Kultūros bendruomenė žada nesustoti, kol bus patenkintas jos reikalavimas atitraukti „Nemuno aušrą“ nuo kultūros, nes tai kelia grėsmę kovai su dezinformacija, žodžio laisvei ir kitoms demokratinio pasaulio vertybėms.

Sekmadienį visoje Lietuvoje tūkstančių palaikytas įspėjamasis streikas patvirtino: protestas plečiasi tiek tarp kultūros, tiek ir kitų sričių žmonių.

Tačiau „aušriečių“ lyderis Remigijus Žemaitaitis džiaugiasi jau turintis naują kultūros ministrą. Socialdemokratai kol kas laikosi principo, kad šuo loja, o karavanas eina, nors kuo toliau, tuo daugiau partijos bičiulių nebenori tame karavane eiti su „Nemuno aušra“. Niekaip nepavyksta galutinai suvormuoti naujos Vyriausybės, nors po pirmtakų atstistatydinimo praėjo jau daugiau nei du mėnesiai.

Apie tai, kokie galimi scenarijai išeiti iš šios situacijos, „Kauno diena“ kalbasi su Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesore politologe Irmina Matonyte.

Situacija: pasak I. Matonytės, patekome į politinę bekelę: esame dar demokratiniame kelyje, bet jau kažkur nulėkę nuo magistralės, kuria demokratiniai režimai paprastai eina. Ja eidami vystėmės ir mes. / I. Matonytės asmeninio archyvo nuotr.

Naujas Sąjūdis?

– Kultūros bendruomenės protestas išsiplėtė už vienos srities atstovų nepasitenkinimo ribų, jau pavadinamas ir naujuoju Sąjūdžiu. Kiek protestai turi potencialo juo tapti?

– Jei su nuoroda į Sąjūdį, kuris mus atvedė į Nepriklausomybę, tai dabartinėje situacijoje nėra tokio Sąjūdžio poreikio, nes anuo metu protestų esmė buvo pakeisti visą santvarką, išeiti iš Sovietų Sąjungos kolonijinės priklausomybės ir tapti suverenia valstybe, vietoj sovietų valdžios sukurti demokratiją.

Dabar politinė įtampa kilusi dėl demokratijos turinio ir kokybės, žaidimo taisyklių demokratijoje persvarstymo, naujų elementų įtraukimo arba, atvirkščiai, kai kurių jų atmetimo kaip demokratijai netinkančių. Bet nėra jokių požymių dėl politinio režimo keitimo ar kalbų, kad išeitume iš NATO ar ES.

Tiesa, kyla klausimas, kiek ilgai to nebūtų. Vaizdingai tariant, dabar esame patekę į politinę bekelę: esame dar demokratiniame kelyje, bet jau kažkur nulėkę nuo magistralės, kuria demokratiniai režimai paprastai eina ir kuria eidami vystėmės ir mes.

Tad jeigu apie kultūrininkų protestus kalbėsime kaip apie judėjimą, kuris išplečia demokratijos galimybes nekeičiant politinio režimo esminių taisyklių, kaip apie piliečių dalyvavimo peržiūrėjimą, šia prasme galima sakyti, kad tai tam tikras sąjūdis iš mažosios raidės.

Jame labai aiškiai atsiskiria du poliai, kurie nesusišneka. Vienas – tradicinis, klasikinis daugumos demokratijos, kur svarbiausia yra rinkimai, jų rezultatai, nors jie dabar pasiekiami ir rinkėjus pritraukiant retorinėmis priemonėmis, kurios gali būti melas ar pusiau tiesa. Kitas – reprezentatyvioji demokratija, kartais pavadinama ir elitine, kur žiūrima į sprendimų kokybę, turinio ir ilgalaikiškesnių valstybės vystymosi strateginius tikslus, o ne tik trumpalaikį retorinių efektų siekimą ir rinkėjų balsų pritraukimą manipuliuojant nusivylusiais žmonėmis.

Prezidentas yra tarp šių polių lyg arbitras, dar tebeturintis autoritetą ir ir institucinę poziciją, kurioje jis gali juos suartinti. Valstybės strateginiu požiūriu A polius lyg ir būtų teisingesnis, bet valstybės nacionalinio intereso ilgalaikėje perspektyvoje prasmingesnis pasirinkimas būtų B, kuris nukreiptas į sprendimų turinį ir demokratijos kokybę. Darosi akivaizdu, kad prezidento pozicija turėtų gravituoti link poliaus B, nepaisant, kad galvojant apie kažkokias politines perspektyvas jam galbūt parankiau būtų kitaip.

Tačiau dėl savo partijos, man atrodo, jau ir ministrė pirmininkė Inga Ruginienė baiminasi – kad socialdemokratai neišlaiko demokratijos, valstybinio mąstymo testo tokiomis kategorijoms, pagal kurias jie turėtų prisiimti daugiau įsipareigojimų, nei tik siekti trumpalaikio efekto, postų pasidalijimo ir panašiai.

Sveiko pilietiškumo ribų protestai neperžengė. Tos ribos susijusios su smurtiniais veiksmais, kvietimais susidoroti fiziškai, neapykantos kalba. O dabar protestuojama taikiai ir kūrybiškai.

– Tačiau dabartinis Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) lyderis Mindaugas Sinkevičius formuojant valdančiąją koaliciją akcentavo partinę aritmetiką, o dabar neskuba paisyti protestuotojų nuomonės.

– Taip, jis nesivaržydamas sakė, kad yra valstybinių dalykų, bet yra ir aritmetika. Tačiau man atrodo, kad jis tą „bebrišką“ poziciją jau keičia, bando sakyti, kad socialdemokratai turi 130 metų istoriją ir reikia sugrįžti prie vertybinių dalykų. Žinoma, jis negali turėti plataus palaikymo partijoje ir visuomenėje su tokia ciniška pozicija, jog svarbiausia, kad susivestų skaičiukai.

Scenarijai keli

– Kaip prognozuojate, kokį sprendimą spalio 11 d. priims susirinksianti LSDP taryba – apie 200–300 šios partijos elito žmonių?

– Nuspėti sunku, bet politologiniu požiūriu būčiau linkusi manyti, kad jie turėtų priimti sprendimą nutraukti koalicinę sutartį ir formuoti naują koalicinę Vyriausybę be „Nemuno aušros“. Tačiau čia gal wishful thinking – ką mes, politologai, mąstome, norėdami, kad tai išsipildytų kaip pranašystė. Vis dėlto, mano profesiniu supratimu, absoliuti dauguma LSDP narių (bent jau tokia nuomonė formuojasi pagal nemažos dalies socialdemokratų įrašus socialiniuose tinkluose, viešus pareiškimus) nebenori „Nemuno aušros“ koalicijoje, nors anksčiau nemažai jų manė kitaip.

Tokiu atveju kiltų klausimas, ar LSDP prisikalbina prisijungti Sauliaus Skvernelio Demokratų sąjungą „Vardan Lietuvos“, kad pagal mandatų skaičių parlamente jaustųsi komfortiškai, ar formuoja mažumos Vyriausybę. Gali būti ir trečias, tačiau mažiau realus scenarijus: prezidentas perima iniciatyvą ir kažką pasiūlo.

Tačiau nematyti varianto, kad socialdemokratai toliau eitų su „Nemuno aušra“ ir išsisuktų iš susidariusios situacijos, kai kultūrininkai ir jau platesnis sluoksnis protestuojančiųjų nusiteikę nesustoti pusiaukelėje.

– Ar tiltai su „Vardan Lietuvos“ nėra sudeginti amžiams?

– Nesudeginti. Tas karšto apsižodžiavimo ir S. Skvernelio paniekinančių kalbų apie socialdemokratus momentas praėjo ir dabar abiejose – ir socialdemokratų, ir „Vardan Lietuvos“ – pusėse tikriausiai matoma, kad didžiausia žala yra „Nemuno aušra“. Dabar kalba nėra apie tarpusavio santykius – yra gilesnis klausimas apie tai, po kokiais pamatais, kaip giliai ir su kokiais galimais skaudžiais padariniais Lietuvai „aušriečiai“ reiškiasi valžioje.

Šioms dviem konstruktyvesnėms centro kairiosioms partijoms ne vis tiek, kai trečias laimi, kuris dar yra ir jiems nepalankus, nes nusiurbinėja jų elektoratą. Tad net ir galvojant apie savo partijų perspektyvas jiems susitarti turėtų būti priimtina.

Žinoma, būtų gražu, jei tokiu atveju S. Skvernelis nereikalautų maksimumo, ko jo partija šioje situacijoje galėtų reikalauti, ir taip padėtų socialdemokratams šiek tiek išlaikyti garbingą veidą.

– Jei būtų formuojama nauja koalicija, ar, Jūsų manymu, I. Ruginienė vėl būtų siūloma į premjeres?

– Manau, taip. Nepaisant visų jos minusų, kurie matomi, ypač šio jos amplua pačioje pradžioje, atrodo, kad ji politikės instinktą turi. Svarbūs ir simboliniai atributai, kad ji pirmam vizitui pasirinko Ukrainą, be to, ji ganėtinai jauna, moteris.

– O kokia mažumos Vyriausybės tikimybė? Tokią turėjome tik kartą, Gedimino Kirkilo, vadinamąjį 2K projektą.

– Mažesnė nei naujos koalicijos, nes socialdemokratams tektų priklausyti nuo konservatorių, būti ant labai trumpo jų pavadėlio. Dabartinėje situacijoje, kai jiems reikia keltis iš balos, nepavyktų susiderėti to, kas buvo pavykę G. Kirkilui.

– Ar situacija gali pribręsti iki neeilinių rinkimų?

– Tai nedidelis, bet labiau įmanomas scenarijus nei mažumos Vyriausybės. Čia jau iš dalies priklausys nuo I. Ruginienės išminties ir ambicijų sugebėti suformuoti naują Vyriausybę.

Bet politikai supranta, kaip nauji rinkimai ir rinkiminė kampanija smarkiai gali įsiūbuoti valstybės laivelį. Be to, partijoms tai kainuoja, jos turi sukaupti pinigų rinkiminei kampanijai, o Seimo rinkimai buvo ką tik, pernai.

– Socialdemokratai jau pirmą minutę po rinkimų apgavo rinkėjus – Vilija Blinkevičiūtė nėjo į premjeres, susibroliauta su „Nemuno aušra“, nors žadėta priešingai. Vis dėlto visuomenės apklausose LSDP dar vis populiariausia, tik „Nemuno aušra“ žnektelėjusi žemyn. Kaip prognozuotumėte, kas po neeilinių rinkimų, jei tokie vyktų artimiausiu metu, galėtų burtis į valdančiąją daugumą?

– Viena yra apklausos, partijų populiarumas ne rinkiminiu laikotarpiu, o rinkimų kampanijos partijų seką gali ryškiai pakoreguoti.

Manau, jei rinkimai vyktų dabar, S. Skvernelio demokratai, Valstiečių ir žaliųjų sąjunga paaugintų savo rezultatus, o socialdemokratai beveik garantuotai pakristų, gal nusileistų demokratams.

Tačiau nematyčiau perspektyvos, kad dešinieji – konservatoriai, liberalai – būtų laimėtojai ir formuotų dešiniąją Vyriausybę.

– Prezidentas dabar nebeturi daug teisinių galių keisti susiklosčiusią situaciją, tad ką jis galėtų padaryti? Kultūrininkų pozicija atsisakant jo globos ar kalbų svarbiuose kultūros renginiuose, kaip jis pats prisipažino, jam skaudūs.

– Jis, galima sakyti, įsivarė save į kampą. Spalio 11 d. LSDP taryboje paaiškės, ar atsiranda jam kokių galimybių. Dabar jis tegali laukti ir stebėti.

Ar peržengtos ribos

– Vilniaus universiteto profesorė, politologė Ainė Ramonaitė pareiškė, kad protestas peržengė sveiko pilietiškumo ribas, pradėtos kvestionuoti demokratijos taisyklės ir tai tik padeda „Nemuno aušrai“ laimėti informacinę kovą skundžiantis, kad elitas puola.

– Sunku pamatuoti, kas laimi, kas pralaimi informacinę kovą, bet akivaizdu, kad ji labai intensyvi ir yra priešiškų jėgų ir šalies viduje, ir išorėje.

Tačiau sveiko pilietiškumo ribų protestai neperžengė, iki jų dar toli. Tos ribos susijusios su smurtiniais veiksmais, ir jos neperžengtos, kol nėra riaušių ir langų daužymo, kaip 2021 m. prie Seimo, ar kvietimo susidoroti fiziškai, kol nėra naudojama neapykantos kalba, kas dabartinėje postmodernioje visuomenėje laikoma smurto apraiška.

Dabar protestuojama taikiai, kūrybiškai, postmoderniomis formomis, taip, su ironija, dviprasmybėmis. Smurto nėra ir, esu tikra, nebus. Kultūros asamblėjos žmonės yra įvardiję savo pavardes ir kokioms institucijoms ar asociacijoms kas atstovauja ar kokiuose kultūriniuose žanruose reiškiasi, tai nėra ta bendruomenė, kuri kviestų smurtui.

Tačiau sunku prognozuoti, kiek protestai tęsis, kiek užteks tos kūrybinės ugnelės, kita vertus, ir resursų, nes organizuojant tokį protestą jų reikia daugiau, nei pakviesti suvažiuoti su traktoriais į miestą ar užblokuoti kelius. Kultūros sektorius finansinių resursų turi mažiau, bet turi begalinį simbolinį kapitalą. Pagal tai, kiek matyti kultūros bendruomenę ir jos aktyvą turint potencialo ir pasiaukojimo dvasios, galima manyti, kad tai gali padėti prezidentui ir absoliučiai daugumai socialdemokratų grįžti iš politinės bekelės į labiau prognozuojamą ir valstybiškai strategiškai dėliojamą politinį žaidimą.

– Politologas Kęstutis Girnius komentare „Delfi“ retoriškai klausė: „Kokiu pagrindu kultūrininkai jaučiasi tokie išskirtiniai, kad tik kai kurioms partijoms gali būti suteikta priežiūros teisė? Ar jie mano, kad kitos profesijos ir bendruomenės turėtų turėti panašią teisę?“ Pasak jo, užuominos, kad kultūrininkai nėra pasiryžę derėtis, primena ultimatumus, o tai reiškia šantažą. Ar įžvelgiate tokių požymių?

– Ne, šantažo neįžvelgiu, o kolegos komentarą galima šiek tiek pabalansuoti pasakius, kad ministerija ministerijai nelygu. Tik kelios jų tiesiogiai susijusios su profesinio arba socialinio statuso atstovavimu – Kultūros, Švietimo, mokslo ir sporto, Sveikatos apsaugos, iš dalies Žemės ūkio.

Antra vertus, kultūros žmonės protestuoja ne dėl savo sektorinių interesų, o dėl viso kultūros lauko, dėl visos valstybės. Prilyginami dalykai būtų, jei Krašto apsaugos ministerijos darbuotojai (tiesa, jie negali to daryti dėl skirtingo savo statuso) protestuotų dėl visos Lietuvos geopolitinės pozicijos pasikeitimo.

Be to, reikia prisiminti, kaip atsitiko, kad kultūros sektorius iškeistas ir vietoj energetikos atiduotas „Nemuno aušrai“. Energetikos ministerija atstovauja visai Lietuvai, kuri naudoja elektrą ir energetiką, ir buvo suprasta, kad ši partija su savo programinėmis nuostatomis ir savo idėjomis apie pokyčius energetikos sektoriuje griaus valstybės infrastruktūrą, todėl galiausiai nutarta jai neatiduoti šio sektoriaus. Taip, energetikai nebūtų išėję taip protestuoti, bet valstybiniu lygiu – tiek premjerės, tiek socialdemokratų ir koalicijos partnerių – suprasta, kad čia yra rizika. Kodėl būtent kultūros sektorius buvo paaukotas, tegu būna retorinis klausimas.

– Ar yra sritis, kuri galėtų būti atiduota „aušriečiams“ ir nekiltų protestų?

– Ką atiduoti „Nemuno aušrai“, niekas neateina į galvą. Galima ironizuoti: atiduokite Užsienio reikalų ministeriją ir protestų nebus. Tačiau diplomatinis korpusas sustingtų ir nežinau, melstųsi ar dar ką darytų.

Jei rimtai, man atrodo, kad atsakymas subręs iki spalio 11 d., LSDP tarybos, ir jis bus – performuoti valdančiąją koaliciją, nes „Nemuno aušros“ azartas auga lošiant, kažką vis laimint ir erzinant, tačiau čia nėra jokios šiek tiek ilgalaikiškesnės vizijos, palankios mūsų valstybei.

Protestas unikalus

– Kultūrininkų protestas unikalus, palyginti su vykusiais kitų sričių atstovų – mokytojų, pareigūnų ar žemdirbių, kai reikalavimai būdavo dėl atlyginimų, darbo sąlygų ar kokio nors teisinio reglamentavimo. Ar čia ir yra jo sėkmė, jo rėmėjų augimo priežastis?

– Tai yra postmodernus protestas. Jame nėra sektorinių reikalavimų, kad būtų reikalaujama atlyginimų padidinimo, darbo valandų peržiūrėjimo ar sektoriaus finansavimo pakeitimo. Jis – ne apie materialines gėrybes, o apie turinį, vertybes ir vizijas, apie giluminius valstybės, kultūros, mūsų tapatybės, pilietinės visuomenės – kultūringos, civilizuotos, europietiškos bendruomenės – klausimus. Čia yra ir šio protesto potencialas ilgesnėje laiko perspektyvoje.

Tačiau kartu ir silpna vieta, nes tai – abstraktūs dalykai, ne kurios nors teatro formos ar raidės uždraudimą. Tai susiję su žmonių orumu, saviraiškos laisve, pagarba kultūros bendruomenei.

– Vis dėlto, politologo K. Girniaus manymu, kultūrininkų spaudimui pasiduoti negalima, nes „demokratijoje rinkėjų balsai turi lemiamą poveikį, o „aušriečiams“ savo balsą atidavė 15 proc. rinkėjų, gerokai daugiau žmonių, negu pasirašė kultūrininkų protestus. Partija įgijo demokratinį imprimatur, kurio negali atimti jiems nepritariantieji.“

– Čia yra tas pats, kaip lyginti obuolius ir apelsinus. Viena yra rinkimų metu gauti balsai, o kita – visai kitame kontekste protestuotojų parašai. Kalbant apie rinkimuose gautus procentus, yra partijų, kurios gavo daugiau nei 15 proc., pavyzdžiui, konservatoriai, o jų nėra valdančiojoje koalicijoje, tad tas procentas labai sąlyginis.

Protestuotojų parašai yra visai kitos demokratijos kokybės, kitų lūkesčių, kito požiūrio į politiką išraiška. Viena yra ateiti į rinkimus ir pažymėti kryžiuką, kas, žinoma, labai svarbu. Tačiau visai kita padėti savo parašą, apgalvojant ir paviešinant savo vardą ir pavardę. Jau girdėti, kad pasirašiusieji peticiją savivaldybėse įspėjami, kad geriau nurimkite ir daug nekerokite. Taigi čia yra visai kitokio pilietinio užsiangažavimo dalykai ir daug aiškesnė ir rizikingesnė pilietinė pozicija, nei rinkėjo bazinė galimybė ateiti ir slaptai pabalsuoti pagal visus demokratinius įstatymus. Norint lyginti su balsais rinkimuose, vieną parašą po peticija reikia dauginti iš kokių dešimt.

– Jeigu Jūsų prognozės išsipildys ir „Nemuno aušros“ neliks valdžioje, kultūrininkai, kurių dalis visuomenėje nedidelė, padarys tai, ko nesugebėjo padaryti didelės partijos, prezidentas ir šios kadencijos pradžioje vykę kiti protestai.

– Liūdna, kad iki to priėjome. Kultūrininkai dabar iš tiesų jaučiasi kaip Sąjūdžio laikais, kad tautos ateitis ir garbė – jų rankose.