Socialdemokratų siūlomas kandidatas į sveikatos apsaugos ministrus Juras Požela sako, kad likę aštuoni mėnesiai iki rinkimų – pats tas laikas, kurio pakaktų visoms pagrindinėms partijoms susitarti dėl pokyčių sveikatos sistemoje. Pasak J. Poželos, sprendimai turi būti esminiai, bet ne skuboti: „Aš tikrai esu prieš šoko terapijas ir revoliucijas. Tai turi būti daroma labai palaipsniui.“ Pokalbis su J. Požela laidoje „Dėmesio centre“.

Pone Požela, kaip jūs pats manote, kodėl jūs pasirinktas partijos kandidatu į sveikatos apsaugos ministrus?

Esu dėkingas partijai ir ministrui pirmininkui už išreikštą pasitikėjimą. Tokia buvo prezidiumo valia, vakar priimtas vieningas sprendimas, kuriuo bus siūloma mano kandidatūra prezidentei. Matyt argumentų buvo ne vienas, premjeras šiek tiek minėjo. Priminsiu savo patirtį sveikatos politikoje – tai Seimo sveikatos reikalų komitetas. Tai yra ta vieta, kur mes gauname didžiausią ir naujausią informaciją. Šią kandenciją esu komiteto narys, prieš tai, tris kadencijas iš eilės, esu buvęs savivaldybės tarybos nariu. Taigi, tas mano politinis kelias yra pakankamai ilgas ir tikrai jaučiuosi pasirengęs priimti šiuos įššūkius.

Suprantu, kad pagrindinis jūsų privalumas, jog esate socialdemokratas ir esate jaunas?

Jaunystė yra tokia problema, kuri labai greitai praeina. Buvo labai įdomi analizė padaryta, kad aš tikrai nebūčiau tarp jauniausių ministrų.  Prisiminkime, kad turėjome jauniausią ministrą pirmininką – Gediminą Vagnorių, kuris buvo jaunesnis už mane. Taip pat jaunesnius ministrus, pradedant krašto apsaugos ministru Linu Linkevičiumi, Audriumi Butkevičiumi, vos vieneriais metais buvo vyresnė finansų ir teisingumo ministrai.

Žinoma, amžius yra svarbu šiai vyriausybei, kuri yra pati vyriausia per visą Nepriklausomybės laikotarpį. Jūs sakote, kad turite tam tikros patirties, bet vadovavimo patirties jūs neturite?

Aš esu ketverius metus vadovavęs įstaigai prie ministerijos, tai yra aukštesnio pavaldumo, nei vidinis ministerijos departamentas.  Aš vadovavau Jaunimo reikalų departamentui prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Mano valstybės tarnybos vadovavimo patirtis yra beveik aukščiausios kategorijos.

Vyriausybės programoje pažadų ir įsipareigojimų yra daug. Vykdyti ligų prevenciją, tobulinti įstaigų valdymą, mažinti pacientų eiles, vaistų kainas, ryžtingai kovoti su korupcija ir t.t. Bet realybė kol kas kitokia. Eilės tyrimams vis dar didžiulės, savižudybių skaičius praktiškai nekintantis, korupcijos skandalai – nuo ligoninės vadovų iki vaistinių tinklų ir pačios ministrės. Du ministrai pasikeitė, o pasikeitimų į gerą beveik nėra. Jums liko mažai laiko ir beveik neturite žinių apie šią sistemą.

Aš nepasakyčiau, kad turiu mažai žinių. Dar kartą pabrėšiu, kad sistemoje dirba labai profesionali žmonių komanda. Įsiklausysime į jų nuomonę ir priimsime geriausius sprendimus. O jūsų paminėtas problemas aš labai aiškiai matau, identifikuoju ir galiu pasakyti priežastį, kodėl taip yra. Aš labai atvirai kalbu, kad mes turėtume pasiekti labai aiškų susitarimą tarp pagrindinių šalies politinių partijų, kokią sveikatos apsaugos sistemą norime turėti. Kokios yra sveikatos politikos gairės ateinančiam ilgesniam laikotarpiui. Aš turiu omenyje ne kelerius metus, bet 10-20 metų.

Jūs per tuos aštuonis mėnesius norite pasiekti partijų susitarimą?

Aš manau, kad tai yra geras laikas, per kurį mes turime išdiskutuoti ir turėti gerą dokumentą, kuris vėliau taptų realiu pagrindu, neleisiančiu turėti tokio blaškymosi, kurį kartais mes pastebėdavome Sveikatos ministerijoje.

Tai skamba neįtikėtinai. Likus pusei metų iki kadencijos pabaigos, kažkas nori parengti strategiją, kaip viskas būtų vykdoma. Turiu omenyje ne jūsų asmenį, o apskritai vyriausybę. Dabar jūs kalbate, kad inicijuosite partijų susitarimą?

Deja, bet to anksčiau nebuvo. Tenka pripažinti, kad kartais mes užsimerkiame prieš tam tikrus iššūkius, kuriuos turime sveikatos sistemoje. Ir vienas pagrindinių iššūkių, tai privalomojo sveikatos draudimo fondo reikalai. Mes šiandien turime tokią situaciją, kai skiriame vieną mažiausių procentų nuo BVP savo sveikatos apsaugai, lyginant su kitomis ES valstybėmis. Maža to, mes turime situaciją, kai valstybė už savo draudžiamus asmenis – pensininkus, vaikus, neįgaliuosius ir bedarbius, moka šešis kartus mažesnę įmoką, negu sumoka vienas dirbantysis.

Tai yra tiesa ir tai yra labai nenormali padėtis.

Būtent. Todėl atsižvelgiant į mūsų demografinę situaciją, mes turime labai aiškiai matyti, kad mes turėsime problemų. Aš tikrai manau, kad būčiau ministras, kuris atvirai pasakytų kas mūsų gali laukti, jei mes nieko nedarysime. Ir tada mes bendrame kontekste turime priimti bendrus sprendimus. Arba mes ieškome kažkokios papildomos galimybės dėl sveikatos paslaugų papildomo finansavimo, arba mes turime padaryti kažkokį kitą sprendimą, atsižvelgiant į tai, kad brangsta gydymas, sveikatos ir medicinos paslaugos.

Jokia paslaptis, kad žmonės, mokantys privalomojo sveikatos draudimo įmokas, sumoka daug kartų daugiau, nei valstybė už tuos asmenis, kuriuos valstybė draudžia. Bet tai yra situacija be išeities. Ar jūs norite pasakyti, jog pasieksite, kad valstybė už tuos asmenis mokės tiek pat, kiek vidutinis dirbantysis? Tai išsprogdins valstybės biudžetą. O kitu atveju, reikėtų ženkliai mažinti sveikatos įstaigų ir medikų skaičių, optimizuoti sistemą?

Būkime atviri, mes iš tiesų susiduriame su tam tikrais sprendimais, kurie nevisada yra paremti skaičiavimais. Mes turime sprendimų, kai yra dirbtinai laikomi tie patys akušerijos-ginekologijos skyriai, kur gimdymų skaičius nesiekia rekomenduojamų normatyvų.

Jūs turite omenyje Lazdijų savivaldybę?

Ne tik Lazdijų, yra įvairių savivaldybių. Tie skyriai yra pavojingi ir gimdyvėms, ir kūdikiams. Mes vieną kartą turime pasakyti – baikime svajoti, kad kiekvieno rajono ligoninėje mes turėsime naujausius magnetinio rezonanso aparatus, ar kiekvienoje rajono ligoninėje mes turėsime akušerijos-ginekologijos, ar intensyvios terapijos skyrius. Vieną kartą atvirai pasakykime, kad tas dabartinis finansavimas, kokį turime, to negali, todėl mes turime galvoti apie savo išlaidų efektyvinimą ir priimti bendrus sprendimus. Tie sprendimai neturi būti šokas. Aš tikrai esu prieš šoko terapijas ir revoliucijas. Tai turi būti daroma labai palaipsniui, pavyzdžiui, žinant, kad nuo 2020-ųjų metų atsiranda kažkokie pokyčiai.  Bet tai turi būti aišku ir visiems priimtina.

Pone Požela, jūs turbūt pats suprantate, kad kalbate visiškai neįmanomus dalykus, kalbant apie šių aštuonių mėnesių perspektyvą, žinant, kad artėja rinkimai. Strategijų, kurios galbūt atrodytų patrauklios ilgoje perspektyvoje, priėmimas politikams dažniausiai atrodo nepatrauklus dėl to, kad mažina rinkėjų skaičių artimiausiuose rinkimuose.

Mes vieną kartą turime labai aiškiai pasiekti, kad politikai turi labai atsakingai šnekėti su savo rinkėjais. Tikrai mes matome ir iš dabartinių rinkėjų preferencijų. Nebėra taip, kad ateini, papasakoji pasaką ir rinkėjai patiki. Rinkėjai irgi yra išsilavinę žmonės, jie viską puikiai supranta. Kalbant argumentais, manau galima įrodyti tokių sprendimų reikalingumą.

Sveikintinas jūsų maksimalizmas.

Kaip tik tas aštuonių mėnesių terminas yra tam labai tinkamas. Kaip tik prieš rinkimus ir parodykime, visų politinių partijų aiškią atsakomybę ir problemos pripažinimą, iššūkių ir aiškių sprendimų priėmimą.

Tada pakalbėkime konkrečiai. Ką jūs siūlytume tam partijų susitarimui? Išlaikant tą patį procentą nuo BVP, optimizuoti, efektyvinti sveikatos tinklą Lietuvoje? Daug kas gali sakyti, kad taip bus mažinamas sveikatos paslaugų prieinamumas. Akivaizdu, kad jis mažėtų, nes didėtų atstumai ir t.t. Ar jūs sieksite didesnio finansavimo?

Mes turime siekti biudžeto perskirstymo. Faktas, kad dabartiniai skiriami procentai yra nepakankami ir reikia siekti, kad jie būtų didesni, bent jau ta dalis, kurią valstybė moka už savo draudžiamuosius asmenis. Aš tikrai nemanau, kad tai galima pasiekti ateinančiais metais. Bet žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą, jei mes šiandien tai suplanuojame, tai tikrai galima atitinkamai planuoti ir mūsų viešuosius finansus. Paraleliai turi vykti ir kiti dalykai, susiję su ketvirtuoju ligoninių restruktūrizavimo etapu, kuris yra patvirtintas vyriausybės programoje. Ir aš tikrai nekalbėčiau apie tai, kad sveikatos sistema taps neprieinama žmonėms. Atvirkščiai, žmonėms bus prieinama aukščiausio lygio, aukščiausios kvalifikacijos medicinos darbuotojų teikiama pagalba, greičiausiu terminu. Ir nė viena ligoninė nebus uždaryta, mes turime visai kitus iššūkius tuose pačiuose rajonuose. Natūralu, kad jos jau dabar persiprofiliuoja, plečia slaugos skyrius, atidarinėja geriatrijos skyrius, rengia specialistus, vidaus ligų gydytojai persiprofiliuoja ir t.t. Taigi nebus uždaroma nei viena ligoninė, bet reikės peržiūrėti tą tinklą. Dėl prieinamumo, noriu dar kartą akcentuoti ir pripažinti, kad turbūt kiekvienas iš savo patirties, jei turės onkologinį susirgimą, žmogus nenorės gydytis savo rajono ligoninėje. Akivaizdu, kad žmogus norės patekti į respublikines universitetines klinikas, kur gautų geriausią specialistų konsultaciją.

Pone Požela, panašu, kad tas užtrukęs skyrimo į postą procesas jums yra į naudą. Jūs turėjote laiko susipažinti su problemomis.

Aš tam turėjau tris su puse metų, dirbdamas Sveikatos reikalų komitete.

Na ir pabaigai, dar apie jūsų asmenį. Jūs turbūt suvokiate, kad tas jūsų šūkavimas lėktuve apie padėtą sprogmenį, kai buvote išvesdintas iš lėktuvo, jus persekios gana ilgai. Kas jums tada šovė į galvą?

Nevykęs pokštas. Tikrai dėl to labai apgailestauju ir galiu tik dar kartą atsiprašyti. Aš puikiai suprantu, kad tai dar tęsis ilgai ir esu pasiruošęs kiekvieną kartą tą kartoti.

Buvote blaivus?

Taip, buvau blaivus.

Tiesiog norėjote pasipuikuoti prieš draugus?

Aš dar kartą kartoju, tai – jaunystės klaidos. Aš puikiai suprantu, kokią atsakomybę už tai nešu.

Kokias pamokas po to išmokote? 

Nejuokauti taip, kaip juokavau tada.