– Pirmoji kadencija EP jau eina į pabaigą. Per šį laiką turėjote daugybę susitikimų su įvairiais žmonėmis. Su kuo pavyko užmegzti ryšių?

– Pavyko pasiekti pačias įvairiausias auditorijas ir Lietuvoje, ir, netiesiogiai, bet visoje Europoje. Pagal mūsų sąrašą išrinkti nariai iš karto prisijungė prie Europos liaudies partijos frakcijos, kuri – didžiausia EP. Joje yra bent po vieną visų ES valstybių atstovą, tad išreikšdami politinę valią iš tiesų galime atstovauti įvairioms valstybėms ir mus jungiančioms vertybėms, galime siųsti bendrą frakcijos poziciją EP, o kartu ir visoms ES tautoms.

Mano tikslas – pasiekti skirtingų pažiūrų lietuvius, kurie gyvena tiek Lietuvoje, tiek ir kitose valstybėse, todėl esu susitikęs su šimtais bendruomenių.

– Kalbant apie šių dienų įvykius, visų akys krypsta į Izraelį ir „Hamas“. EP taip pat buvo priėmęs rezoliuciją, kuri smerkia „Hamas“ terorą. Kaip jūs vertinate šį konfliktą?

– Įvykiai labai dinamiški. Net ir priimant rezoliuciją buvo daug įtampų. Europos liaudies partijos nuomonė dažnu atveju sutampa su lietuvių pozicija, kad „Hamas“ užpuolė Izraelį ir ši šalis yra nukentėjusioji, tad turi teisę gintis. Paprastai jau EP salėje yra tik balsuojama, bet šios rezoliucijos atveju buvo sustabdytas posėdis ir paskutinę minutę pasiūlytas kompromisas, leidęs priimti ją 500 (apvalus simbolinis skaičius!) balsų. Rezoliucija iš tiesų labai kompromisinė, įtikusi pačių įvairiausių pažiūrų atstovams. Visgi ES išliko nerimas dėl galimo konflikto eskalavimo. Juk yra veikėjų, kuriems tai tinka, kad ir Iranas. Be to, matomas suaktyvėjimas Libano pasienyje, kur veikia „Hezbollah“ grupuotė. Dabar būtina stebėti, kad konfliktas Artimuosiuose Rytuose neišsiplėtotų. Ne tik stebėti, bet ir dėti aktyvias diplomatines pastangas. Tai mes šiomis dienomis ir stebime.

– Tačiau yra ir vadinamųjų užšaldytų konfliktų, pvz., Kalnų Karabache, Pietų Osetijoje ir pan. Kas už šiuos konfliktus atsakingas ir kaip ES galėtų tai padėti išspręsti?

– Visiškai akivaizdu, kad už konfliktus buvusioje Sovietų Sąjungos erdvėje atsakinga Rusija. Šios teritorijos, nors žemėlapyje atrodo labai nedidelės, bet yra tiksinčios bombos ir vieną dieną sprogsta. 2008 m. tą teko patirti Sakartvelo teritorijoje. Pietų Osetija, Abchazija, Rusijos remiamos, atskilo. Gal ne visi atkreipėme dėmesį – prieš kelias savaites apsišaukėliška Abchazijos valdžia suteikė Rusijai galimybę uostus naudoti kariniais tikslais.

Su liūdesiu tenka stebėti paradoksą: dėl karo Ukrainoje Rusija pagrįstai vadinama teroristine, tačiau Kalnų Karabacho konflikte tarp Azerbaidžano ir Armėnijos visi tarsi užsimerkia, ir ta pati Rusija ten jau pristatoma kaip neva taikdarė. Tai ji ilgus dešimtmečius ten ir veikė kaip savo kieme ir suveikė taip, kad armėnai liko be karinės paramos, taikiems gyventojams teko paniškai bėgti iš Kalnų Karabacho. Regione ir toliau neramu, reikia stebėti situaciją ir pagal galimybes daryti įtaką.

– Kaip ES galėtų čia daryti įtaką?

– Pirmiausia, diplomatine galia, nes į Europos valstybių balsą negali būti neįsiklausoma. Be to, tam tikras minkštosios galios instrumentas visada yra tarptautinė prekyba. Reikia aiškiai komunikuoti, kad jei kuri valstybė elgsis ne pagal tarptautinę teisę, nepaisys žmogaus teisių, juolab kėsinsis į kaimynines teritorijas, tokiu atveju bus kalbama, ar ta šalis gali prekiauti su ES. Globaliai žiūrint, bet kuri valstybė nori prekiauti su Europa ir prekyba su ES duoda didelę ekonominę naudą.

– Visgi pasitaiko, kai trečiosios šalys bando šantažuoti ES dėl prekybos sutarčių. Kaip apsaugoti Europos rinką nuo tokių atvejų?

– Kelią užkirs neseniai EP priimtas reglamentas, kuris skirtas kovai su trečiųjų šalių ekonomine prievarta ES bendrosios rinkos veikėjų atžvilgiu. Lietuva yra vienas ryškiausių pavyzdžių, kai Kinija prieš mūsų šalį buvo ėmusi taikyti tokius veiksmus. Kinija motyvavo tuo, kad Lietuvoje buvo įsteigta Taivaniečių atstovybė. Tačiau iš tiesų, mano nuomone, tai buvo tik pretekstas. Tikroji priežastis – Vidurio Rytų Europai buvo pasiūlytas kitoks santykių formatas negu su ES kaip visuma (vadinamasis 17+1). Lietuva įžvelgė Kinijos kėslus ir pasitraukė iš tokio susitarimo. Paskui mus išstojo ir Latvija, Estija. Būtent čia buvo Kinijos kerštas, kurio vedama ji užblokavo lietuviškų prekių patekimą į savo rinką.

Suprantama, kad kuri nors kita šalis, ar ta pati Kinija, gali lygiai taip pat užsipulti kitą valstybę ar ES veikiančią firmą ir taip sudaryti nepalankias prekybos sąlygas, todėl reglamente būtent nurodoma, kas tokiu atveju grėstų šantažuojančiai valstybei. Tokiu atveju įsijungia atitinkami ES mechanizmai, taikomos atsakomosios priemonės. Be to, reglamente numatytos ir galimos kompensacijos, jei buvo padaryta ekonominė žala ES valstybei ar čia veikiančiai įmonei.

– Jūsų nuomone, ar ES reikia vystyti prekybą Centrinėje Azijoje?

– Reikia visokių prekybos krypčių. Centrinė Azija – didelė ir įdomi rinka. Be to, ji tarsi įstrigusi tarp Rusijos ir Kinijos, tad natūralu, kad ES nenori užleisti pozicijų ir siekia čia taip pat turėti įtakos. Pvz., glaudžiau numatoma bendradarbiauti su Uzbekistanu, kuriame, tiesa, daugybė įvairiausių problemų, bet jau ratifikuotos pagrindinės žmogaus teisių konvencijos, tad regima pažanga, kuri leidžia ES įvesti palankų prekybos režimą ir bendradarbiauti. Aš buvau atsakingas Europos liaudies partijos frakcijos atstovas už Uzbekistano klausimą Tarptautinės prekybos komitete.

– Netyla kalbos, kad būtent šios šalys padeda Rusijai apeiti ES taikomas sankcijas.

– Taip, ES gali pasakyti, kokios prekės buvo išvežtos iš ES valstybių, tačiau negalima paneigti, kad jos nepasiekia gavėjų Azijoje ir „dingsta“ pakeliui Rusijoje. Ypač tai svarbu turint omenyje dvigubos paskirties prekes, kurios gali būti naudojamos ir kare. Sudėtinga susekti prekės judėjimą už ES ribų, bet būtina tokius mechanizmus kurti, kad trečiosios šalys negalėtų apeiti sankcijų.

Rusijai įvestos sankcijos neparklupdė jos ekonomikos, kaip to norėjosi tikėtis, tačiau tikrai daro įtaką. Vienuoliktame sankcijų pakete būtent ir sutelkiamas dėmesys į tai, kad jos nebūtų apeinamos. Dabar Europos Komisija siūlo dar vieną sankcijų paketą.

– Kokias matote ES plėtros galimybes?

– Pasisakau labai radikaliai, kad, nepaisant milžiniškų griovimų, kuriuos Rusija tęsia Ukrainoje, dėl karo prastėjančios aplinkosaugos sistemos, turime Ukrainai suteikti aiškias perspektyvas dėl stojimo į ES. Pritariu, kad jau gruodį turėtų būti pradėtos derybos su Ukraina, Moldova, galbūt ir Sakartvelu. Abstraktaus kandidačių statuso negana, turi prasidėti konkretūs veiksmai. Beje, šios šalys puikiai supranta, kad nuolaidų nebus ir, jei jos norės tapti visavertėmis ES narėmis, reikės savo valstybėse taikyti ES teisę visa apimtimi. Derybų pradžia būtų stiprus signalas pasauliui, kad joks karas nesustabdo proceso tapti ES dalimi.

– Briuselyje pristatote tarptautinę parodą „Helsinki to Kyiv: Back to the Future“. Kuo ši istorinės atminties ekspozicija svarbi šiandien?

– Ji iš tiesų orientuota ne tik į praeitį, bet ir į šias dienas, ir į ateitį, nes erdvėje nuo Baltijos iki Kyjivo tebeišlieka panašūs saugumo iššūkiai, kaip ir prieš 100 metų. Destabilizuojantis faktorius tas pats – Rusija, tada sovietinė, dabar posovietinė. Atsispirti įmanoma tik imantis kolektyvinės gynybos. Ligi šiol tai tik iš dalies pavykdavo, o Rusijos pradėtas agresyvus karas Ukrainoje verčia vėl permąstyti saugumo būklę ir perspektyvas. Laikai keičiasi. Iš tiesų keista, kai pagalvoji, kad Lietuva, Latvija, Estija jau yra NATO senbuvės, o Suomija – naujokė ir ji labai svarbi, nes turi didelę karinę galią. Ukraina, įgijusi kovos patirties, taip pat kitaip neįsivaizduojama kaip perspektyvi NATO narė. Saugumą šioje erdvėje galime pasiekti visiems laikams tik veikdami kartu.

Už prieigą prie šios išskirtinės archyvinės medžiagos dėkoju Kauno regioninio valstybės archyvo vadovui Gintarui Dručkui, kurio rengta paroda sudaro pagrindą dabartinei ekspozicijai.