"20–25 metus viskas vyko tarsi už širmos. Yra ir šešėlinė ekonomika, ir šešėlinė politika. Paskelbta pažyma objektyviai ir atskleidžia tai", – mano buvęs Valstybės saugumo departamento (VSD) direktorius Mečys Laurinkus.

– Viešinama ir teismui perduotos vadinamosios Eligijaus Masiulio bei "MG Baltic" politinės korupcijos bylos duomenys, ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui pateikta slaptoji pažyma, ir Prezidentės susirašinėjimas su E.Masiuliu. Normalu, kad viskas nuteka?

– Vertinu pozityviai, vis tiek tai yra kažkokia informacija visuomenei, kuri iki šiol mažiau apie buvusius procesus žinojo. Natūralu, visi šie dalykai susiję, susisiekiantys indai. Manau, šie paskelbimai yra sąmoningai susiję. Tai yra informacija, kurią visuomenė nelabai žinojo, nors procesai vyko daug metų.

– Kiek yra daug metų? Jūs pirmąsyk Valstybės saugumo departamentui vadovavote, kai jis tik buvo įkurtas 1990-aisiais. Ar jau ir tada buvo verslo bandymų paveikti politiką?

– Ne, nuo pirmų dienų Valstybės saugumo departamento rūpestis buvo ne ūkinė veikla ir ne tos įtakos ieškojimas. Tuo metu sprendėme kitus saugumo klausimus. Reikėjo rinkti informaciją apie kitas grėsmes, kurios vėliau ir buvo pas mus. Prioritetai buvo kiti. Ir tokių žmonių negalėjo būti pas mus, kurie sugebėtų aprėpti ir ūkinę veiklą, ir žmonių gyvenimą. Tuo metu apskritai kalbos nebuvo apie politikos ir verslo santykius. Net privatizavimas dar nebuvo prasidėjęs.

– O kada tas įtakos darymas prasidėjo?

– Manau, po visų trijų privatizavimo etapų. Tada, kai iškilo žemės nuosavybės atkūrimo klausimai. Tada, kai laisvos ekonomikos sąlygomis susikūrė verslas, kai atsirado privataus verslo asociacijos. Tada pradėjo atsirasti ir interesai.

– Iki šiol verda aistros dėl Seimo priimto vadinamojo žemės perkėlimo įstatymo. Daug paprastų žmonių, turėjusių žemių puikiose vietose, jų neatgavo. Naujaisiais savininkais tapo apsukruoliai. Ar priimant tą įstatymą galėjo kažkas padaryti įtaką politikams, ar taip sugalvojo patys politikai?

– Prisimenu, buvo labai daug diskusijų apie tai. Bet jos buvo viešos, niekas nieko neslėpė. Manau, didžioji visuomenės dalis praktiškai pritarė tam. Nieko slapto nebuvo. Tik gal šis klausimas nebuvo visapusiškai aptartas. Visi žinojo, kad adekvačiai grąžinti žemės neįmanoma. Fiziškai neįmanoma, nes jau buvo visiškai kitos sąlygos nei nacionalizuojant.

Šešėliniai dalykai atsirado ne užvakar, o gerokai seniau. Tik dabar VSD pažymoje tai apibendrinta forma pateikta.

Taip atsitiko visur, kur po socializmo griuvimo buvo grąžinama nuosavybė. Niekas nežinojo, kaip tvarkytis, kaip kompensuoti už tai, kam nebegalima grąžinti nuosavybės. Diskusijos buvo viešos, užtenka pakelti archyvus.

– Bet iki šiol žemės grąžinimas nesibaigęs, atrodo, stengiamasi geriausių vietų išvis neatiduoti. Žmonės supjudyti…

– Taip, negrąžinta. Nes tai ilgas procesas.

– Ar dabartiniame grąžinimo etape nedaromos įtakos, kad nebūtų atiduota žmonėms tai, kas jiems priklauso?

– Visą laiką jos daromos, buvo ir bus. Turto grąžinimas, privatizavimas – patys sudėtingiausi procesai visame pasaulyje. Ne tik Lietuvoje. Ir Latvijoje, ir Estijoje. Ir Lenkijoje, nors ten kiek kitokia sistema buvo, privati nuosavybė žemės ūkyje nebuvo visiškai panaikinta.

Aišku, skirtingi procesai buvo Rytų ir Vidurio Europoje. Bet jie dideli, milžiniški. Ir kas galėjo patarti, kurį modelį geriausiai pasirinkti? Svarbiausia, kad būtų diskusija, kad būtų vieša, žinoma. Ko jau ko, o diskusijų dėl žemės grąžinimo, dėl privatizavimo tais laikais Lietuvoje netrūko. Tačiau, savaime suprantama, daug kas liko ir šešėlyje.

Visi žino, egzistuoja šešėlinė ekonomika. Iki šiol egzistuoja. Oficialiai pripažįstama. Yra ir šešėlinė ekonomika, ir šešėlinė politika. Visais laikais jos abi buvo. Ne visa ekonomika ir ne visa politika yra šešėlinė, bet šešėlio dalis egzistuoja. Paskelbta pažyma objektyviai ir atskleidžia tai.

Šešėliniai dalykai atsirado ne užvakar, o gerokai seniau. Tik dabar VSD pažymoje tai apibendrinta forma pateikta.

– Vadinamoji politinės korupcijos byla, VSD pažyma byloja, kad šešėlinė politika ne tokia jau maža. Praktiškai nebeliko nė vienos švarios politinės partijos. Ir vienos, ir kitos, ir trečios atstovams pateikiami įtarimai, kaltinimai, o kelių politinių organizacijų veikėjai apklausti kaip specialieji liudytojai ir suskaičiuoti nelengva. Kaip vertinate tokią situaciją?

– Reikia vertinti keletą dešimtmečių. 20–25 metus viskas vyko tarsi už širmos. Šiapus širmos buvo viešoji politika – vidaus ir užsienio, matoma, deklaruojama, aptariama. Reali, ne kokia veidmainiška. Ir efektyvi. Bet vyko ir už širmos įvairūs įvykiai, apie kuriuos visuomenė nežinojo. Tik nujautė, nes visuomenė – tokia pati, kaip ir visa valstybė. Tam tikra visuomenės dalis pati dalyvauja šešėlinėje ekonomikoje, šešėliniuose procesuose. Dabar ši širma kiek praskleista, matome, kas realiai vyksta ir ne vienus metus vyko. Bet ar tai reiškia, kad peržengtos raudonos linijos? Ar tai reiškia, kad jau yra teisminiai procesai? Ar tai reiškia, kad yra kažkoks visuotinis pasmerkimas? Ne. Čia yra įvairūs lygiai. Visa tai reikia žinoti ir ateityje išvengti.

– Politikos senbuviai tvirtina, kad gausiai partijai išlaikyti skyrių darbuotojus, vadovybę visoje Lietuvoje būtina per metus turėti visą milijoną eurų. Iš valstybės dotacijų reta kuri gali išlaikyti visą savo struktūrą. Niekam nekyla noro suskaičiuoti, ar jos suduria galą su galu, ar gyvena pagal pajamas. Gal skaidrumo atsirastų vėl grąžinus galimybę politines partijas remti verslui? Visuomenė bent jau žinotų, kiek aukojama oficialiai.

– Taip. Iš ko gyvena Jungtinių Valstijų demokratai, iš ko gyvena respublikonai? Iš ko gyvena Prancūzijos, Vokietijos didžiosios partijos? Iš privačių rėmėjų.

Visi seniai pripažino, kad kito kelio nėra. Ir Lietuvoje tą sistemą reikėjo tobulinti, o visa našta buvo perkelta ant paprastų žmonių pečių – tarnautojų, darbininkų, visų, kad ir kur jie dirbtų. Manau, kad tas draudimas juridiniams asmenims finansuoti partijas paprasčiausiai yra populistinis. Tai noras įtikti visuomenei, nuolat deklaruojant žodžius "švara", "skaidrumas" ir pan. O nuo nebūna skaidriau. Tokioje situacijoje pradedama ieškoti aplinkinių kelių. Ir susidaro ta šešėlinė politika.

– Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui pateiktoje VSD pažymoje nurodoma, kad tyrimas vyko daugiau nei dešimt metų. Normalu tai? Galbūt reikėjo sustabdyti, užkardyti tuos politikams įtaką darančius procesus, jei buvo peržengiami įstatymai…

– Kiek prisimenu iš savo darbo VSD, buvo nuostata į vidinės konkurencijos, į ekonominius procesus nesikišti. Departamentas žiūri tik į išorės grėsmes, kurios gali kilti valstybei. Žinoma, ir per ekonomiką.

Vienu metu, man jau nebedirbant VSD direktoriumi, buvo panaikinta departamento ekonominio saugumo funkcija, buvo susikoncentruota į žvalgybą ir kontržvalgybą. O vidinių ekonominių procesų analizė, kokia čia vyksta konkurencija tarp atskirų firmų, kokie čia koncernai turi ryšių su Vyriausybe, gali veikti per partijas, liko savotiška pilka zona. Nors, kaip dabar paaiškėjo, nevisiškai tokia liko, vis dėlto informacija buvo renkama. Gal su pertrūkiais, gal kaip. Čia jau atskiras klausimas. Aišku, galima domėtis, ar pagrįstai tai buvo daroma, ar nepagrįstai. Galima išsiaiškinti. Tą pagaliau gali padaryti Seimas, kontroliuojanti institucija.

– Visais laikais politikos užkulisiuose buvo kalbama apie įtakos Vyriausybės nariams, parlamentarams darymą. Negi Valstybės saugumo departamentui buvo paslaptis, kad maždaug 2000-aisiais į vieną fazanyną pajūryje buvo kviečiami ir apdorojami ministrai, kiti politikai? Netrukus po to buvo kitas laikotarpis, kai kelių tiesimo įmonės turėjo itin stiprių ryšių su aukščiausiomis šalies institucijomis. Ar buvo tuo metu kokių nors tyrimų (M.Laurinkus tuo metu antrą kartą buvo VSD direktoriumi – autor. past.)?

– Nieko nežinau. Nieko negaliu pakomentuoti.

– Apskritai, kai 1998–2004 m. antrąkart ėjote VSD direktoriaus pareigas, buvo kokių nors tyrimų, pažymų apie verslo įtakos darymą politikai?

– Kaip įstatymu buvo nustatytos VSD funkcijos, praktiškai tą ir darėme. Tai yra žvalgyba, kontržvalgyba, visuomeniniai procesai, kuriems įtaka gali būti daroma iš išorės. Ir įvairios tendencijos, kurios gali būti viduje, sakykime, susijusios su energetika, kitomis svarbiomis sritimis. Strateginiai klausimai, o ne tokie, kurie susiję su konkrečių firmų veikla.

M.Laurinkaus dosjė

66-erių Mečys Laurinkus yra Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio aktyvistas, tarybos narys, Sąjūdžio sekretorius. Pagal išsilavinimą – filologas, dirbęs mokytoju, Lietuvos Mokslų Akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto moksliniu bendradarbiu. VSD vadovavo du kartus – 1990–1991 m. ir 1998–2004 m. Labiausiai pagarsėjo, kai 2003 m. Generalinei prokuratūrai įteikė pažymą, kurioje teigiama, kad prezidentas Rolandas Paksas yra priklausomas nuo tarptautinių nusikaltėlių ir kyla grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui (vėliau šis teiginys buvo atmestas Konstitucinio Teismo, tačiau R.Paksas per apkaltą neteko posto). Šiame tyrime daug dėmesio buvo skirta kelių tiesimo verslo ir politikos ryšiams. 2004–2008 m. M.Laurinkus dirbo Lietuvos ambasadoriumi Ispanijoje, 2008 m. buvo paskirtas ambasadoriumi Gruzijoje, o vos po metų Prezidentės Dalios Grybauskaitės atšauktas. Atšaukimo versija – galbūt susijęs su slapto CŽV kalėjimo atsiradimu Lietuvos teritorijoje, kai antrą kartą vadovavo VSD, tačiau tai neįrodyta.