Vasario 16-osios išvakarėse Kauno istorinėje prezidentūroje pristatyta Ingridos Jakubavičienės monografija "Seserys. Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė" iš karto sulaukė didžiulio dėmesio.

Gimė bajorų šeimoje

Autorės nuomone, skaitytojų dėmesį lėmė noras žinoti tiesą apie garsiąsias seseris, nes iki šiol apie jas visuomenėje sklandė įvairių gandų, kuriems talkino sovietmečiu sukurtas neigiamas šių garsių moterų įvaizdis.

Kokios iš tikrųjų buvo Chodakauskaitės, stovėjusios prie Lietuvos nepriklausomybės lopšio, o vėliau aktyviai dalyvavusios visuomeniniame valstybės gyvenime?

Jadvyga ir Sofija Chodakauskaitės užaugo lenkiškoje Panevėžio srities bajorų šeimoje. Vaikystėje išmokusios lietuvių kalbą, sesės pasuko lietuvių tautinio judėjimo keliu. Anot monografijos autorės, tam įtakos greičiausiai turėjo jų giminystė su Gabrielės Petkevičaitės-Bitės tėvais, draugystė su Jono Jablonskio šeima, kitais lietuvių švietėjais.

Po gimnazijos – prie altoriaus

Dešimtmetė Sofija su būsimuoju vyru, 21 metų Antanu Smetona, susipažino, kai šis, rekomenduotas J.Jablonskio, 1895 m. vasarą atvyko pas Chodakauskus mokyti jų sūnaus. Tada tarp jaunutės Sofijos ir Antano užsimezgė draugystė. Vos tik baigusi Mintaujos gimnaziją Sofija sulaukė pasiūlymo tuoktis.

A.Smetona buvo kilęs iš neturtingos ūkininko šeimos, gimęs ir užaugęs paprastoje sodžiaus trobelėje, todėl anksčiau tokia nelygi santuoka būtų buvusi vadinama mezaliansu. Laimė, išsilavinimui įgijus didesnės svarbos nei mėlynasis kraujas, neturtingi, bet išsilavinę vyrai tapo bajorų šeimose pageidaujamais jaunikiais.

Po vestuvių devyniolikmetė Sofija su trisdešimtmečiu vyru, Žemės banko tarnautoju, persikėlė gyventi į Vilnių. 1905 m. porai gimė dukra Marija Danutė, o 1906 m. – antra dukra Birutė, kuri trejų metukų mirė nuo smegenų uždegimo. Abiejų mergaičių sveikata kūdikystėje buvo silpna, todėl Sofijai teko patirti daug skaudžių išgyvenimų.

A.Smetona savo draugams guodėsi: "Amžinai neturiu pinigų. Tos vaikų ligos, šie metai mane ėste ėda." Šeimai buvo sunku ir psichologiškai, ir finansiškai, mat Marytę teko vežti į Peterburgą gydyti. Išgyvenę dukrelės Birutės netektį Smetonos 1913 m. susilaukė sūnaus Juliaus Rimgaudo.

Budėdama prie sergančių vaikų Sofija ne kartą galvojo apie piktą likimą, kadangi artimų giminaičių (jos tėvai buvo pusbrolis ir pusseserė) santuokų padariniai – silpna palikuonių sveikata. Anksti susidūrusi su motiniškais rūpesčiais, Sofija galėjo suprasti ir kitų patiriamą vargą bei skausmą, tapo aktyvi visuomenininke, daug dėmesio skyrė ligonių, našlaičių, motinų ir vaikų problemoms.

Mokėjo derėtis su vokiečiais

Kai A.Smetona, paniręs į visuomeninį darbą, negalėjo tinkamai aprūpinti savo šeimos, nuo nepriteklių gelbėjo Sofijos pajamos iš jai priklausančio dvaro. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Vilnių užėmė vokiečiai, tačiau Smetonų šeima nepaliko miesto.

Šiuo laikotarpiu iškyla Juozo Tūbelio figūra. A.Smetonos bičiulis aktyviai padėjo Lietuvių draugijai nukentėjusiesiems nuo karo šelpti.

Šią visuomeninę organizaciją aktyviai rėmė ir S.Smetonienė. Gerai mokėdama vokiškai, ji iš okupacinės valdžios gaudavo dešimtis leidimų tautiečiams grįžti į šalį, vienui viena arkliais kinkytu vežimu iš Alytaus ir Daugų gabeno Vilniaus varguoliams maisto. Karui baigiantis likimo nuskriaustiesiems dalijo kariuomenės sandėliuose aptiktas maisto atsargas, drabužius. Toks neįprastas moters aktyvumas, gebėjimas derėtis su vokiečiais kėlė įvairų apkalbų.

Mergino A.Voldemaras

Tuo metu Jadvyga Chodakauskaitė išvyko studijuoti į Sankt Peterburgą. Bestuževo aukštuosiuose kursuose sėkmingai filologiją ir istoriją studijavusi Jadvyga įsidarbino ten veikusioje lietuvių gimnazijoje. Pasakojama, kad studentę vadovėliais šelpė šiuose kursuose dėstęs ir ją įsimylėjęs Augustinas Voldemaras.

Jadvyga tapo pirmąja moterimi, kuri dėstė Rusijos aukštojoje mokykloje. Būsimoji Lietuvos ministro pirmininko žmona 1917 m. Sankt Peterburge buvo išrinkta į Lietuvių tautos tarybą, o po 1917 m. bolševikų revoliucijos grįžo į Lietuvą ir vėl apsigyveno pas Smetonas.

Seserų gyvenimas 1918–1920 m. buvo įspūdingas, ypač Jadvygos. Jai teko dirbti A.Voldemaro vadovaujamoje Užsienio reikalų ministerijoje, iš kur greitai buvo pasiųsta į Šveicarijos sostinę Berną spaudos ir propagandos reikalais. Čia ji vokiečių kalba leido laikraštį "Naujoji Lietuva". Dar svarbesnis vaidmuo jai teko Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo istorijoje.

Nepriklausomybės Akto vertėja

Jaunai ir žaviai spaudos darbuotojai J.Chodakauskaitei Vilniuje romantiškus jausmus puoselėjo čia dirbęs vokiečių žurnalistas. Tai jis 1918 m. prižadėjo merginai perduoti vokiečių laikraščiams Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, kuris buvo išspausdintas vokiečių konfiskuotame "Lietuvos aide". Spaustuvėje gauti keli šio laikraščio egzemplioriai su Jadvygos išverstu į vokiečių kalba Akto tekstu buvo slapta perduoti minėtam vokiečiui žurnalistui, o šis išvežė juos į Vokietiją. Taip Europa ir visas pasaulis sužinojo apie paskelbtą Lietuvos valstybės nepriklausomybę.

J.Chodakauskaitė dalyvavo ir kituose svarbiuose politiniuose kuluaruose.

Laviruodama sudėtingoje politinėje situacijoje, Lietuvos Taryba ketino į Lietuvos sostą  karaliumi pakviesti Viurtembergo hercogą Wilhelmą von Urachą. Kai Lietuvos valstybės tarybai buvo perduotas jo sutikimas, Jadvyga tapo šio įvykio liudininke.

Į Vokietiją išvykusi delegacija turėjo gauti būsimojo karaliaus sutikimą ir pateikti jam Lietuvos keliamus reikalavimus. W. von Urachas-Mindaugas II tokį dokumentą pasirašė. Tačiau kaip tą slaptą dokumentą atgabenti į Lietuvą? Lietuvos nepriklausomybės kalviai nusprendė pasitelkti J.Chodakauskaitę, tuo metu buvusią Berlyne ir turėjusią leidimą grįžti į Vilnių. Tai ji pervežė per sieną slaptą istorinį dokumentą su karališkuoju parašu, paslėpusi jį savo aukštaauliuose batuose.

Ryškiausias J.Chodakauskaitės biografijos etapas prasidėjo 1918 m. pabaigoje, kai jai buvo pavesta Šveicarijos sostinėje Berne įsteigti pirmąjį Lietuvos informacijos biurą. Iš čia siunčiamas žinias apie Lietuvą perspausdindavo didžiausios to meto telegramų agentūros. Jadvyga buvo charizmatiška, mokėjo penkias kalbas, todėl greitai užmezgė naudingų ryšių ir tapo pirmąja Lietuvos moterimi diplomate.

Tuo pat metu Jadvyga padėjo Sofijai, kuri, bijodama bolševikų, su vaikais pasitraukė į Vokietiją. Netrukus Jadvyga pasirūpino, kad sesuo atvažiuotų gyventi į Berną.
1919 m. balandžio 4 d. A.Smetona buvo išrinktas pirmuoju Lietuvos prezidentu. Sofija nedalyvavo prisaikdinimo ceremonijoje. Diplomatijos etiketą išmananti Jadvyga supažindindavo ją su politikos naujienomis, mokė, kaip viešumoje privalo elgtis ir rengtis prezidento žmona.

J.Chodakauskaitė dalyvavo ir garsiojoje Paryžiaus taikos konferencijoje. Būdama lanksti diplomatė, ji pelnė prancūzų spaudos simpatijas ir ne kartą sulaukė palaikymo Lietuvai.

1919 m. rudenį Sofija pavadavo seserį Lietuvos spaudos biure. Prezidentienei teko kruopščiau rūpintis savo išvaizda ir drabužiais. Pinigų trūko, todėl jų tekdavo skolintis.
Sofija smarkiai susipyko su Lietuvos generalinio įgaliotinio finansų reikalams užsienio šalyse Martyno Yčo žmona, kai ši paprašytą sumą įteikė prezidentienei jos tarnaitės akivaizdoje. Sofija tai palaikė pažeminimu.

Kortos tarnavo diplomatijai

1919 m. pabaigoje S.Smetonienė su sūnumi Juliumi grįžo į Kauną, o dukra Marytė liko Šveicarijoje baigti gimnaziją.

Nepriklausomybės kovos tęsėsi, todėl prezidento žmona eidavo į Karo ligoninę lankyti sužeistų karių. Su kitomis Lietuvos Vyriausybės narių žmonomis ji atnešdavo ligoniams maisto, vaistų ir žadino kareivių dvasią.

Knygos autorė I.Jakubavičienė mano, kad prezidentienės drąsiai viešumoje išsakoma nuomonė ir kandokos replikos buvo klaidingai vertinamos kaip arogancijos išraiška. Klaidingai jai prikišama ir priklausomybė nuo azartinių žaidimų. Pasak knygos autorės, Sofija suprato, kad lošdama kortomis ji galės labiau suartėti su užsienio diplomatais, kitais asmenimis ir gauti vyrui svarbios informacijos.

S.Smetonienė labai mėgo kiną ir teatrą, domėjosi sportu. Sofija vadinama rankinio pradininke, nes 1931 m. išmetė žaidėjoms kamuolį pirmosiose rankinio varžybose Lietuvoje. 1937 m. ji tapo ir geriausio lietuviško sklandytuvo "Biržietis" krikštamote.

Paršelių pribuvėja

1934 m. Tautininkų partijos komitetas už surinktas lėšas A.Smetonai 60-mečio proga nupirko Užulėnio palivarką. Prezidentui į būsimąją rezidenciją teko investuoti nemažai lėšų. Čia šeima įsikūrė tik 1937 m. vasarą.

Kartą, ankstų pavasario rytą, A.Smetona atvažiavo į dvarą neįspėjęs žmonos ir aptiko ją darbo drabužiais. Paaiškėjo, kad prezidentienė visą naktį praleido tvarte, kur kiaulė atsivedė dvylika paršiukų. Šiame dvare, be šeimos narių, niekada netrūko kitų vasarotojų. Prezidentienė pati sukdavosi virtuvėje, buvo maloni ir išradinga šeimininkė.

Diktavo to laiko madas

"Seseris Sofiją ir Jadvygą galima vaidinti to laiko lyderėmis, – įsitikinusi profesorė V.Jurėnienė. – Jos diktavo ne tik šeimos, drabužių, elgesio, bet ir aktyvaus dalyvavimo visuomeninėje veikloje madas."

Prezidento ir ministro pirmininko žmonų statusas užtikrindavo jų vadovaujamoms labdaros organizacijoms finansinę paramą ir padėjo nuveikti daug prasmingų darbų.

Apie Sofijos įtaką valstybės gyvenime byloja rodos nežymus, bet daug pasakantis faktas iš anuomet itin įtemptų Lietuvos ir Lenkijos santykių istorijos. Viename 1928 m. lenkų žvalgybos informaciniame pranešime, kurį aptiko VDU istorikas Jonas Vaičenonis, pateikiama informacija apie svarbiausius Lietuvos valstybės veikėjus. Du šio pranešimo puslapiai buvo skirti A.Smetonos veiklai, o net du trečdaliai informacijos buvo skirta jo žmonai.

Jadvyga taip pat pasižymėjo ryžtingumu ir išmone. Kai J.Tūbelienei įgriso jos gerbėjo A.Voldemaro priekabiavimai, ji padarė tai, kas nepavyko net prezidentui, – nuvertė A.Voldemarą. Moters sumanumas lėmė, kad 1929 m. rudenį A.Voldemaras buvo pašalintas iš ministro pirmininko posto, o jo vietą užėmė darbštusis Jadvygos vyras.