Finansinės krizės metu (2008-aisiais) sumažintos algos valstybės tarnautojams bei apkarpytos pensijos ir socialinės išmokos, kurias atstatyti turi dabartinė Vyriausybė, primena konservatorių Vyriausybės įsipareigojimą grąžinti rublinius indėlius 1996-aisiais, pastebi politologas Algis Krupavičius. „Situacijos skiriasi, tačiau tai galima pavadinti déjà vu. Po Tėvynės sąjungos buvimo valdžioje kitos Vyriausybės turi daug taisytinų sprendimų arba įsipareigojimų, kuriuos sudėtinga įgyvendinti“, – LRT.lt sako A. Krupavičius.

Politologas prisimena, kad po socialdemokratų valdymo 1996 m. Lietuvos ekonomika buvo bepradedanti augti, 2004 m. Algirdo Brazausko Vyriausybės valdymas taip pat baigėsi ekonomiškai sėkmingai. Nesėkmingu A. Krupavičius neabejodamas įvardija Gedimino Kirkilo Vyriausybės valdymą bei palikimą vėliau į valdžią atėjusiai Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams (TS-LKD) bei koalicijos partneriams. Tuo metu konservatorių valdymas problemų vėlesnėms Vyriausybėms sukelia dažniau.

„Tampa panašu į tradiciją, kad valdžioje buvusių konservatorių privirtą košę srebia kiti. Turime pakankamai faktų:  1992 m. šalyje tvyrojo ekonominė-socialinė krizė, 2000-aisiais socialdemokratai taip pat paveldėjo krizės ištiktą Lietuvą, nes jai nebuvo tinkamai pasiruošta. Andrius Kubilius, tiesą sakant, ekonominiu požiūriu paliko gana neblogą situaciją. Tačiau dabartinė Vyriausybė paveldėjo ir apkarpytas algas bei pensijas, kurias turės atstatyti, kaip anuomet konservatorių valdžios įsipareigojimą grąžinti indėlius“, – konstatuoja A. Krupavičius.

Algų sumažinimą pateisina

Pastarojo meto situacija 1996-uosius primena ir politikos apžvalgininkui Rimvydui Valatkai. Tačiau tiek A. Krupavičius, tiek R. Valatka mano, kad valstybės tarnautojų, teisėjų atlyginimų mažinimo atveju kitokio pasirinkimo A. Kubiliaus Vyriausybė beveik neturėjo.

„Šią situaciją galima pavadinti déjà vu, tačiau pastarasis atvejis – komplikuotesnis, nes į jį įsipainiojo Konstitucinis Teismas (KT). Mano galva, KT neturėtų aiškinti ekonomikos, jis turėtų aiškinti, ar įstatymai atitinka Konstituciją. Tačiau KT į šį kelią pastūmėjo ne kas kita, kaip politikai. Šiuo atveju kaltų ieškoti reikėtų ir tarp socialdemokratų, kurie, būdami opozicijoje, ir patys dėl algų kreipėsi į KT, manydami šitaip patiksiantys tautai“, – pažymi R. Valatka.

Savo ruožtu KT teisėjas Dainius Žalimas aiškina, kad politikai, priimdami įstatymo pataisą, galėjo nustatyti ir mažesnius nei iki krizės atlyginimų dydžius, KT jų neįpareigojo atstatyti ikikrizinių.

„Tik su sąlyga, kad proporcingai. Mažiau negu iki krizės, bet proporcingai. Tai buvo turėta omeny. Tai nebuvo padaryta, bet čia įstatymų leidėjo diskrecija“, – LRT.lt aiškino D. Žalimas.

A. Krupavičiaus manymu, A. Kubiliaus sprendimas dėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio buvo socialiai teisingas, nes atlyginimai buvo mažinami taikant progresyvumo principą, tačiau politologas įžvelgia kitų ydų.

„Reikia pastebėti, kad A. Kubiliaus Vyriausybė buvo viena pirmųjų Europoje, sumažinusi pensijas ir karpiusi išmokas labiausiai pažeidžiamoms socialinėms grupėms. Ši A. Kubiliaus Vyriausybės sprendimų dalis buvo išties ydinga“, – sako A. Krupavičius.

Indėlių grąžinimą kritikuoja

Pasak pašnekovų, konservatoriaus Gedimino Vagnoriaus bei jo vadovaujamos Vyriausybės pažadas grąžinti rublinius indėlius buvo taktinis ėjimas rinkimams laimėti. Ši iniciatyva Tėvynės sąjungai praskynė kelią į valdžią, tačiau Lietuvą ilgam įklampino į krizę.

„Lietuva nebuvo pasiruošusi 1998 m. Rusijos krizei: iš Vyriausybės sklido ramybė ir pasitikėjimas, ilgą laiką nebuvo reaguojama į galimą jos poveikį. Dėl to Lietuva iš sunkios ekonominės situacijos kapstėsi ilgiausiai, palyginti su visomis šalimis Vidurio ir Rytų Europoje“, – pabrėžia A. Krupavičius.

Politologas neabejoja, kad  tokie G. Vagnoriaus Vyriausybės sprendimai buvo priimti ne pagal tuometinės Lietuvos valstybės kišenę. Jei indėlių grąžinimo lėšos būtų buvusios panaudotos investicijoms į ekonomiką, Lietuvos ekonomikos augimas būtų spartesnis ir rezultatyvesnis.

„Lietuva apskritai yra vienintelė šalis pasaulyje, grąžinusi rublinius indėlius. Kai pas mus kalbama, kad Estija mus aplenkė dėl to, kad jų valdžia geresnė, daugiau inovacijų, aš su tuo kategoriškai nesutinku. Vienintelis skirtumas tarp Lietuvos ir Estijos tas, kad Lietuva grąžino rublinius indėlius, Estija – ne. Išveskite skirtumą, įveskite tuos pinigus į ekonomiką ir pamatysite, kad skirtumo tarp estų ir lietuvių nebūtų buvę“, – antrina R. Valatka.

Kaip to buvo galima išvengti?

Paklaustas, iš kur atsirado sunkiai įgyvendinamų įsipareigojimų ir taisytinų sprendimų paveldėjimo iš konservatorių valdžios tendencija, A. Krupavičius suranda vieną bendrą vardiklį: „Abiem atvejais konservatoriai turėjo tą patį finansų ministrą – Algirdą Šemetą. Ir vienu, ir kitu atveju viešųjų finansų politika nebuvo vykusi. Tiesa, 2008 metais krizei ne itin ruošėsi ir tuometinė G. Kirkilo Vyriausybė. Tačiau 1998 metais kilus Rusijos krizei, Lietuva apskritai nebuvo pasiruošusi, tad iš krizės kapstėsi ilgiausiai.“

Anot R. Valatkos, abiem atvejais netinkamų sprendimų bei neigiamų pasekmių buvo galima išvengi. Finansinių sunkumų sukėlusių įsipareigojimų grąžinti rublinius indėlius nereikalavo net tauta, apie tai pasisakiusi referendume, kuriame idėjai nebuvo pritarta. Tad konservatoriams paprasčiausiai būtų pakakę nepriimti populistinių sprendimų, tvirtina R. Valatka.

Kalbėdamas apie valdininkų algų atstatymą, politikos apžvalgininkas įžvelgia ir pačių socialdemokratų kaltę. R. Valatkos manymu, pastarieji iš konservatorių Vyriausybės paveldėjo pareigą priimti tokius sprendimus, kokių patys pageidavo.

„Jei socialdemokratai su panašiais į juos nebūtų kreipęsi į KT, šis nebūtų padaręs tokio juokingo išaiškinimo. Visiems šiandien būtų gerai. Galbūt Vyriausybė būtų pamačiusi, kad biudžetas pasipildė tiek, kad ir algas galima padidinti, nesiejant jų su prieškriziniais dydžiais. Vadovaujantis sveiku protu, o ne populizmu, abiejų dalykų buvo galima lengvai išvengti“, – tikina R. Valatka.