Pandemija pakeitė tiesioginio bendravimo būdus ir Europos Parlamente, bet darbo intensyvumas dėl to nė kiek nesumažėjo. A. Kubilius rengia pagrindinį EP pranešimą dėl ES ir Rusijos santykių vystymosi krypčių, dėmesio centre išlieka Baltarusijos situacija. Atidžiai stebi ir Lietuvos aktualijas.

– Kaip pandemija koreguoja EP darbotvarkę?

– Tai netikėtas išbandymas pasauliui, Europai, mums visiems. Nuo praėjusių metų pavasario Europos Parlamentas perėjo prie nuotolinio darbo. Dabar jau pajuokaujame, kad po pandemijos gali būti sunku grįžti prie normalaus, nenuotolinio darbo.

Nuotolinis darbas turi savo specifiką, pasigendi tiesioginio bendravimo su kolegomis, su bendražygiais, bet atsivėrė daug naujų galimybių. Pasidarė lengva organizuoti įvairiausius pasitarimus, seminarus, konferencijas, kviečiantis dalyvius iš viso pasaulio. Tarp jų – Rusijos demokratus, Baltarusijos kovotojus už demokratiją. Tai duoda naują impulsą, suteikia daug dinamikos svarstymuose. Išsiugdyti gebėjimai naudotis interneto priemonėmis išliks svarbūs ir pasibaigus pandemijai.

– Europa pasigenda spartesnių vakcinavimo tempų. Kodėl taip yra?

– Reikia suprasti, kad vakcinavimo sparta priklauso nuo dviejų dedamųjų. Viena – kaip šalies viduje tvarkomės, ar visas vakcinas panaudojame, ar yra miestų, rajonų, kuriuose žmonės vengia vakcinavimo? Antra – ar gauname pakankamai vakcinų?

Vakcinų tiekimas priklauso nuo gamintojų. Gamybos augimo tempų nesiimu nagrinėti. Bet teko skaityti, jog amerikiečių gamintojai jau turi gerokai daugiau vakcinų, nei šaliai reikia. Jeigu mes vis dar svarstome vakcinų deficito klausimą, tai JAV jau svarsto, ką darys su jų pertekliumi. Manau, kad ir Europa, nors ir vėluodama, tokią stadiją pasieks, nes farmacijos įmonės vysto pajėgumus.

– Kaip EP vertina ES santykius su Rusija?

– Europos kontinento rytinėje dalyje – Rusijoje, Baltarusijoje – yra prasidėję rimti pokyčiai. Žmonės nebenori gyventi su tais pačiais autoritariniais režimais, kurie gyvuoja po 20–25 metus. Matome, kaip A. Lukašenka, o dabar ir V. Putinas, žiauriai susidoroja su tais, kurie nori pokyčių. Akivaizdu, kad Europos Sąjunga negali likti nuošalyje ir turi galvoti, kaip padėti tų šalių piliečiams, kurie siekia permainų, ginti žmogaus teises, demokratines teises.

Matau ir istorines tendencijas – nors lėtai, bet demokratinės nuostatos nuosekliai slenka į kontinento rytinę pusę. Mes pirmieji pradėjome vaduotis iš autoritarinio režimo, po to sekė Sakartvelas, Ukraina, Armėnija, dabar pajuda Baltarusija. Matydamas tą 30 metų procesą, neįžvelgiu priežasčių, kodėl turėtume manyti, kad demokratija negalima Rusijoje.

Europos kontinento rytinėje dalyje – Rusijoje, Baltarusijoje – yra prasidėję rimti pokyčiai. Žmonės nebenori gyventi su tais pačiais autoritariniais režimais, kurie gyvuoja po 20–25 metus.

Man EP tenka atsakomybė ruošti pranešimą ES ir Rusijos santykių galimo vystymosi klausimu. Daugiausia dėmesio bandome skirti tam, kaip ES ir JAV kartu padėtų to regiono žmonėms, kad jų šalys kuo sėkmingiau judėtų link demokratijos.

Pirmiausia siūlome taikyti instrumentus, kad režimai nepersekiotų demokratinių jėgų. Tie instrumentai – sankcijos. Sankcijų politika turi būti stiprinama, griežtinama ir įgyvendinama efektyviau. Antra, svarbu parama Rytų partnerystės šalims, kurios yra tarp ES ir Rusijos. Tokioms, kaip Ukraina, Sakartvelas, Moldova. Kad jų vystymosi sėkmės, suartėjimo su Europos Sąjunga pavyzdys būtų įkvepiantis ir Rusijos žmonėms. Juolab permainų siekiantiems Baltarusijos žmonėms.

Siūlome aiškiai, strategiškai kalbėti apie tai, kaip atrodys ES santykiai su demokratine Rusija, kai ji tokia taps. Kokios laikysimės politikos: bevizio režimo, laisvos prekybos ir kitų ekonominio bendradarbiavimo instrumentų, kuriuos ES siūlytų demokratinei Rusijai. Tokia strategija galėtų būtų įkvėpimas Rusijos žmonėms siekti permainų.

Su kolegomis Europos Parlamente ir su nacionaliniais parlamentais keliame pagrindinį klausimą, kad pasaulio lyderiai G-7 grupėje, Europos Sąjungos lyderiai kartu su JAV lyderiais turi susitarti dėl aiškios strategijos: kaip padėti Baltarusijos žmonėms per artimiausius metus (o geriausia iki rudens) pasiekti tai, ką A. Lukašenkos režimas iš jų pavogė – t.y. demokratinius rinkimus. Kad tokie rinkimai būtų surengti ir būtų laisvi, turi būti paleisti politiniai kaliniai. Tai pagrindiniai baziniai reikalavimai. Mes tuos klausimus keliame Europos Parlamente ir kitose ES institucijose. Tai didelis EP atsakomybės, o taip pat šalių narių nacionalinių parlamentų, tarp jų ir Lietuvos, atsakomybės klausimas.

– Lietuvos Vyriausybė dirba jau daugiau nei 100 dienų. Kaip tą pirmąjį šimtadienį vertintumėte, ypač kad pats esate buvęs Premjeru?

– Prisiminkime, kad šiai Vyriausybei teko sudėtinga situacija, nes buvusi Sauliaus Skvernelio Vyriausybė nesugebėjo suvaldyti pandemijos antrosios bangos. Tad Ingridos Šimonytės Vyriausybės šimtadienio rezultatus galime vertinti pagal tai, kaip atrodo pandeminė situacija. Antroji banga buvo suvaldyta, kai aplink šalys – Lenkija, Estija, Slovakija, Čekija – skęsta jau trečioje bangoje. Lietuvoje dar sugebama atsilaikyti, nors jau yra neramių signalų. Manau, Vyriausybė šį pagrindinį darbą atlieka pakankamai efektyviai. Daug kas mėgsta kritikuoti, kad ne taip kovoja su pandemija. Bet čia, kaip krepšinyje, kiekvienas tampa geriausiu treneriu ir specialistu, nors niekam nėra tekę susidurti su tokia situacija.

– Karantino fone jau antrą kartą laukiame šv. Velykų, kuo Jūsų šeimai ši šventė išskirtinė, ar jos laukiate?

– Ne tas žodis, kaip laukiame. Grįžome šventėms namo į Lietuvą, nes tris mėnesius, vengdami skrydžių ir galimybių pasigauti virusą, su žmona gyvenome Briuselyje. Aišku, kad ir per šias Velykas reikia laikytis visų atsargumo ir karantino taisyklių, anūkus dovanos gali pasiekti ir netiesioginiu būdu. Bet jau turbūt galime gyventi su viltimi, kad kitos Velykos bus be kaukių ir karantino suvaržymų. Visiems linkiu tos vilties, kantrybės, sveikatos ir tikėjimo, kad bendrą ne tik mūsų, bet ir viso pasaulio, bėdą įveiksime.