Minėdama prezidento Antano Smetonos 140-ąsias gimimo ir 70-ąsias mirties metines, Istorinė prezidentūra Kaune lankytojus pakvietė į naują parodą "Gyvename viltimi: Prezidentas Antanas Smetona egzilyje", kurioje pristatomi paskutinieji Lietuvos prezidento A.Smetonos veiklos metai (1940–1944) pasitraukus iš Lietuvos.

Paliko mitų šleifą

1940-ųjų birželio viduryje į Kauną žengiant sovietų kariuomenės daliniams prezidentas Antanas Smetona pasitraukė į Vokietiją. Palikdamas prezidentūrą jis pasakė: "Nenoriu savo rankomis subolševikinti Lietuvą." A.Smetona tikėjosi kur kas daugiau šalies labui nuveikti vadovaudamas egzilyje sudarytai vyriausybei nei tapdamas marionete sovietų rankose. Tuo metu daugelis žmonių šį žingsnį įvertino kaip valstybės išdavystę. Ypač pasistengė sovietinės propagandos meistrai: kelnes pasiraitojusio ir per Lieponos upelį brendančio prezidento karikatūriškas vaizdinys gana stipriai įsišaknijęs mūsų istorinėje atmintyje.

Tačiau, pasak Lietuvos pasiuntinio Londone Broniaus Balučio, pirmiausia prezidentą A.Smetoną reikėjo pasveikinti, kad jam pasisekė laimingai išsprukti paskutiniuoju momentu iš raudonųjų budelių nagų. Diplomatas B.Balutis 1941 m. gegužę rašytame laiške prezidentui teigė: "Tuo laiku kai kas buvo linkęs manyti, kad Tamstai nereikėjo to daryti, bet reikėjo pasilikti savo krašte. Mat nenusimanyta, su kuo reikalo turima. Estijos ir Latvijos prezidentų likimas parodė, kad Tamstos nujautimas buvo teisingesnis ir laimingesnis taip asmeniniu, taip ir valstybiniu požiūriu."

Šiandien menkai žinoma, kokiomis dramatiškomis aplinkybėmis prezidentas ir jo šeimos nariai išvyko iš Lietuvos, kiek laiko truko jų klajonės po Europos šalis, kol galiausiai A.Smetona buvo sutiktas Niujorko uoste. Būtent ši devynerius mėnesius trukusi Smetonų kelionė yra labiausiai apgaubta mitų ir stereotipų.

Daugeliui lietuvių atrodo, kad kirtęs Lietuvos sieną prezidentas A.Smetona lyg koks turistas tuoj pat išvyko į Ameriką. Realybė buvo daug sudėtingesnė, kupina įtampos ir įvairių sunkumų. Žinoma, negalime lyginti Smetonų šeimos likimo su tų, kurie gyvuliniais vagonais buvo ištremti į Sibirą, tačiau ir prezidento A.Smetonos šeima, ir 1944 m. nuo sovietų teroro į Vakarus bėgantys lietuviai taip pat jautėsi esą tremtiniais, aplinkybių priverstais palikti Lietuvą.

"Jei važiuoti – tai iki galo"

1940 m. birželio 15 d., šeštadienį, per keletą valandų išvykti pasiruošė visa Smetonų šeima: prezidentas A.Smetona su žmona Sofija Smetoniene, duktė Marija Valušienė su vyru plk. Aloyzu Valušiu, sūnus Julius Rimgaudas Smetona su žmona Birute Smetoniene ir metukų sūnumi Antanu Algirdu Smetona.

Apie 16 val. prezidentas atsisveikino su visu prezidentūros personalu. Iš prezidentūros kiemo skirtingomis kryptimis išvyko du lengvieji automobiliai ir vienas sunkvežimis su Smetonų daiktais.

Prezidentas A.Smetona stengėsi kuo greičiau kirsti valstybės sieną, nes žinojo, kad sovietai taip pat skuba. Prisimindamas šiuos įvykius jis rašė: "Jei Dekanozovas atskrenda į Kauną, tai "nesprosta" (ne šiaip sau), kaip rusai pasakytų. Sulaužę sutartį, mus apgavę, Maskvos valdovai čiupo savo nužiūrėtąją auką greičiau nei kas mūsųjų, tingiai nusiteikusių, manė ir ramino. Kartą pasiryžę, jie staiga ardys visą Lietuvos tvarką. Pirmučiausia gal užims radiją, telefonus, telegrafus ir geležinkelius, kad sparčiau galėtų paralyžuoti mūsų valstybės aparatą. Vadinasi, ne tik kelių dienų, ne tik vienos dienos, bet nė kelių valandų nereikia likti Marijampolėje. Jei jau važiuoti, tai jau važiuoti ligi pat pasienio ir ten, jei bus galima, stebėti Lietuvos įvykius" (Smetona A., Pro Memoria, Lietuvos aneksija: 1940 m. dokumentai: Vilnius, 1990, p. 18).

Pirmasis trumpas sustojimas įvyko 18.30 val. Virbalio stotyje, kur prezidentas su palyda užsuko išgerti arbatos. Po keliolikos minučių jie vėl sėdo į mašinas ir 20 val. pasiekė Lietuvos pasienio postą Kybartuose. Stotyje juos pasitiko burmistras, gimnazijos direktorius ir keletas vietinių inteligentų.

Apie 22 val. į Kybartus aplinkiniais keliais iš Užugirio atvyko prezidento žmona S.Smetonienė ir prezidento palydą pasivijo sunkvežimis su šeimos daiktais.

Iki tol visus norinčiuosius pasitraukti iš Lietuvos laisvai praleidę pasieniečiai apie 22 val. gavo nurodymą iš Kauno uždaryti sieną. Generolas K.Musteikis, bandęs telefonu išsiaiškinti situaciją, po pokalbio su Lietuvos ministrų tarybos raštinės vedėju Mykolu Žilinsku sužinojo, kad į pasienį jau išvyko delegacija, kurios tikslas – sugrąžinti A.Smetoną į Kauną.

M.Žilinskas pareiškė, kad jeigu prezidentas nenorės pats parvykti, tai gal "kaip prekė sugrįš". K.Musteikis suprato šią užuominą, kad jeigu A.Smetona nesuskubs tuojau pat kirsti sienos, jis gali būti nužudytas. Bijodamas rizikuoti, kad prezidentas gali būti sulaikytas pasienyje, krašto apsaugos ministras Kazys Musteikis greitai peršoko Vokietijos sienos užkardą.

Vokiečių pusėje esančiame Eitkūnų pasienio poste jis pasieniečiams paaiškino situaciją ir pareiškė, kad Lietuvos prezidentas nori internuotis Vokietijoje. Susiklosčius tokioms aplinkybėms, apie vidurnaktį A.Smetona su vienu apsaugos karininku buvo nelegaliai pervestas per Lieponos upelio brastą ir aplinkiniais takais pasiekė Vokietijos pasienio postą Eitkūnuose. Čia Lietuvos prezidentas paprašė leidimo likti Vokietijoje.

Likimą sprendė A.Hitleris

Kitiems Smetonų šeimos nariams kirsti sieną buvo leista tik paryčiais. Aktyviausiai šioje situacijoje veikė prezidento duktė M.Valušienė, kuri telefonu skambino A.Merkiui ir kitiems vyriausybės nariams Kaune reikalaudama leidimo visai Smetonų šeimai legaliai išvykti iš Lietuvos. Apie 6 val. ryto į Eitkūnų pasienio postą susirinkusiems Smetonų šeimos nariams buvo pasakyta, kad tolesnį jų likimą spręs Adolfas Hitleris.

Po kelias valandas trukusio nerimastingo laukimo birželio 16 d. 12 val. pasieniečiai sulaukė atsakymo iš Berlyno ir pranešė Smetonoms, kad jiems leista pasilikti Vokietijoje.

Prezidentas A.Smetona ir jo šeima buvo nuvežti į Karaliaučių, kur užsakytame viešbutyje praleido dvi dienas. Vokiečių valdžios atstovas pranešė A.Smetonai, kad jo ir jo šeimos narių laisvė apribota, todėl į miestą išeiti galėjo tik lydimi paskirto ryšių karininko. Vokiečiai Smetonų šeimai leido pasirinkti, kur jie norėtų gyventi – mieste ar kaime. Šeima, taupydama kiekvieną centą, nutarė, kad kaime bus pigiau. Birželio 18 d. Smetonos automobiliais buvo nuvežti prie Mozūrų ežerų, netoli Augsburgo, kur vaizdingoje Šventaičio vietovėje praleido du vasaros mėnesius.

Laisva Europa nepriėmė

Lietuvos prezidentas puikiai suprato, kad yra nepageidaujamas svečias Vokietijoje, todėl ieškojo kitos neutralios valstybės, kurioje galėtų su šeima apsistoti ilgesniam laikui. 1940 m. rugpjūčio 17 d. Smetonų šeima atvyko į Berlyną, kur, padedami Lietuvos pasiuntinybės darbuotojų tikėjosi gauti užsienio vizas. Pats prezidentas A.Smetona norėjo likti Europoje ir būti kuo arčiau Lietuvos, tačiau neatsirado nė vieno krašto, kuris sutiktų jį priimti. Teko galvoti apie užjūrio valstybes ir pirmiausia apie JAV.

A.Smetonos apsisprendimą vykti į JAV lėmė keletas svarių priežasčių: pirmiausia ten gyveno daug lietuvių ir buvo galima darbuotis Lietuvos labui. Be to, A.Smetona buvo tvirtai įsitikinęs, kad Antrojo pasaulinio karo finale JAV žodis daugiausia lems atkuriant Lietuvos nepriklausomybę.

Svarbios buvo ir asmeninio pobūdžio priežastys – A.Smetona tikėjosi darbuotis išeivijos spaudoje, nes JAV ėjo daug lietuviškų laikraščių. Visi prezidento šeimos nariai taip pat pasisakė už išvykimą į JAV.

1940 m. rugsėjo 4 d. A.Smetona kreipėsi į JAV ambasadą Berlyne prašydamas vizų sau ir savo šeimai. Savaitę vyko intensyvus susirašinėjimas tarp JAV ambasados Berlyne ir JAV Valstybės departamento. Amerikiečiai dėl politinių priežasčių prisibijojo A.Smetonos siekio aktyviai veikti tarp JAV lietuvių, bet jiems buvo žinoma ir neigiama A.Hitlerio pozicija A.Smetonos ilgesnio pasilikimo Vokietijoje atveju.

Galiausiai JAV Valstybės departamentas pranešė savo ambasadai Berlyne, kad leidžiama išduoti vizas prezidentui A.Smetonai ir jo artimiesiems, bet su sąlyga, kad "kol bus Jungtinėse Valstijose, jis nebus laikomas jokios vyriausybės vadovu ar nariu". A.Smetona sutiko su šia sąlyga.

Kelionė užtruko mėnesius

Atlikę visus būtinus formalumus Berlyne, Smetonos išvyko į Šveicariją ir 1940 m. rugsėjo 19 d. pasiekė Berną. Šveicarijoje, laukdamas Prancūzijos, Ispanijos ir Portugalijos vizų, A.Smetona parašė atsiminimus "Tremtinio dalia nuo Mozūrų ežerų ligi Šveicarijos".

Šveicarijoje įvyko ir svarbūs A.Smetonos pasitarimai su Lietuvos diplomatais Petru Klimu, Jurgiu Šauliu, Kaziu Škirpa ir Edvardu Turausku. 1940 m. lapkritį Berne A.Smetona pasirašė vadinamuosius Kybartų aktus, kuriais neva jis, išvykdamas iš Lietuvos, birželio 15 d. atleido iš ministro pirmininko pareigų Antaną Merkį ir juo skyrė Stasį Lozoraitį.

Pasirašęs šiuos dokumentus 1940 m. lapkričio 26 d. prezidentas A.Smetona su žmona išvyko į Portugaliją. Atvykę į Lisaboną Antanas ir Sofija Smetonos čia praleido keletą savaičių. Įsigiję bilietus, jie laivu "Serpa Pinto" išplaukė į Pietų Ameriką.

1941 m. vasario 14 d. A.Smetona su žmona pasiekė Rio de Žaneirą. Uoste Lietuvos prezidentą pasveikino aukštas Brazilijos valdžios pareigūnas ir Brazilijos lietuviai. Lietuvos prezidentą priėmė Brazilijos prezidentas Getulio Vargas ir užsienio reikalų ministras Osvaldas Aranja.

"Gelbėjau Lietuvos garbę"

Kadangi A.Smetona turėjo pasirūpinti ir dviejų savo vaikų šeimų išvykimu į JAV, jam labai trūko pinigų. 1940 m. gruodį pirmieji Niujorką pasiekė duktė M.Valušienė su vyru. A.Smetona su žmona kelionę galėjo tęsti tik po to, kai Brazilijoje iš Lietuvos pasiuntinio Pietų Amerikai Kazimiero Graužinio pasiskolino pinigų.

Už juos įsigijo kelionės laivu bilietus į Niujorką ir dalį pinigų nusiuntė Šveicarijoje likusiai sūnaus Juliaus šeimai, kuri dėl 1940 m. rugpjūčio 23 d. Berlyne gimusio antrojo sūnelio Juozo Mindaugo turėjo šiek tiek atidėti kelionę.

1941 vasario 26 d. Smetonos išplaukė į Niujorką. Kovo 10 d. Niujorko uoste A.Smetoną su žmona pasitiko Lietuvos atstovai JAV Povilas Žadeikis ir Jonas Budrys, o uoste jų laukė apie 30 JAV spaudos atstovų, fotografų ir keletas kino kronikininkų bei gausus lietuvių būrys.

Kovo 13 d. viešbutyje "Hotel Pierre" įvyko prezidento A.Smetonos iškilmingas sutikimo vakaras, kuriame dalyvavo daugiau kaip 400 svečių, tarp jų ir Latvijos bei Estijos atstovai. Estijos atstovas J.Kaivas sveikino A.Smetoną – vienintelį laisvą ir gyvą Baltijos valstybių prezidentą. A.Smetona savo kalboje pabrėžė: "Gelbėdamas save ir savuosius, gelbėjau Lietuvos garbę ir vardą."

Neįstengė būti pasyvus

Lietuvos pasiuntinybė Vašingtone išplatino pranešimą, kuriame nurodė, kad A.Smetona JAV valdžios atžvilgiu yra privatus asmuo, tačiau Lietuvos konstitucinės teisės požiūriu jis formaliai "tebesiskaito Lietuvos Prezidentu", todėl "Lietuvos piliečiams, kaip ten Lietuvoje, taip užsieniuose gyvenantiems, p. A.Smetona tebėra Lietuvos Prezidentas užsienio atostogose sveikatai pataisyti".

Nors prieš gaudamas vizą į JAV A.Smetona pasižadėjo, kad šioje šalyje gyvens kaip privatus asmuo, tačiau iki pat mirties Amerikoje jis buvo tituluojamas Jo Ekscelencija Lietuvos Respublikos prezidentu arba Lietuvos Respublikos prezidentu egzilyje.

A.Smetonos visuomeninė ir politinė veikla Amerikoje buvo aktyvi ir labai įvairi. Jis lankė lietuvių bendruomenes, skaitė paskaitas, susitiko su aukščiausio rango JAV valstybės atstovais, viešose kalbose primindavo sovietų įvykdytą Lietuvos aneksiją.

1943 m. gegužę A.Smetona laiške majorui generolui Deividui Preskotui Berouzui rašė: "Tačiau, ko tolyn to daugyn ilgiuosi savo tėvynės, pirma Sovietų, o dabar Vokiečių pavergtos ir kamuojamos. Daugiausia vargina mane ir mano kompatriotus klausimas, ar bus mūsų tėvynė išvaduota, ar mes galėsim jon grįžti laisvon ir nepriklausomon" (Antano Smetonos korespondencija 1940–1944 m., sudarė D.Dapkutė, Kaunas, 1999, p. 170).

Autentiški liudijimai

1943 m. aktyvią A.Smetonos veiklą pristabdė ir JAV Vyriausybė, kuriai įstojus į Antrąjį pasaulinį karą ir tapus SSRS sąjungininke egzilyje veikiantis Lietuvos prezidentas tapo kliuviniu. A.Smetonos veikla Amerikoje buvo suvaržyta, tačiau jis ir toliau degė noru suvienyti lietuvių išeivijos pajėgas, svarstyti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo klausimus. Nepaisant nesėkmių politinėje veikloje, A.Smetona džiaugėsi, kad jam pavyko išsaugoti šeimą, kad jo vaikai įsikūrė Amerikoje. Prezidento veiklą nutraukė 1944 m. sausio 9 d. namuose kilęs gaisras, per kurį jis žuvo.

Ką Lietuvos išlaisvinimo labui dirbo prezidentas A.Smetona Amerikoje? Kaip ir kada jis pasiekė Niujorką? Kur gyveno jo šeima JAV? Atsakymus į šiuos ir daugelį kitų klausimų lankytojai ras apsilankę Istorinėje prezidentūroje Kaune.

Bendradarbiaujant su VDU Lietuvių išeivijos institutu, Lietuvos centriniu valstybės archyvu ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos "Lituanikos" skaitykla lankytojams pristatoma unikali medžiaga: nuotraukos, dokumentai ir dokumentinis filmas.

Džiugina užmegzti ryšiai su Smetonų šeimos giminėmis ir palikuonimis, Sigute Smetonaite-Petrauskiene ir Klivlande gyvenančiu prezidento A.Smetonos vaikaičiu Vytautu Juliumi Smetona ir jo dukra Ann Marie Smetona, kurie maloniai pasidalijo asmeninių archyvų nuotraukomis.

Kas? Paroda "Gyvename viltimi: Prezidentas Antanas Smetona egzilyje".
Kur? Istorinėje prezidentūroje Kaune.
Kada? Veikia iki 2015 m. vasario 22 d.