Patiems vokiečiams jis gerbtinas dėl įvairių kitų nuopelnų, o visai Europai – kaip kovos už demokratiją simbolis. Ta proga jo gimtinėje Butenhauzene buvo surengta dvi dienas trukusi Demokratijos šventė, kurios organizatoriai išmaniai supynė politikos istoriją su šiandiena ir aktyviai įtraukė bendruomenę. Kaip nenuilstantis kovotojas už M. Erzbergerio atminimo įamžinimą, į šventę buvau pakviestas ir aš. Juolab juk toks požiūris į praeitį, dabartį ir ateitį man kaip tik artimas! Vietos valdžia parodė ir dėmesį Lietuvai – gimtajame M. Erzbergerio name-muziejuje eksponavo mano padovanotą Vasario 16-osios Akto plieninę kopiją.
M. Erzbergeris – nuo paprasto žmogaus iki Europos demokratijos simbolio
M. Erzbergeris vokiečiams svarbus dėl daugelio priežasčių. Jis į politiką atėjo iš paprastų žmonių – kilęs iš nedidelio miestelio Švabijos Alpėse, Viurtembergo žemėje. Tai anuomet kėlė natūralių klausimų – iš ko gi gyventi paprastam politikui, Reichstago nariui? Juk ne princas! M. Erzbergeris siekė sureikšminti parlamento, rinktųjų politikų vaidmenį – tai nebuvo lengva, ypač prasidėjus Didžiajam karui.
Jis buvo nepaprastai energingas politikas. Pats organizavo politinių leidinių leidybą, iki išnaktų dėliodavo tekstus, kad ryto dienraščiuose jie pasiektų skaitytojus. Todėl nestebina, kad Vasario 16-osios tekstas Berlyno spaudoje pasirodė jau vasario 18-ąją – M. Erzbergerio dėka! Tiek laiko ir teprireikė, kad tekstas būtų atgabentas geležinkeliu iš Vilniaus. Dabar mes, politikai, turėdami po ranka informacines technologijas, ne kiekvieną vakarą suspėjame tai padaryti.
Be šio indėlio į Lietuvos nepriklausomybę, M. Erzbergeris buvo ir moderniosios Vokietijos kūrėjas. Jis tapo vicekancleriu ir finansų ministru po Pirmojo pasaulinio karo, inicijavo mokesčių reformas, prisidėjo prie geležinkelių nacionalizavimo. Kaip įgaliotas Reicho atstovas 1918 m. pasirašė paliaubas Armistice, užbaigusias karą tarp Vokietijos ir Antantės valstybių. Dėl demokratinių pažiūrų tapo dešiniųjų ekstremistų taikiniu – 1921 m. jį nužudė teroristinė grupė „Organisation Consul“.
1918 m. lapkritį Vokietija jau buvo pralaimėjusi karą. M. Erzbergeris, turėdamas Vyriausybės įgaliojimus, vadovavo delegacijai, kuri lapkričio 8 d. Kompjenė miško aikštelėje pateko į sąjungininkų vyriausiojo vado maršalo Ferdinando Focho vagoną (Nr. 2419D). Čia jiems buvo įteiktos paliaubų sąlygos – ne derybos, o ultimatyvūs reikalavimai, kuriuos reikėjo priimti per 72 valandas. Paulius fon Hindenburgas ir Erichas Ludendorffas patvirtino, kad karinis pasipriešinimas nebeįmanomas, tad M. Erzbergeriui teko pasirašyti dokumentą, kuris vokiečiams atrodė kaip žeminantis diktatas. Tai įvyko 1918 m. lapkričio 11 d. 5 val. ryto. Paliaubos įsigaliojo 11 val. ir ginklai nutilo.
Paties vagono istorija tapo savotišku XX a. simboliu. Prancūzai jį eksponavo kaip savo pergalės Didžiajame kare relikviją. 1940 m. birželio 22 d. nacių Vokietija pasirūpino, kad Prancūzijos kapituliacijos aktas būtų pasirašytas būtent tame pačiame vagone. Po karo originalus vagonas buvo sunaikintas, o 1950 m. Kompjenė memoriale pastatytas identiškas tos pačios serijos vagonas (Nr. 2439D, pervardytas į 2419D). Vėliau išlikę originalo fragmentai perduoti muziejams, tarp jų – ir M. Erzbergerio gimtinės muziejaus dispozicijai.
M. Erzbergeris tuo metu jau ėjo ministro pareigas, todėl būtent jam teko sunki ir politiškai pavojinga misija – pasirašyti Vokietijai itin nepalankias Kompjenė paliaubų sąlygas. Nors tai buvo ne formali kapituliacija, bet laikinų paliaubų aktas, visuomenė jį suvokė kaip žeminantį pralaimėjimo dokumentą. M. Erzbergeris dar 1917 m. buvo užmezgęs glaudžius ryšius su Lietuvos Tarybos nariais, o kai mūsų valstybės laisvė pakibo ant plauko, būdamas Vokietijos finansų ministru, jis suteikė Lietuvai finansinę paramą. Tačiau kartu jis patyrė kraštutinių dešiniųjų pjudymą ir nujautė, kuo tai baigsis. „Kulka jau paleista“, – sakė jis. Taip ir įvyko – 1921 m. M. Erzbergeris buvo nužudytas.
Mano pažintis su M. Erzbergeriu
Mano asmeninės žinios apie M. Erzbergerį kaupėsi pamažu ir tebesikaupia. 2017-aisiais Koblenco archyve išstudijavau viską, kas išlikę iš jo archyvo: susidomėjimą povandeniniais laivais (šiandien turbūt būtų – dronais), katalikiškomis valstybėmis (tarp jų – Lietuva), tikrovišką jo mirties aprašymą. Kitą archyvo dalį, atėjus į valdžią Adolfui Hitleriui, palikuonys turėjo susiprasti viešai sudeginti. Vis dėlto Štutgarto archyve radau nesudegintą fragmentą – M. Erzbergerio 1918 m. laiškus hercogui Wilhelmui von Urachui, pretendentui į Lietuvos sostą. Man M. Erzbergeris svarbus ir kaip Lietuvos istorijos rėmėjas. Būtent tokios asmenybės kaip M. Erzbergeris rodo, kad mūsų valstybės atkūrimas buvo ne tik vidaus pastangų, bet ir tarptautinės paramos vaisius.
Demokratijos šventė rugsėjo 20–21 d.
Šių metų Demokratijos šventėje Miunsingene dalyvavo daugybė veikėjų: Miunsingeno meras Mike’as Muenzingas, Badeno-Viurtembergo žemės parlamento pirmininkė Muhterem Aras, Europos Parlamento (EP) narys Norbertas Linsas (jo prosenelis taip pat buvo deputatas M. Erzbergerio laikais), istorikas dr. Christoferis Dowe ir aš. Kalbėta apie Veimaro respubliką ir šiandienos demokratijos iššūkius, apie melagingų žinių pavojų ir stiprios rankos iliuziją.
Šventės žanrai buvo įvairūs – nuo diskusijų ir pranešimų iki parodų ir bendruomeninių iniciatyvų. Rengėjai, mane pristatydami, sklandžiai susiejo mano ryšį su M. Erzbergeriu, su istorija ir dabartimi, o per mane – ir su Lietuva, – salėje nuaidėjo plojimai.
2022 m. Briuselyje, EP, buvo įamžintas M. Erzbergerio atminimas. Viena iš salių yra pavadinta jo vardu. Kartu atidengtas unikalus Lietuvos simbolis: ant metalo plokštės išgraviruotas Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Aktas lietuvių ir vokiečių kalbomis su prierašu, pabrėžiančiu M. Erzbergerio indėlį į Lietuvos nepriklausomybės siekį.
Vasario 16-osios Akto klajonės
Vasario 16-osios Akto kelias glaudžiai susijęs su Vokietijos istorija. Jo originalas buvo blaškomas: 1918 m. vasario 16-ąją jį paėmė Jurgis Šaulys, perdavė Eckartui von Boninui, o kovo 23 d. dokumentas jau naudojamas Berlyne kaip priemonė siekiant Lietuvos pripažinimo. Vėliau – Tiubingene, Bonoje, Berlyne, kol galiausiai 2017-aisiais vėl atrastas ir 2018-aisiais penkeriems metams buvo grįžęs į Lietuvą.
Man to nepakako. Užsakiau tris plienines Akto kopijas ir paleidau jas į pasaulį. Viena eksponuojama gimtajame Kaune, antra – Briuselyje, prie M. Erzbergerio vardo salės. Trečioji buvo dingusi, kol kolega N. Linsas savo automobiliu nugabeno ją į Butenhauzeną! Dabar ji įsprausta į ekspoziciją M. Erzbergerio gimtajame name, šalia jo nužudymo eksponatų. Plienu atsikratyti sunku – kaip ir Akte užkoduotomis idėjomis.
Šios idėjos gražiai sutampa: Akto signatarų, M. Erzbergerio ir, tikiu, mūsų visų. Todėl dabar aš – ne tik kuklus Akto radėjas, bet ir plieninių Akto kopijų kelionių prižiūrėtojas. Kartą paleidęs ką nors į pasaulį privalai rūpintis iki pabaigos.
Naujausi komentarai