Nors sprendimą priėmėme nedelsdami, manau, kad Europos Komisija veiksmų turėjo imtis anksčiau, išnaudodama visas Lisabonos sutarties galimybes traktuoti sveikatos apsaugą plačiąja prasme, solidariai įsitraukdama į pagalbą šalims narėms. Visuomenės sveikatos politika nebegali būti suvokiama ir įgyvendinama tik kaip gydymas, šią atsakomybę paliekant ES šalims narėms. Juk visi norime išvengti ligų ir sutrikimų ankstyvojoje stadijoje, jei tai įmanoma. Visuomenės sveikatos politiką privalu perkelti į naują lygį Europos mastu investuojant į prevenciją, mokslinius tyrimus, situacijos analizes, šalių koordinavimą, o ypač, esant šiai situacijai, – užtikrinant lyderystę ir tinkamą reakciją stabdant COVID-19 viruso plitimą.

Manau, kad mūsų ES nebegalime visuomenės sveikatos politikos palikti tik šalims narėms. Tai yra daug platesnis sektorius ir jis visas turi būti ir ES bei Komisijos atsakomybė. Ilgus metus drauge su kolegomis iš sveikatos sektoriaus sakome: jei į prevenciją koncentruotumėmės lygiai tiek, kiek dėmesio suteikiame gydymui, ligų ir sutrikimų skaičius būtų daug mažesni, o Europoje gyventume daug sveikesni. Kiekvienos visuomenės laimė, kultūra, švietimas ir daug kitų gyvenimo aspektų prasideda nuo to, ar visų pirma esame sveiki. Ši viruso situacija yra tik pavyzdys, kokia svarbi visuomenės sveikata ir jos apsauga yra kasdien.

Galiausiai, esant šiai sveikatos krizei, galime ir turime pasidžiaugti būdami ES dalimi. Finansinė ir medicinos pagalba, medicinos reikmenų užtikrinimas, lengvesnis reguliavimas ir koordinuotas veikimas būtų daug sudėtingesni, jei Lietuva nebūtų ES dalimi. Solidarumo jausmas Europoje – nuo didelio palaikymo gydytojams ir visiems, kurie užtikrina mūsų sklandžią kasdienybę pandemijos metu, iki europiečių suartėjimo šiuo metu yra įspūdingas. Mūsų solidarumas, atjauta ir nuoširdus noras padėti esančiam šalia yra daug stipresni už bet kokį virusą.