Teisininkas Egidijus Bičkauskas bei žurnalistas Ramūnas Terleckas pritaria tokiai nuomonei – jų pastebėjimu, „turgelis Seime“ atsirado dėl to, kad didesnei Lietuvos visuomenės daliai būdinga nuostata „vienodai rodo“, „nuo manęs niekas nepriklauso, ką jie nori, tą tegu ir daro“.

– Esate sakiusi, jog politika per daug svarbi, kad ją galėtume patikėti siuvėjams ar virėjams. Su tuo, ko gero, sutinka visi?

R. Urbonaitė: Ne, yra tokių, kurie galvoja, kad siuvėjai gali būti geresni. Bet turbūt gerumas nėra savaime gėrybė ir politikoje reikia profesionalumo.

– Norint ką nors pasisiūti, rasti gerą siuvėją nelengva. Juo labiau norint, kad jis taptų geru Seimo nariu. Žinome, kad rinkti reikia profesionalus, o išrenkame tuos, kuriais paskui nebepasitikime. Gal nežinome, ko norime?

R. Urbonaitė: Tarsi žinome, kad reikia profesionalo, bet nesuprantame, kuo tas profesionalas turėtų pasižymėti. Kitas svarbus dalykas – nelabai domimės pačia politika. Lietuvoje maždaug pusė žmonių net nedalyvauja rinkimuose. Tai daug pasako. Maždaug 40 proc. žmonių negali identifikuoti savęs kairės ir dešinės skalėje.

Bet turbūt gerumas nėra savaime gėrybė ir politikoje reikia profesionalumo.

Pagal pilietinės galios indeksą lietuviai neatrodo gerai. Tos pilietinės veiklos gali būti įvairios, net tiesiogiai nesusijusios su politika. Tačiau yra daugiau nei trečdalis žmonių, kurie jokioje aktyvioje pilietinėje veikloje nedalyvauja – pradedant akcijomis surinkti šiukšles, baigiant rimtu domėjimusi politika ir veikla, susijusia su politiniu aktyvumu.

Akivaizdu, kad turime fundamentalių problemų. Mūsų rinkėjas nepasižymi rimtesniu prieraišumu partijoms, tai lemia dažną kaitą. Bet blogiausia yra kritinio mąstymo nebuvimas ir nesuvokimas, kad mano balsas yra svarbus. Tai kyla iš nesidomėjimo.

Nesutvarkyta ir mūsų švietimo sistema. Tereikia pasižiūrėti, kaip atrodo pilietinis ugdymas mokyklose. Tai karikatūra. Mes neinvestuojame į rimtą kritinę visuomenę, kuri suvoktų, kas yra valstybė, bent kiek daugiau domėtųsi, o ne balsuotų dėl to, kad kažkas gražiau padainavo ar davė pinigų.

– Sakote, kad trūksta kritinio mąstymo. Bet ar neatrodo, kad nėra lietuvio, nesugebančio sukritikuoti Seimo, bet kurio Seimo nario ar politinės iniciatyvos, nepaisant to, kad rinkimuose tas lietuvis nedalyvavo?

E. Bičkauskas: Toks turgelis yra dėl to, kad žmonės nedalyvauja ir jiems visiškai tas pats. Visiškai pritariu R. Urbonaitės nuomonei, kad Seimo ir jo sudėties problema yra išvestinė iš visuomenės. Ir atvirkščiai. Išvestinė todėl, kad didesnei Lietuvos visuomenės daliai būdinga nuostata „vienodai rodo“, „nuo manęs niekas nepriklauso, ką jie nori, tegu daro“.

Ir dėl tam tikrų surašytų aspektų nelabai noriu pasirašyti po buvusio mitingo peticija. Tačiau aš labai sveikinu tokias iniciatyvas. Lygiai taip pat kažkodėl vis prisimenu Vyčio istoriją. Bet ne todėl, kad būčiau didelis Vyčio ar tokios architektūros, simbolikos šalininkas.

– Kalbate apie paminklą Lukiškių aikštėje?

E. Bičkauskas: Taip. Tą Vytį visuomenė norėjo pastatyti savo jėgomis, piliečiai norėjo padovanoti kažką valstybei.

– Bet Vilniaus meras gudresnis už visus.  Jis pasakė „ne, man nepatinka“.

E. Bičkauskas: Jis pasakė tai tūkstančiams žmonių, kurie dalyvavo šioje akcijoje ir pamatė, kad mūsų balsas nieko nereiškia, galbūt ir nusivylė visu tuo. Tam tikra prasme galėtume sugrįžti į tą patį Atkuriamąjį Seimą. Kodėl jis gana gerai vertinamas?

Ne tik dėl sudėties. Turbūt ir už sprendimus. Tačiau tuo metu visa Lietuva aktyviai dalyvavo politikoje, aktyviai nagrinėjo kiekvieną savo renkamą asmenį. Tai buvo iš tiesų Lietuvos žmonių išrinktas Seimas. Galbūt dėl to jis ir yra geriausias. Dabar visuomenė tarsi nusišalinusi. Kas vyksta, tas vyksta. Ir turime, ką turime.

– Kodėl visuomenė nusišalinusi?

R. Terleckas: Pasižiūrėję į dabartinius reitingus negalime sakyti, kad visi nusivylę valdžia. Valdančiosios partijos reitingai gana aukšti. Dar noriu pridurti, čia gal daugiau filosofinis pastebėjimas, kad visuomenei trūksta tam tikrų moralinių vertybių. Kai nėra aiškių prioritetų, koks tu pats nori būti gyvenime ir ko sieki, nelabai gali ir į Seimą išrinkti šiek tiek padoresnių žmonių, norinčių gėrio visiems, o ne tik sau ir savo partijai.

Vis dėlto dedu daug vilčių į jaunimą. Pats turiu sūnų, kuris mokosi mokykloje, ir pastebiu, kad vyresnėse klasėse atgimsta domėjimasis politika. Jie renka savo parlamentą, galvoja, ką reikia nuveikti. Taigi vilties yra.

– Viktoras Pranckietis, kai tik buvo išrinktas Seimo pirmininku, sakė, kad sieks kelti Seimo autoritetą, stengsis suburti visus bendram darbui valstybės žmonių labui. Akivaizdu, kad tai liko tik žodžiai. Seimu pasitiki 11 proc., o nepasitiki 53 proc. žmonių. Nuo ko priklauso pasitikėjimas valdžia ir kokie turėtų būti Seimo nariai, kad žmonės jais pasitikėtų?

R. Urbonaitė: Nėra politinės lyderystės. Mes turime kažkokį kvazipolitinį elitą, kuris pats sau nekelia tikslo būti tuo elitu ir vedliais. Atvirkščiai – nusileidžiama iki apačios, kalbama vis ta pačia kalba, nenorima formuoti kitokio požiūrio. Nenorima formuoti ir jau minėto kritinio požiūrio, nes taip paprasčiau paskui save nutempti mases.

Diskusijose man trūksta pasižiūrėjimo į politinių procesų kokybę, į sprendimo priėmimo kokybę. Vien jau plika statistika kelia nerimą. Per trečią šio Seimo kadencijos sesiją turime 294 priimtus įstatymus. Per tris sesijas – apie 1600 teisės aktų. Kyla klausimas, ar įmanoma kokybė einant tokiu konvejeriu.

Vėliau reikia visas paliktas skyles kaišioti, vėl grįžti prie tų klausimų. Man baisiausia tai, kad Seimo nariai be galo siaurai mato. Jie nesuvokia, kad viešojoje politikoje apskritai nėra vienintelio teisingo sprendimo. Vienas sprendimas kažkam vis tiek bus blogas, bet reikia ieškoti mažiausių blogybių.

Dabar turime politikus, kurie neturėjo darbo, veiklos, todėl sugalvojo įstoti į partiją – „tokiu būdu galbūt užsiimsiu vietą Seime“. Bet patys sau jie nekelia jokių kriterijų. Man regis, kad įvykęs protestas buvo ne dėl netinkamos algos, ne dėl dešros, bet dėl noro, kad politikoje būtų kokybės ir atsakomybės už savo sprendimus.

E. Bičkauskas: Mano galva, šis Seimas nei geresnis, nei blogesnis negu buvę. Bent jau kol kas nematau Seimo narių, šokančių realybės šou ir pan. Tai tam tikras pliusas. Kalbant apie priimamus teisės aktus – jie pataisos to, kas buvo blogai padaryta.

Bet taip buvo nuo pat pradžių. Ir jei tai buvo atleistina pirmame po nepriklausomybės Seime, galbūt ir antrame, tai dabar neturi būti atleistina. Manęs Seime nėra nuo 2000 m., bet gerai pamenu savo diskusijas su Česlovu Juršėnu, kai jis kiekvienos sesijos pabaigoje darydavo apibendrinimą, suskaičiuodavo, kiek ir ko priėmėme. Visada sakiau – tai rodo mūsų nekokybišką darbą.

Dėl pačių Seimo narių – nežinau, ar visi turėtų būti politologai, teisininkai. Taip, esu įsitikinęs, kad politika turi užsiimti profesionalai. Kalbant apie dabartinį Seimą, turbūt užtektų abiejų rankų pirštų norint įvardyti, kurie parlamentarai yra politikos profesionalai, nors su kai kurių iš jų politinėmis pažiūromis visiškai nesutinku.