieš penkerius metus, 2019-aisiais, be privalomų ir tradicija tapusių ceremonijos dalių G. Nausėda įnešė ir savitų detalių. Inauguracija prasidėjo dešimtą valandą ryto nuo apsilankymo prie Jono Basanavičiaus paminklo priešais Filharmonijos pastatą. Čia nuskambėjo Juozo Naujalio „Svajonė“. „Neatsitiktinai skamba J. Naujalio „Svajonė“. Čia J. Basanavičius pradėjo įgyvendinti savo svajonę. Šitame pastate 1905 m. gruodžio mėnesį susirinko Didysis Vilniaus Seimas. Čia buvo padėti pamatai Lietuvos Nepriklausomybės aktui, kuris buvo pasirašytas keliolika metų vėliau. Šis žmogus man yra simbolis, kiek galima padaryti Lietuvos labui net ir nebūtinai būnant politiku“, – savo pasirinkimą anuomet aiškino G. Nausėda.
Inauguracija neturi būti per daug pompastiška, nes tai – valdžios perdavimo ceremonija, ne festivalis.
Po priesaikos Seime ir šv. Mišių Katedroje jis dalyvavo Lietuvos miestų ir miestelių bei užsienio lietuvių vėliavų pagerbimo ceremonijoje Katedros aikštėje, o tada Simono Daukanto aikštėje prie prezidentūros kreipėsi į tautą.
G. Nausėda visame ceremonijos maršrute nevengė stabtelėti, persitarti žodžiu su žmonėmis, spustelėti vieno kito ranką.
Ankstesnė prezidentūros rūmų šeimininkė Dalia Grybauskaitė jam įteikė Prezidento regalijas. Beje, tikėtina, kad nė karto baigusiam kadenciją valstybės vadovui dar neteko perduoti estafetės tam, už kurį buvo balsavęs prezidento rinkimuose.
Su G. Nausėda į prezidentūrą grįžo ir priėmimai, kurių D. Grybauskaitė nerengdavo. Bet jau pirmasis, inauguracinis, neapsiėjo be skandalo. Kai kurie Kovo 11-osios akto signatarai gavo kvietimus internetu tik po to, kai pradėjo viešai stebėtis, kad nėra pakviesti, kai kuriuos svečius kvietimai pasiekė vos porą dienų iki renginio, o protokolo žinovai kraipė galvas dėl naujadaro – kvietime nurodyto vakarinio-šventinio aprangos kodo.
Aiškinta, kad Prezidentas norėjo matyti tyliąją Lietuvą, dažnai nepelnytai pamirštamus žmones, ne tik politikus. Tiesa, į šią koncepciją ne visai įsirašė: buvo kviečiami ir populiarūs influenceriai ar tiesiog aktyvūs G. Nausėdos palaikytojai.
Savo pasirinkimu inauguracijos dieną kuo daugiau būti tarp paprastų žmonių G. Nausėda siuntė žinutę būsiantis ne tik elito, bet ir paprastų Lietuvos žmonių, ne tik sostinės ir didmiesčių, bet ir užmirštos provincijos prezidentas.
Permainos: V. Adamkus į inauguracijos ceremonialą atnešė vakarietiškos demokratijos tradicijų. Nemažai jų prigijo. / I. Gelūno / BNS nuotr.
Protestas prie Katedros
Prezidento inauguracijos ceremonijos tradicijos kūrėsi ir pildėsi palaipsniui. Pirmojo nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos prezidento Algirdo Mykolo Brazausko inauguracija, palyginti su dabartinėmis, buvo kukli visomis prasmėmis.
Dar nebuvo susiklosčiusių tradicijų, tik ką sukurtos ar buvo tebekuriamos prezidento institucijos regalijos. Tik trečius metus egzistuojanti nepriklausoma valstybė neturėjo nei daug lėšų, nei tokių ceremonijų rengimo specialistų. Be to, ir visuomenės, ir politikų susiskaldymas nebuvo geras fonas rengti labai šventiškas iškilmes. A. M. Brazauskas tai puikiai suprato. Pagal asmenybės savybes jis nebuvo meniškos prigimties – labiau mėgo konkrečius darbus nei simbolinius ar pompastiškus renginius.
A. M. Brazausko inauguracija vyko 1993-iųjų vasario 25-ąją. Beje, triskart inauguracijos buvo žiemą. Rinkimų ciklas pasislinko į gegužę, o inauguracija – į vidurvasarį tik po to, kai Rolandą Paksą iš prezidento posto nušalinus apkaltos būdu teko rengti neeilinius prezidento rinkimus.
Snieguotomis Vilniaus gatvėmis Arvydo Každailio naujai sukurta Prezidento vėliava užnešta ant Gedimino kalno, ten laikantis pagoniškų apeigų pagerbta liepsnojant laužams, skambant senovinėms dainoms. Tai vienintelis atvejis inauguracijose, kai prisiminta pagoniškosios Lietuvos istorija.
Paskui vėliava nešta į Katedrą, kur buvo pašventinta, bet ne be incidento. Prie Katedros susirinko nemažai žmonių, bet ne visi atėjo prezidento pasveikinti. Nors A. M. Brazauskas pirmuosius tiesioginius prezidento rinkimus prieš ambasadorių Stasį Lozoraitį laimėjo gavęs net 60 proc. balsų, dalis visuomenės su buvusio kompartijos lyderio pergale nenorėjo susitaikyti.
Vadinamosios „megztosios beretės“ – dešinieji protestuotojai – užstojo pagrindines Katedros duris šaukdami, kad neleis komunisto Brazausko į šventovę. Monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui išrinktąjį prezidentą teko į šventovę vesti pro šonines duris.
A. M. Brazauskas šį akibrokštą su nuoskauda prisiminė visą gyvenimą. Juolab jis pats per steigiamąjį Sąjūdžio suvažiavimą 1988 m., būdamas LKP CK pirmuoju sekretoriumi, garsiai pasakė, kad Vilniaus arkikatedra grąžinama tikintiesiems, sulaukdamas ovacijų. Sovietmečiu Katedra buvo atimta iš tikinčiųjų, čia veikė paveikslų galerija.
Po kuklios vėliavos pašventinimo ceremonijos Katedroje ji nunešta iki Nepriklausomybės aikštės ir iškelta virš Seimo rūmų, kur tuo metu laikinai buvo įsikūrusi prezidentūra. Seime A. M. Brazauskas davė priesaiką, kreipėsi į visuomenę. Paskui vyko kariuomenės paradas ir priėmimas svečių namuose.
Vakarietiškos tradicijos
Antrai kadencijai A. M. Brazauskas nekandidatavo. 1998-aisiais naujojo prezidento Valdo Adamkaus inauguracija nė iš tolo nepriminė jo pirmtako žengimo į postą. Daug metų JAV gyvenęs V. Adamkus atnešė į Lietuvą ne tik vakarietiškos demokratijos gūsį, bet ir amerikietiškas prezidento inauguracijos tradicijas. Pagalbos rengiant ceremonialą jis paprašė Arūno Pemkaus, kuris buvo prisidėjęs prie JAV prezidento Ronaldo Reigano inauguracijos.
„Pagal savo rinkiminės kampanijos šūkį prezidentas norėjo į Lietuvą pritraukti daugiau naujo vėjo, amerikietiško atvirumo, demokratijos. Tikslas buvo parodyti, kad keičiasi ne tik prezidentūros, bet ir Lietuvos vaizdas. Norėjome, kad valdžios perdavimo procesas matytųsi visai visuomenei“, – prisimena dabar verslo konsultantas A. Pemkus.
V. Adamkus priesaiką norėjo duoti ne Seime, o viešai, girdint miniai žmonių. Tačiau Konstitucija ir Prezidento įstatymas reglamentuoja, kad tai privalu padaryti Seime. Rastas kompromisas: V. Adamkus sakė kalbą ne tik Seime, bet ir Katedros aikštėje. Tai tapo tradicija – ir kiti prezidentai inauguracijos dieną sako dvi kalbas.
A. Pemkus pasakoja, kaip bandė panaudoti amerikietišką tradiciją, kad prezidentas būtų kuo arčiau žmonių, net sustotų, su jais pasisveikintų.
Pradėta nauja tradicija – šv. Mišios Katedroje, juk Lietuva save vadina krikščioniška valstybe.
Pasak A. Pemkaus, Katedros aikštė, kuri yra kaip valstybės širdis, simboliškai pasirinkta pagrindiniam akcentui – V. Adamkaus kalbai Lietuvos žmonėms. Ją rašė Darius Kuolys, prisidėjo ir Justinas Marcinkevičius. Iš visos Lietuvos sukviesti įvairių miestų ir miestelių atstovai su savo tautiniais drabužiais, herbais ar vėliavomis, kurie apsupo į visą Lietuvą besikreipiantį šalies vadovą.
Prezidentui pagarbą atidavė ir karinių dalinių atstovai. A. Pemkus prisimena diskusiją, ar reikia demonstruoti karines pajėgas, ar užtenka, kad kariniai daliniai prezidentui, kaip karinių pajėgų vadui, atiduotų pagarbą. Nutarta atsisakyti lėktuvų praskridimo, taip simboliškai parodant, kad Lietuva yra taiki šalis.
Paskui V. Adamkus pėstute nuėjo iki S. Daukanto aikštės (čia prezidentūra veikė jau apie metus), kur viešai perduotos prezidento regalijos.
„Nenorėjome kuo užgožti pagrindinės idėjos – sujungti Lietuvą, kad miesteliai, kaimeliai būtų įtraukti į šventę. Bandėme įpinti reikšmingų momentų simboliką, pavyzdžiui, kai Prezidento vėliava įteikiama baigusiam kadenciją prezidentui ir iškyla naujojo, parodant, kad tai darome taikiai, be politinių skandalų. Siekėme, kad visa inauguracija nebūtų per daug pompastiška, nes tai – valdžios perdavimo ceremonija, ne festivalis“, – inauguracijos idėją pabrėžia A. Pemkus.
Vakare vyko garsieji pagal amerikietišką tradiciją surengti pokyliai, jų buvo net keturi. JAV prezidentų inauguracijose tokių vakarėlių vienu metu gali būti daugybė. Vienas vyko prezidentūros Baltojoje salėje, kitas – Rotušėje, trečias – Chodkevičių rūmuose, o masiškiausias, su kokiais 3 tūkst. žmonių – Sporto rūmuose. V. Adamkus į visus juos atvyko ir tarė padėkos žodį.
Po pauzės, kai prezidentavo R. Paksas, antroji V. Adamkaus inauguracija buvo kukli, atsisakyta ir priėmimo. „Pirmos inauguracijos V. Adamkus prašė džiaugsmingos ir su naujais vėjais. O prieš antrąją, po R. Pakso pašalinimo, nuotaikos buvo prastos“, – prisimena A. Pemkus.
Kontrastas: R. Pakso prezidentavimas prasidėjo vienomis pompastiškiausių ir brangiausių iškilmių dalyvaujant būrėjai, bet baigėsi gėdingai. / K. Vanago / BNS nuotr.
Būrėja ir naikintuvai
Prezidentų inauguracijos tradicijos su laiku pildėsi naujais elementais. Baigiantis V. Adamkaus kadencijai buvo priimtas naujas Valstybės apdovanojimų įstatymas, kuriame numatyta išrinktiems prezidentams per inauguraciją įteikti aukščiausią apdovanojimą Lietuvoje – Vytauto Didžiojo ordiną su aukso grandine. R. Paksas tapo pirmuoju atkurtos nepriklausomos Lietuvos prezidentu, kuris tokiu ordinu apdovanotas inauguracijos metu.
Tačiau R. Pakso inauguracija įsiminė kitkuo. Po itin įspūdingos rinkimų kampanijos R. Paksas norėjo dar įspūdingesnės inauguracijos šventės.
Pats būdamas lakūnas jis panoro, kad inauguracijos metu praskristų naikintuvai. Nevienareikšmių vertinimų susilaukė ir dar vienas jo pageidavimas – kad šalia jo visur būtų sūnus ir dukra. O didžiausias skandalas kilo, kai per šv. Mišias už prezidento buvo pasodinta … būrėja Lena Lolišvili.
Prezidento inauguracijos ceremonijos tradicijos kūrėsi ir pildėsi palaipsniui.
Po vienos pompastiškiausių ir brangiausių (skelbta, kad skaičiuojant eurais ji kainavo apie 90 tūkst.) inauguracijos šventės sekė gėdingiausias prezidentavimas per visą nepriklausomybę atgavusios Lietuvos istoriją, pasibaigęs prezidento apkalta.
Pobūviams – ne metas
2009-aisiais į rūmus S. Daukanto aikštėje žengdama D. Grybauskaitė savo inauguracija deklaravo naują etapą. Ji paskelbė – finansinės krizės metu ne laikas pobūviams, tad nebuvo ir inauguracinio. Nebus ir pompastikos, simbolinių puošmenų – ji čia atėjo dirbti, kovoti su išlaidavimu, korupcija, sujudinti valdininkijos liūną.
Jos antros kadencijos startas įsiminė ne kokiu nauju inauguracijos elementu, o kalba, kur ji pabrėžė, kad į valdžią reikia eiti tarnauti, o ne ponauti ar pasipelnyti.
Šventinių priėmimų per abi D. Grybauskaitės kadencijas atsisakyta, bet vyko vieši koncertai visuomenei.
Skaičiuojama, kad D. Grybauskaitės pirmoji inauguracija mokesčių mokėtojams kainavo dešimtkart pigiau nei R. Pakso, vos apie 9 tūkst. eurų. 2019 m. G. Nausėdos inauguracija atsiėjo beveik 70 tūkst. eurų. Didelę dalį išlaidų sudaro pobūvis, kurių D. Grybauskaitė nerengė, o G. Nausėda vėl juos atgaivino.
Vieni žavėjosi jos taupumu ir racionalumu, kiti kritikavo, kad taip ji praranda dalį saitų su visuomenės iškiliais žmonėmis, galimybę su jais pabendrauti neformalioje aplinkoje.
Protestai: A. M. Brazausko inauguracija išsiskyrė pagoniškomis apeigomis ir piketuotojų užremtomis Katedros durimis. / Š. Mažeikos / BNS nuotr.
Ir tarpukariu
Prezidento inauguracijos iškilmės Lietuvoje rengiamos nuo 1919-ųjų. Pirmosios, Antano Smetonos, apsiribojo priesaikos davimu, jokių iškilmių ar balių nebuvo. Aleksandro Stulginskio inauguracija jau buvo didesnė. Jis ne tik Seime sakė kalbą, prisiekė, jį sveikino gatvėse susirinkę žmonės, vyko nedidelis banketas.
Kazį Grinių taip pat gatvėse sutiko būriai žmonių. Jo inauguracija išsiskyrė tuo, kad Seime pasižadėjo Konstitucijai, bet be Dievo vardo. Surengta ir puota.
Dar dukart prezidentu perrinkto A. Smetonos inauguracijos minimos kaip puošnios, o į Seimą prezidentas vyko su karieta, lydimas pulko kavaleristų.
