Šiandieniame technologijų pasaulyje karas iš sausumos, jūros ir oro persikelia į virtualią erdvę. Informacinis karas – efektyvus ir reikalaujantis kur kas mažiau išlaidų nei tradicinės karo formos. Kaip teigia Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento Planavimo ir analizės specialistas Karolis Zikaras, kariauti kinetinėmis priemonėmis šiais laikais yra pernelyg brangu.

"Mus lengviau dezinformuoti, o ne informuoti", – apie žiniasklaidoje slypinčius pavojus kalba K.Zikaras.

– Kaip suformuluotumėte, kas yra propaganda?

– Propaganda pavadinčiau psichologinių operacijų specialistų kuriamą informaciją, kurios tikslas – pakeisti tam tikrų grupių elgseną. Kitaip tariant, priversti žmones elgtis kitaip, nei jie įpratę. Tarkime, balsuoti už tam tikrą partiją, remti ne savo, o svetimą valstybę – tai ir yra karinės-politinės propagandos tikslas. Ji vienas iš pagrindinių ginklų informaciniame kare.

– Kuo karas informacinėje erdvėje yra pranašesnis?

– Informaciniu karu galima palaužti žmonių valią priešintis. Jei pavyksta tai padaryti, jie ginklu nebegina savo šalies, o karo grobis užkariautojams yra didesnis. Okupantams atitenka  nesugriauta šalis su gera infrastruktūra, neišnaudotais resursais. Aukų skaičius mažesnis, o požiūris į okupantą – ne toks neigiamas.

– Kokias dažniausias tikslinės auditorijos grupes, į kurias nukreipiama Rusijos propaganda, pastebėjote?

– Propaganda yra efektyvi tik tada, kai yra nutaikyta į konkrečią auditoriją, nes visi žmonės skirtingai suvokia pasaulį. Tos grupės yra labai įvairios. Tai gali būti socialiniu požiūriu išskiriami žmonės, pavyzdžiui, atsižvelgiant į pajamas. Dažnai pasinaudojama tuo, kad valdžia nepakankamai rūpinasi mažai uždirbančiais žmonėmis. Skirstoma ir pagal kultūrinius pomėgius ar etninę priklausomybę. Turbūt labiausiai stengiamasi paveikti etnines bendrijas – kitų tautybių žmones, kurie yra Lietuvos piliečiai. O detalizuoti, kurios socialinės grupės yra labiausiai paveikiamos, gan sudėtinga.

– Esate minėjęs, kad geriausia propaganda yra ne argumentais pagrįsta, bet paveikianti jausmus. Kokiais būdais propagandos tikslais yra skverbiamasi iki žmonių jausmų?

– Per gražią muziką, jausmingas filmų scenas. Žiūrėdami emocionalius filmus apie meilę ar netektį, žmonės susijaudina. Būtent tuo momentu, kai asmuo yra emociškai pažeidžiamas, galima jam nusiųsti žinutę, kuri patektų į pasąmonę. Neretai pasinaudojama ir istorijos faktais. Lietuvius emociškai veikia mūsų praeitis. Yra istorijos, kuriomis didžiuojamės, kitų gėdijamės. Tuo irgi yra žaidžiama siekiant to paties tikslo – pakeisti žmonių elgseną. Priešiškais tikslais pasinaudojama patriotiniais jausmais. Tarkime, vienas iš Lietuvos saugumo garantų yra narystė ES ir NATO. Bandant įrodyti, kad narystė šiose organizacijose neva varžo mūsų valstybės suverenitetą, ardomajai veiklai išnaudojami ir patriotiškai nusiteikę asmenys. Šis būdas yra bene dažniausiai taikomas.

– Kokia Rusijos skleidžiamos propagandos siunčiama žinutė Lietuvai ir koks viešai formuojamas mūsų tautos įvaizdis?

– Lietuvos žmonėms pirmiausia bandoma pasakyti, kad orientacija į Vakarus – blogas pasirinkimas. Stengiamasi įtikinti, kad atsigręžimas į Rytus Lietuvai būtų kur kas naudingiau, nes Vakarai – agresyvus blogis, griaunantis mūsų tradicinę gyvenseną. Tačiau kas labiau sužalojo mūsų visuomenę – makdonaldai ar kolūkiai ir tremtys? Žinoma, masinė vakarietiška kultūra nėra absoliutus gėris, bet manau, kad Rytų politika – kur kas žalingesnė, nes realybėje ji daug agresyvesnė, nei oficialiai traktuojama.

Bandoma skatinti lietuvių nepasitikėjimą savo valstybe. Stengiamasi įrodyti, kad per visą istoriją buvome nevykėliai – savarankiškai nesugebėjome nė vieno mūšio laimėti, o mūsų kultūra – nieko verta, nes viską, kas gerai, pasisavinome iš Rusijos.

Kalbant apie lietuvių įvaizdžio formavimą svetur, patys Rusijos žmonės yra įtikinti, kad mes – naciai ir fašistai, skriaudžiantys kitų tautybių žmones. Rusijoje yra žmonių, tikinčių, kad atvažiavę į Lietuvą ir rusiškai prakalbę būtų nušauti. Pasaulyje norima parodyti, kad Lietuvoje atgimsta fašizmas, kita vertus, teigiama, kad lietuviai yra labai giminingi rusams – ir kultūriškai, ir istoriškai.

– Kaip stengiamasi paveikti jaunus žmones, tik iš pasakojimų susidariusiems įspūdį apie bendrą istoriją su Rusija?

– Jaunimas nematė sovietinio gyvenimo, todėl jiems tiesiog yra kuriami mitai. Kadangi jauni žmonės patys nėra patyrę okupacijos ir regėję realios situacijos, formuojamas įvaizdis, kad tuo metu viskas buvo gera ir šaunu. Investuojama į tai, kad žmonės nuo pat mažų dienų būtų pratinami prie rusiškos kultūros. Stengiamasi, kad vaikystėje žiūrėtų rusų animacinius filmukus, o vėliau – ir vyresniems skirtą produkciją – filmus, serialus, klausytųsi rusiškos muzikos. Tiesa, didelė dalis jaunimo šiais laikais nemoka rusų kalbos, o tai yra didelė problema Rusijai. Juk ji siekia sukurti kuo daugiau propagandinių produktų, kuriuos galėtų transliuoti posovietinėje erdvėje. Produkciją reikia išversti į kitas kalbas, o dėl to atsiranda papildomų išlaidų.

– Žvelgiant per istorijos prizmę, kaip pakito Rusijos propagandos mastai ir būdai?

– Labai didelės įtakos padarė technologijų pažanga. Seniau propaganda buvo skleidžiama gandais, pasitelkiamos politinės manipuliacijos. Anksčiau, monarchijų laikais, užtekdavo paveikti politinį elitą – karalių ir jį supančius asmenis. Dabar, kai vaikštome į rinkimus ir patys renkame valdžią, svarbu paveikti visus, todėl visos žiniasklaidos priemonės ir technologijos yra išnaudojamos. Skirtingos visuomenės grupės naudojasi nevienodais kanalais. Jei prioritetas būtų skirtas tik kuriai nors sričiai, propaganda nebūtų efektyvi.

– Kaip atsispirti, nepatikėti, atskirti dezinformaciją?

– Reikia ugdyti visuomenės kritinį mąstymą. Dar mokykloje suteikti duomenų analizės pagrindus, mokyti atskirti nuomonę nuo fakto, ugdyti gebėjimą suvokti, kuri informacija melaginga, o kur tiesa. Sunku pasakyti, kokia dalis visuomenės turi tokius gebėjimus, bet manau, kad einama teisinga kryptimi. Atrodo, kad vis daugiau visuomenės narių mąsto kritiškai, o jaunimas supranta, kodėl reikalinga valstybė, kad ji – mes visi, ne vien valdžia. Jauni žmonės – platesnio akiračio ir žengia valstybės raidos keliu.

Jeigu informacija kelia įtarimą, visų pirma reikia pagalvoti, kam naudinga ją skleisti. Iškėlus sau šį klausimą, turėtų paaiškėti, ar verta pasitikėti informacija. Galima internete rasti keletą šaltinių, patikrinti, kaip apie tą patį įvykį atsiliepia rusai, prancūzai, britai, ir padaryti išvadą. Žinoma, tai yra gan komplikuota, kadangi šiais laikais tikrinti informacijos žmonės neturi laiko. Pavargę po darbų pažiūri žinias, ir jiems to užtenka.