"Kauno dienos" redakcijoje šią savaitę apsilankęs pirmasis Izraelio ambasadorius mūsų šalyje Amiras Maimonas jau spėjo pagarsėti aktyviu keliavimo po kraštą. Kaune jis lankėsi ne pirmą kartą.

– Izraelio ambasada atidaryta tik sausio pabaigoje, tačiau per šiuos kelis mėnesius jau dalyvavote daugybėje susitikimų įvairiose Lietuvos vietose. Nevargina tokios dažnos kelionės? – pasiteiravome ambasadoriaus.

– Nemažai ambasadorių linkę manyti, kad jų veiklos teritorija apsiriboja sostine. Tai didelė klaida. Pavyzdžiui, Kaunas yra labai svarbus miestas ne tik Lietuvai, bet ir žydams. Prieš šį mūsų susitikimą aplankiau IX fortą, žydų gelbėtojų kauniečių šeimą, kuriai neseniai buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas. Man buvo svarbu šią šeimą aplankyti asmeniškai.

Kaune labai aktyvi verslo bendruomenė. Čia studijuoja daugiau kaip 100 žydų. Susitiksiu ir su jais. Kaune taip pat yra dar vienas labai svarbus dalykas, nuo kurio man ir derėjo pradėti – "Žalgiris" (juokiasi). Esu jo gerbėjas, susitikau su jo vadovais.

– Kokį įspūdį jums palieka mūsų šalis?

– Apie Lietuvą žinau gana mažai, nors jau spėjau daug kur apsilankyti. Keliauju ir darbo reikalais, ir laisvalaikiu. Aplankiau Jonavą, Kernavę, Ukmergę, Molėtus, Druskininkus ir kt. Netrukus važiuosiu su oficialiu vizitu į Klaipėdą. Labiausiai patinka lietuvių nuoširdumas, šiltumas. Tai palietė mano širdį, nors atvykau nieko nesitikėdamas. Ir sakau tai ne kaip diplomatas, nes jiems privaloma kalbėti gražius dalykus. Esu dirbęs JAV, Kanadoje, Turkijoje. Turiu su kuo palyginti.

– Esate minėjęs, kad ambasados atsiradimas padės suaktyvinti bendradarbiavimą tarp Lietuvos ir Izraelio. Galbūt jau yra ir konkrečių projektų?

– Vytauto Didžiojo universitetas jau užmezgė ryšius su Izraelio Tel Avivo universitetu. Izraelis norėtų padidinti pieno ir mėsos eksportą iš Lietuvos. Kita sritis – šalies gynyba. Domimasi galimybėmis keistis ir dalytis abipuse patirtimi. Vasarą su krepšinio akademijomis organizuoju krepšinio turnyrą, kuriame rungsis Lietuvos ir Izraelio paauglių komandos.

– Kuo Kaunas galėtų būti patrauktus Izraelio verslininkams?

– Kokybe, kaina. Bet ne vien tai. Itin svarbu ir verslo kolegų patikimumas. Be to, jūs turime daug transporto bendrovių. Europoje verslą plėtojantys Izraelio verslininkai tai galėtų puikiai išnaudoti.

– Mūsų šalyje kartais pasitaiko antisemitinių išpuolių. Jūsų nuomone, į juos mūsų institucijos reaguoja tinkamai?

– Lietuvos ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius ne kartą yra pareiškęs: "Jokios tolerancijos antisemitizmui, religinei, etninei neapykantai". Tačiau labai svarbu ne tik vieši pareiškimai, bet ir tai, kad būtų skiriama kuo daugiau pastangų tolerancijai kitataučiams ugdyti.

– Kaune, kaip ir visoje šalyje, opi problema – apleistos senosios žydų kapinės. Iki šiol nemažai diskutuota ir su vietos žydų bendruomenėmis, kaip kapines būtų galima sutvarkyti. Galbūt ambasada mato savą išeitį?

– Noriu parodyti paskutinę savo telefonu fotografuotą nuotrauką. Ji daryta sekmadienį Žiežmariuose esančiose žydų kapinėse. Keliavau vienas ir žvilgsnį patraukė užrašas "Žydų kapinės". Ir ten radau žole apaugusius, išvartytus antkapinius akmenis. Labai labai liūdna. Kažką reikia daryti. Taip, kaip yra, palikti negalima. Ne man siūlyti, kaip būtų galima viską sutvarkyti, kas tą turėtų daryti. Situaciją reikia keisti tuoj pat.

– Šiuo metu Lietuvoje daug kalbama apie sprendimą vėl į kariuomenę kviesti šauktinius. Izraelyje tokių klausimų net nekyla. Lietuvoje kai kurie jaunuoliai verkšlena, kad tai sugriaus jų karjerą. Koks jums susidaro įspūdis iš šalies?

– Viena vertus, juos suprantu. Išgąstis yra normali reakcija. Žinia apie grąžintą privalomąją karinę tarnybą juos užklupo netikėtai. Baigę mokyklas jie turi kitų planų: stoti į universitetus, išvykti į užsienį ar pan. Bet praėjus šiek tiek laiko, diskusijos ir skundai dėl kariuomenės turėti nurimti.

Manau, kad labai svarbu šviesti jaunimą, kad kartais reikia šį tą duoti savo šaliai. Izraelyje nekyla jokių abejonių dėl tarnybos. Ji yra sunki, bet jaunimas nekantriai laukia, kada bus pakviestas į kariuomenę. Netgi lanko specialius užsiėmimus, kad iki tarnybos pagerintų savo fizinę būklę, kad nukonkuruotų kitus ir patektų į norimą padalinį. Svarbiausias jų rūpestis – būti priimtam, o ne kaip išvengti tarnybos.

Mano abu sūnūs šiuo metu tarnauja kariuomenėje. Vienam – 20, kitam – 19 metų. Abu koviniuose padaliniuose. Aš pats kariuomenėje buvau keturiolika metų. Teko dalyvauti ir kare. Vadovavau daliniui. Atsistatydindamas turėjau pulkininko leitenanto laipsnį.

Kariuomenėje nėra lengva. Nelengva dalyvauti mūšiuose, netekti draugų, bet nemačiau kitos išeities. Manęs reikėjo Tėvynei. Be to, kariuomenėje išmoksti drausmės, supranti, ką reiškia tikra draugystė, pasitikėjimas. Tą pajunti ištikus sunkioms situacijoms, kai nuo aplinkinių daug kas priklauso: kad reikalui esant tave pakeis, paneš.

Pas jus tarnyba tetruks devynis mėnesius. Izraelyje vaikinai tarnauja trejus metus, merginos – dvejus.