I. Vėgėlės pareiškimas

„Beveik nebematau galimybių nedalyvauti prezidento rinkimuose“, – balandžio pabaigoje Lrytas televizijai pareiškė teisininkas, buvęs Advokatų tarybos pirmininkas Ignas Vėgėlė. Tai kol kas pirma bent kiek konkretesnė paraiška apie galimą kandidatavimą kitų metų gegužę vyksiančiuose valstybės vadovo rinkimuose.

Pasak I. Vėgėlės, labai rimtai svarstyti apie kandidatavimą jį verčia didžiulis žmonių pasitikėjimas. Jis – trečias tarp realiausių kandidatų į prezidento postą apklausoje, rodo Delfi užsakymu visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ atliktos apklausos. Kovo pabaigoje šiame poste jį norėjo matyti 7,7 proc. rinkėjų. Jį lenkia tik dabartinis šalies vadovas Gitanas Nausėda (20,4 proc.) ir premjerė Ingrida Šimonytė (10,5 proc.).

Tačiau I. Vėgėlei prezidento posto ekspertai nematuoja. Vilniaus politikos analizės instituto asocijuotasis analitikas Matas Baltrukevičius primena, kad jo reitingų pikas buvo pernai spalį, o dabar nebėra toks aukštas. I. Vėgėlę į populiarumo aukštumas iškėlė kritika COVID-19 pandemijos valdymui, o kartu su pandemijos atslūgimu atslūgo ir kritiko populiarumas.

Pozicija: I. Vėgėlės teigimu, labai rimtai svarstyti apie kandidatavimą jį verčia didžiulis žmonių pasitikėjimas. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

M. Baltrukevičiaus nuomone, kažin ar jis būtų ir tas kandidatas, kuriam suveiktų pastaruosius Seimo ir prezidento rinkimus išryškėjęs principas: varžosi valdančiosios daugumos ir opozicijos kandidatai, o laimi trečioji jėga.

Štai Seimo rinkimuose 2016 m. alternatyvos buvo anuomet valdantieji socialdemokratai ir pagrindinė opozicinė jėga – Tėvynės sąjunga-Krikščionys demokratai (TS-LKD). Valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) tuomet buvo politiniai autsaideriai, per rinkimus laikęsi gana centristinės pozicijos, ir tai suveikė – jie laimėjo. 2019-ųjų prezidento rinkimuose Saulius Skvernelis buvo valdančiųjų balsas, I. Šimonytė – opozicijos, o G. Nausėda – trečioji jėga, ir laimėjo jis.

„Prezidento rinkimuose tai gali vėl pasikartoti. Tačiau I. Vėgėlė gerokai skiriasi nuo valstiečių versijos, kokią matėme 2016-aisiais, ar G. Nausėdos 2019-ųjų prezidento rinkimuose: I. Vėgėlė nėra centristinis, turi poliarizuojančią poziciją, o tai nėra labai palankus veiksnys prezidento rinkimuose“, – pabrėžia M. Baltrukevičius.

Žinoma, bus labai svarbu, kas dar pretenduos į vadinamuosius protesto balsus. „Tačiau, vertinant pagal dabartinę situaciją, jis rinkimuose gali pasirodyti neblogai, bet nemanau, kad turi potencialo pasiekti antrą rinkimų turą“, – prognozuoja M. Baltrukevičius ir priduria, kad vis dėlto nenorėtų užbėgti įvykiams už akių, nes daug priklausys nuo kandidato įdirbio, strategijos.

Kandidatams savižudybė pasiskelbti labai anksti, nes tada jiems tenka pereiti ilgesnį laiko tarpą, kai yra narstomi po gabalėlį.

Pasak visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ direktoriaus sociologo dr. Vlado Gaidžio, apklausos nerodo, kad I. Vėgėlė galėtų laimėti. Atvirame klausime, kas geriausiai atstovauja jūsų interesams, jis keturioliktas. „I. Vėgėlė neturi didžiųjų miestų – nei Vilniaus, nei Kauno – palankumo, jo neremia ir elektoratas iki 40-ies. Jis nėra universalus kandidatas, už kurį balsuotų dauguma. Žinoma, labai daug priklausys, kas dar kandidatuos. Jei varžytųsi I. Vėgėlė ir Gabrielius Landsbergis, laimėtų I. Vėgėlė, jei – S. Skvernelis, Vilija Blinkevičūtė, tada ne“, – mano V. Gaidys.

G. Nausėda nenugalimas?

Mažai kas abejoja, kad naujai kadencijai nusiteikęs dabartinis prezidentas G. Nausėda ir pagal visuomenės nuotaikas apklausose šiuo metu jis atrodo sunkokai aplenkiamas. Nors štai paaiškėjo, kad kandidatuodamas pirmą kartą jis nutylėjo faktą, jog buvo komunistų partijos narys, ir per mėnesį „Vilmorus“/ „Lietuvos ryto“ apklausoje pasitikėjimas juo nukrito apie 10 procentinių punktų. Kas žino, koks būtų rinkimų rezultatas, jei tokia žinia būtų paviešinta prieš pat rinkimus.

Esamiems prezidentams antrąkart laimėti postą pavyksta dažnai. Tačiau nereikia toli ieškoti pavyzdžių, kad ši taisyklė – ne be išimčių. Prezidentui Valdui Adamkui 2002 m. rinkimuose apklausos žadėjo pergalę, jis ryškiai pirmavo pirmame ture, bet antrame pralaimėjo Rolandui Paksui, kuris, likus maždaug pusmečiui iki rinkimų, „Vilmorus“ / „Lietuvos ryto“ apklausoje tebuvo penktas su vos 5,9 proc. balsų. Tik po R. Pakso apkaltos 2004-ųjų rinkimuose V. Adamkus susigrąžino postą.

Pasak M. Baltrukevičiaus, prezidento rinkimuose galioja ta pati logika kaip ir merų: jei tikima, kad galima nugalėti einantį šias pareigas, tada yra ir daugiau rimtesnių kandidatų. Juk aišku, kodėl G. Nausėda kandidatavo 2019-aisiais, o ne anksčiau, nors neoficialiai jau daug metų kalbėta, kad gal jis vieną dieną sieks prezidento posto. Dabar irgi yra visuomenės veikėjų, kurie turi ambicijų vieną dieną kandidatuoti į prezidentus, bet dar svarsto galimybes, ar šįsyk būtų geriausias šansas.

M. Baltrukevičiaus vertinimu, situacija dabar kitokia nei 2009 ar 2014 m., kai kandidatavo populiarioji Dalia Grybauskaitė, ir prezidento rinkimai buvo be didelės intrigos. „Nereikia žiūrėti į G. Nausėdą kaip į nenugalimą kandidatą. Žinoma, maža tikimybė, kad jis nesugebėtų patekti į antrą turą“, – prognozuoja analitikas.

Valdančiųjų šansas

Pasak jo, labai svarbus veiksnys – kiek bus vienybės tarp partijų, ar valdančioji koalicija bandys ieškoti bendro kandidato, o tai jau girdima ir iš politikų. Geriausia išeitis būtų surengti atvirus pirminius rinkimus, kur prijaučiantieji visoms valdančiosios koalicijos partijoms galėtų nuspręsti, kas būtų geriausias bendras kandidatas. Konservatoriai taip savo atstovą jau rinko prieš 2019 m. rinkimus.

Analitikas skaičiuoja: dabar „Spinter tyrimų“ apklausoje įtraukti du konservatoriai – Arvydas Anušauskas ir I. Šimonytė, bet akivaizdu, kad partija turės vieną kandidatą. Šiuo metu net supliusavus abiejų jų rėmėjus susidaro kiek per 13 proc. Vertinant dabartinius reitingus ir darant prielaidą, kad G. Nausėdai bus žymiai sunkiau pritraukti dešiniosios pakraipos rinkėjų balsus, bendras koalicijos kandidatas, M. Baltrukevičiaus prognozėmis, galėtų gauti apie ketvirtadalį balsų.

Jo manymu, pagrindiniai pasirinkimai valdantiesiems – I. Šimonytė, A. Anušauskas, gal Viktorija Čmilytė-Nielsen. Ir I. Šimonytės, ir A. Anušausko kandidatavimo atveju antrasis turas realiai pasiekiamas. „Vis dėlto pastarieji savivaldos rinkimai parodė, kad antro turo efektas konservatoriams nepalankus ir nesimato prielaidų, kaip, ypač būnant Vyriausybėje, jie galėtų mažinti savo poliarizuojantį krūvį visuomenei“, – mano analitikas.

Neaišku: pagrindiniai pasirinkimai valdantiesiems – I. Šimonytė, A. Anušauskas, gal V. Čmilytės-Nielsen. (Žygimanto Gedvilos, Pauliaus Peleckio / BNS nuotr.)

Tačiau, kad dabartinė opozicija pradėtų veikti kaip vieningas blokas, jis nelabai mato galimybių. Vadinasi, opozicinės partijos kels savo kandidatus, tačiau klausimas, ar tik tam, kad dalyvautų, ar tikrai stiprius. „Jei socialdemokratai iškels V. Blinkevičiūtę, jos šansai gerai pasirodyti priklauso nuo to, ar ji bus ryškiausia opozicinių partijų iškelta kandidatė. Jei taip, labai atsargiai galima pasvajoti apie antrą turą. Tačiau, jei S. Skvernelis nutaria pasiaukoti dėl partijos gerovės ir atsižadėti ankstesnių pareiškimų, kad nekandidatuos, situacija kitokia, dabartinio opozicinio flango balsai išsisklaidytų“, – prognozuoja M. Baltrukevičius.

Žinoma, neabejoja analitikas, G. Nausėdai antrame ture dešiniųjų kandidatas būtų palankesnis, nes konservatoriai turi poliarizuojantį krūvį – dažniausiai žmonės arba juos mėgsta, arba jų nemėgsta, vidurio beveik nėra, ir bent jau artimiausią dešimtmetį nėra perspektyvos, kaip konservatoriai galėtų tai pakeisti, o ši kadencija valdžioje tikrai prie to neprisideda.

Antrame ture konkuruoti su kairiųjų kandidatu G. Nausėdai būtų sudėtingiau. M. Baltrukevičius primena, kad 2019 m. jis buvo populiariausias socialdemokratų rinkėjų pasirinkimas, tad rinkimuose kitąmet jam bus ypač svarbūs dabartinės opozicijos balsai.

Įtinkantys daugumai

Vis dėlto, primena M. Baltrukevičius, geriausių rezultatų prezidento rinkimuose Lietuvoje dažniausiai pasiekia nepartiniai, mažai arba visai nedalyvavę politinėje veikloje veikėjai. Negalima atmesti fakto, kad ir dabar dar gali atsirasti kažkoks netikėtas pretendentas.

Sociologas V. Gaidys vardija kelis būdingus kandidatų tipažus. Lietuvoje susiformavo tradicija, kad gana sėkmingi kandidatai būna šiek tiek iš šalies: „V. Adamkus – iš Amerikos, ekologas, sutvarkęs JAV Didžiuosius ežerus, nepriklausantis partijai. D. Grybauskaitė dirbo Briuselyje, buvo Europos Komisijos narė, iš šalies burnodavo, kad Lietuvoje kas ne taip ką daro, griežta. G. Nausėda – nors ne fizinės distancijos prasme, bet taip pat šiek tiek iš šalies, nepartinis, tikęs visiems.“

Sociologo manymu, kandidatais galėtų būti ir žurnalistai – jie gerai matomi, jų liežuvis gerai pakabintas, ir visuomenininkai, universitetų rektoriai, verslininkai, kurie dažnai viešai kalba, kad ir Ilja Laursas, be to, kariškiai anksti išeina į atsargą ir gal jiems yra noro pasireikšti. Pavyzdžiui, „Vilmorus“ apklausose į atvirą klausimą, kas geriausiai atstovauja jūsų interesams, be politikų, aukščiausioje – aštuntoje – pozicijoje visuomenininkas žurnalistas Andrius Tapinas su 2,2 proc. rėmėjų. Tačiau, anot V. Gaidžio, reikia, kad už jų stovėtų ir matoma komanda.

Kandidatu į prezidentus gali būti ir žmogus, įtinkantis politinei daugumai, kaip V. Adamkus ar kurį laiką buvo G. Nausėda. „Kas ta dauguma šiuo metu? Ne Vilnius. Savivaldybių tarybų rinkimuose laimėjo socialdemokratai, kurie yra ne Vilniaus partija, nemažai balsų gavo taip pat labiau provincijos partijos LVŽS, Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“. Pagal apklaustų respondentų pasirinkimus vadinamųjų regionų partijų elektoratas sudaro apie du trečdalius, o TS-LKD, Liberalų sąjūdžio, Laisvės partijos – apie trečdalį“, – aiškina V. Gaidys.

G. Nausėdai antrame ture dešiniųjų kandidatas būtų palankesnis, nes konservatoriai turi poliarizuojantį krūvį – dažniausiai žmonės arba juos mėgsta, arba jų nemėgsta, vidurio beveik nėra.

Pasak jo, pavyzdžiui, V. Blinkevičiūtė gali būti politinės daugumos kandidatė – atvirame klausime beveik visi elektoratai ją vertina palankiai, ji antra atsakant į klausimą, kas geriausiai atstovauja jūsų interesams. Tiesa, konservatorių, liberalų, „laisviečių“ elektoratas labiau prognozuojamas – jie pilietiški, ateina į rinkimus, ko negalima pasakyti apie socialdemokratų rėmėjus, todėl būna, kad jų rezultatas rinkimuose būna prastesnis nei apklausose.

Sociologas primena, kad partinis dalyvavimas prezidento rinkimuose – nebūtinai tikintis laimėti, dažnai tik parodyti save, savo idėjas. Štai LVŽS kandidatas gal nelaimėtų, bet pasidemonstruoti gali – Ramūno Karbauskio reitingas, nors su minusu, bet kyla ir yra geriausias nuo 2017 m., respondentai jį mato penktą tarp geriausiai atstovaujančių jų interesams. Arba Laisvės partija: ji, V. Gaidžio prognozėmis, niekada nelaimės prezidento rinkimų, bet jos kandidatas gali skleisti partijos idėjas apie partnerystę, lengvųjų narkotikų legalizavimą.

Pastebėjimas: „I. Vėgėlė nėra universalus kandidatas, už kurį balsuotų dauguma. Žinoma, labai daug priklausys, kas dar kandidatuos“, – svarsto V. Gaidys.

Žinia – rudenį

Koks bus pasirinkimų meniu, kol kas neaišku. Praėjusiuose rinkimuose pirmasis dar 2017 m. spalį, vadinasi, iki finišo likus dar daugiau nei pusantrų metų, startavo tuometis europarlamentaras Valentinas Mazuronis. Pirmas pradėjo, bet rinkimuose liko paskutinis. G. Nausėda paskelbė dalyvausiantis 2019 m. prezidento rinkimuose 2018-ųjų rugsėjį, nors ir anksčiau tai buvo gana akivaizdu.

„Kandidatams būtų savižudybė pasiskelbti labai anksti, nes tada jiems tenka pereiti ilgesnį laiko tarpą, kai yra narstomi po gabalėlį. Vis dėlto, norint spėti pasirengti rinkimų kampanijai, bent jau apsispręsti kandidatuoti, reikėtų jau artimiausiu metu, komandą pradėti telkti per keletą artimiausių mėnesių, o viešai pranešti rudenį“, – mano M. Baltrukevičius.

Tiesa, pasak jo, atvejai gali būti labai individualūs. Pavyzdžiui, jei asmuo užsiima visuomenine veikla, kurioje turi artimų bendražygių ratą, jais gali pasitikėti ir yra ramus, kad kandidatavimo rinkimuose atveju jie palaikys, tuomet strateginiais sumetimais galima ir lūkuriuoti.

Šiuo atžvilgiu gerokai paprastesnis ir kandidatavimas su partija, nes yra aiškūs organizaciniai ištekliai ir apibrėžtos procedūros, kaip partija kelia kandidatą į prezidentus. Jeigu kandidatas nemato naudos iš ankstyvesnio paskelbimo apie kandidatavimą, gali laukti ir iki pat termino pabaigos.

„Ketinantys kandidatuoti bent jau rugsėjį turėtų tai paskelbti, vėliau būtų juokinga: labą dieną, ir aš noriu“, – mano V. Gaidys. Jis priduria, kad, kai pretendentai paskelbs apie kandidatavimą, tada paaiškės, kokie kieno šansai. Štai 2018-ųjų liepą apklausoje, kas geriausiai atstovauja jūsų interesams, tarp respondentų nurodytų pavardžių G. Nausėda buvo vienuoliktas su 2 proc. rėmėjų, ir tikrai dar negalėjai įtarti, kad jis – būsimas prezidentas. Tų metų rugsėjį (tiesa, apklausos formuluotė buvo kita – kas iš dabartinių visuomenės veikėjų būtų geriausias pretendentas į prezidento postą) jis pelnė jau 22 proc.

Kokio reikia dabar

Norint būti išrinktam prezidentu populiarumo kurioje nors srityje neužtenka. Štai V. Blinkevičiūtė tuo metu buvo labai populiari socialinės apsaugos ir darbo ministrė, tačiau 2004-ųjų prezidento rinkimuose liko ketvirta iš penkių.

Neužtenka ir ilgą laiką nepasitraukti iš TV ekranų: tuometis Pramonininkų konfederacijos vadovas Robertas Dargis praėjusiuose rinkimuose neslėpė ambicijų siekti prezidento posto, aktyviai dalyvavo įvairiose diskusijose, nemažai laiko aktyviai važinėjo po Lietuvą, susitikinėjo su žmonėmis. Tačiau „Spinter tyrimams“ 2018 m. vasarį  vos 0,1 proc. respondentų sakė, kad jį mato kaip prezidentą. Tad verslininkas nutarė nekandidatuoti.

Dar sakoma, kad kiekvienam laikui – savas prezidentas. Atsikūrusiai Lietuvai bandant įsitvirtinti pasaulyje reikėjo vakarietiškų vertybių nešėjo V. Adamkaus, krizės metu – ekonomistės D. Grybauskaitės, susiskaldžiusioje visuomenėje – vienytojo G. Nausėdos. Kokio reikia dabar?

M. Baltrukevičius neatmeta, kad šįsyk žmonių pasirinkimą gali lemti ir karo Ukrainoje eiga, šie prezidento rinkimai bus ir apie saugumo, gynybos klausimus. Prezidentas G. Nausėda, kaip vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas, šiuo aspektu visuomenėje turi svorį. Iš šios perspektyvos prašytųsi ir krašto apsaugos ministro A. Anušausko kandidatūra.

Konkurencija: pasak M. Baltrukevičiaus, situacija dabar kitokia nei 2009 ar 2014 m., kai kandidatavo D. Grybauskaitė, ir prezidento rinkimai buvo be didelės intrigos. Nereikia žiūrėti į G. Nausėdą kaip į nenugalimą kandidatą. (A. Sartanavičiaus nuotr.)

Vis dėlto koks tas, rinkėjų akimis, prezidento standartas, sunku pasakyti. Po praėjusių rinkimų „Baltijos tyrimai“ bandė išsiaiškinti, kodėl žmonės manė vieną ar kitą asmenį tinkant vadovauti valstybei. Jie išvardijo net 70 priežasčių, dažniausiai minėdami tokias kandidatų savybes kaip sumanumas, patikimumas, ekonomisto patirtis, darbas paprastų žmonių labui, kompetentingumas, ryžtingumas, tačiau dešimt dažniausiai minimų savybių tiko visiems kandidatams.

Vis dėlto prieš renkantis, už ką balsuoti, reikėtų įvertinti ne tai, ar pretendentas aukštas ir gražus, bet ar pajėgs tinkamai atlikti savo pareigas, kurių viena esminių – užsienio politika, ar turi kompetencijos ir patyrimo kitose valstybės vadovui Konstitucijos suteiktose srityse. Galiausiai ar sugebės pasiekti konsensusą esant nesutarimams, bus objektyvus, nekarštakošis, nekerštingas. Ar ir iki kandidatavimo demonstravo socialinį jautrumą, ar reputacija – be didelių dėmių. Pergalė tiesioginiuose rinkimuose įmanoma tik jei asmuo didelei daliai visuomenės žinomas, be to, turi gerą vardą.