– Jūs, kaip kontrolės departamentas, gal tiesiai ir neatsakysite, ar palaikote mažo kiekio dekriminalizavimą. Tad paklausiu kiek kitaip – kuris problemos sprendimo būdas būtų efektyvesnis: ar dekriminalizavus, ar vis dėlto tai laikant nusikalstama veika?

– Iš tiesų, jei mes kalbėtume apie dekriminalizavimą kaip tokį formalų procesą, kai baudžiamąją atsakomybę pakeistume administracine už nedidelio kiekio narkotikų turėjimą be tikslo platinti, ir visos tos veikos pereitų į Administracinių nusižengimų kodeksą (ANK), vien tik šiuo veiksmu mes tų problemų neišspręstume. Tą liudija ir kitų šalių geriausi pavyzdžiai. Nagrinėjome Portugalijos pavyzdį. Kai Portugalija sprendė klausimą, ar dekriminalizuoti, ar ne, tai kartu su baudžiamosios atsakomybės pakeitimu administracine, daug investavo tiek į prevencijos sritį, tiek į gydymo prieinamumo užtikrinimą, tiek į žalos mažinimą, tiek į socialinę ir psichologinę reabilitaciją bei į vėlesnę integraciją. Taigi buvo pasiruošta visas kompleksas priemonių. Nors iš kitos pusės, sakykime, ta situacija, kurią mes turime dabar nuo 2017 metų, ta baudžiamoji atsakomybė neveikia kaip prevencijos priemonė. Priminsiu, kad iki 2017-ųjų už nedidelio kiekio narkotikų turėjimą be tikslo platinti buvo taikoma administracinė atsakomybė. Tiesiog padidėjo veikų, susijusių su neteisėtu disponavimu narkotinių medžiagų. Asmenys iki 29 metų amžiaus sudaro beveik 70 proc. tų žmonių, kurie įtariami padarę šias veikas. Iš esmė tai dar kartą yra patvirtinimas visų prevencijų teorijų, kad visos priemonės, kurios nukreiptos į bauginimą, į šoko terapiją, į įvairius gąsdinimus, jos nesuveikia.  Iš tikrųjų nereikia galvoti, kad sugriežtinimai atgrasins žmones nuo kažkokio veiksmo. Tikrai ne. Bet jeigu tai yra kompleksas priemonių, tai tikrai veikia.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– O ar gali tas gąsdinimas atsisukti kita puse – gal net dar labiau paskatinti tą vartojimą. Sakoma, uždraustas vaisius – saldesnis…

– Iš mūsų pusės, tai, ką mes matome, sudėtinga gana situacija. Iš paskutinių pavyzdžių, kai mokyklos kviečia policijos pareigūnus su šuniukais, krato mokinių asmeninius daiktus, o radę kažką, akivaizdžiai triumfuoja…

Baudžiamoji atsakomybė neveikia kaip prevencijos priemonė.

 

– Kokios tendencijos mokyklose, ką jūs pastebite?

– Mūsų mokyklose tendencijos praktiškai niekuo nesiskiria nuo kitų Europos šalių mokyklų. Per paskutinius metus stebimas narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo padidėjimas. Bet tai nėra kažkokie labai dideli skaičiai. Pavyzdžiui, 2019 m. buvo nustatyta, kad apie 19 proc. vaikų ir  paauglių 15– 16 metų amžiaus bent kartą vartojo bet kokią uždraustą narkotinę ar psichotropinę medžiagą. Tuo tarpu Europos vidurkis – 17 proc. O kalbant apie mūsų populiaciją, populiariausia medžiaga (Amerikos čia neatrasime) – kanapės. Jų vartojimas padidėjimo 0,4 proc. Iš esmės tai nėra daug. Tokias pačias tendencijas stebime ir kitose Europos mokyklose. Apskritai kalbant, Lietuvos situacija dvigubai geresnė nei kitų Europos šalių. Jeigu bendroje populiacijoje apie 14 proc. žmonių vartojo kažkokią vieną nelegalią narkotinę ar psichotropinę medžiagą,  tai europinis vidurkis yra 28 proc.

– Ar teisus mūsų prezidentas sakydamas, kad kanapių vartojimas yra opi būtent jaunų žmonių problema?

– Iš esmės, jei mes kalbėtume apie bet kokias prevencijos priemones, apie bet kokį sugriežtinimą arba palengvinimą, visada yra tikslinė grupė. Tai – vaikai ir jaunimas. Ši grupė į visus pokyčius psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo politikoje sureaguoja greičiausiai. Yra kita tikslinė grupė – studentai, nes jiems nėra taikoma jokių prevencinių priemonių kaip kad mokiniams mokyklose. Tačiau turime ir dar vieną padidintos rizikos grupę – naktinių klubų, naktinių pasilinksminimo vietų, įvairių festivalių lankytojus. Jeigu imtume šias grupes, pastebėtume tą narkotikų vartojimą gerokai didesnį. Vėlgi tai yra jauni žmonės.