Buvęs Europos Sąjungos (ES) pasiuntinys Ukrainoje airis Patas Coxas sako, kad Rusijos propaganda sugebėjo įskiepyti melą apie Ukrainą daugelio žmonių galvose.

Po susitikimo su Lietuvos prezidente Dalia Grybauskaite Vilniuje duodamas interviu BNS, buvęs Europos Parlamento vadovas sakė, kad tarp Vakarų ir Rusijos jau prasidėjo naujas Šaltasis karas, o Vakarų sankcijos turbūt nepakeis prezidento Vladimiro Putino elgesio.

- Kaip jūs apibūdintumėte tai, kas šiuo metu vyksta Ukrainoje: pridengta Rusijos invazija, naujos rūšies karas ar revoliucija?

- Nestabilumą lemia ir vidaus, ir išorės veiksniai. Vykstant vadinamajai antiteroristinei operacijai, nė viena jėga nekontroliuoja įvykių eigos. Tose Ukrainos dalyse vyrauja revoliucinė atmosfera. Tai reiškia, kad vykdyti įprastinę rinkimų kampaniją bus nepaprastai sudėtinga, galbūt net neįmanoma.

Uždavus seną lotynišką klausimą Cui bono? - kam naudinga? - akivaizdu, kad tai naudinga ne Kijevui, bet Maskvai.

- Ar įvykius Ukrainoje diriguoja Rusijos ranka?

- Atidžiai perskaičius V.Putino kovo 18 dienos kalbą Šv. Jurgio salėje Kremliuje, neįmanoma atsieti Rusijos rankos nuo to, kas dabar vyksta. Bet kokiam sveikam protui ir logikai prieštarauja teiginiai, esą nevyksta jokių užmaskuotų operacijų, kuriomis siekiama tiesiogiai ar netiesiogiai skatinti revoliucines nuotaikas. Prie to smarkiai prisideda nuolatinė didžiulio melo propaganda, esą Maidane buvo rusofobija ir antisemitizmas. Didžiulis melas įskiepytas daugybės gerų žmonių galvose kaip tiesa.

- Kaip ES galėtų padėti išspręsti krizę?

- ES kol kas ėmėsi laipsniškų sankcijų, ir jos gali stiprėti. Tačiau jeigu stabtelėtume ir paklaustume, ar sankcijų politika pakeis V.Putino elgesį, mano atsakymas būtų neigiamas. Net jei sankcijos galėtų pakenkti Rusijos ekonomikai, V.Putinas tai panaudos mobilizuoti nacionalistišką pasipriešinimą tam, kas pristatoma kaip „fašistiniai Vakarai prieš Rusijos tradicijas“.

Pastarasis laikotarpis atskleidžia, kad V.Putinas su savo šovinizmu ir nostalgija didžiajai Rusijai intelektualiai ir politiškai peržengė Rubikoną, kur sankcijos gali tapti ir garbės ženklu.

- Tačiau nenoras įvesti sankcijų gali būti laikomas noru tiesiog grįžti prie įprastinių santykių su Rusija, kaip įvyko ir po Gruzijos karo.

- Aš nesakau, kad nereikia sankcijų. ES ir JAV galimybės yra gana ribotos, todėl sankcijos turi būti tarp pirmųjų priemonių. Būtina parodyti solidarumą su Ukraina ir valdžia Kijeve, siekti stabilumo per prezidento rinkimus ir priešintis vienašališkai Rusijos agresijai aneksuojant Krymą, ignoruojant Jungtinių Tautų Chartijos, Helsinkio baigiamojo akto ir Europos Tarybos principus. Nedaryti nieko nėra išeitis. Nepaisant to, išlieka klausimas, ar mes galime imtis ko nors efektyvaus, kad pakeistume V.Putino poziciją.

- Kiek stipri yra ukrainiečių tapatybė Rytuose? Ar šalies skilimo pavojus yra realus?

- Gaila, tačiau bėgant laikui mano Ukrainos analizė tampa vis niūresnė.

Iš istorijos žinome, kad šalis turi Rytų ir Vakarų veiksnius. Be abejo, yra rusiškai kalbančių žmonių koncentracija, jie yra rusofilai, žiūri rusiškas televizijas, ir turbūt daug kas iš jų gerai vertina V.Putiną. Be to, Donbase yra senos stalinistinės pramonės struktūros liekanos, anglies kasyklos, plieno apdirbimo įmonės, sunkioji pramonė. Ji labai priklauso nuo prekybos su Rusija.

Tai akivaizdžiai parodė įvykiai pernai rudenį. Rugsėjo 3 dieną prezidentas Viktoras Janukovyčius atėjo į Aukščiausiąją Radą oficialiai pradėti parlamento sesiją. Buvo sugiedotas valstybinis himnas, prezidentas pasakė trumpą kalbą apie asociacijos sutartį su ES modernizuojant ir reformuojant Ukrainą. Kalbą plojimais sutiko tiek Regionų partija, tiek tuometinė opozicija.

Prabėgus septynioms savaitėms, paties prezidento žodžiais, paspaustas pauzės mygtukas. Kodėl jis padarė pertrauką? Todėl, kad Rusija pradėjo didžiulę ekonominę blokadą, kuri paveikė pramonės įmones Rytų ir Pietų Ukrainoje, Regionų partijos atstovus ir patį prezidentą V.Janukovyčių.

Rusijos kėslai buvo aiškūs: Ukraina gali būti nepriklausoma ir suvereni valstybė, bet negali pati pasirinkti savo ateities. Ši žinia nepasikeitė, ir buvo tik sustiprinta aneksuojant Krymą ir grasinant aneksuoti ar destabilizuoti Rytų Ukrainą.

Per propagandą Kijevą ir Vakarus pristatant kaip fašistus, tęsiantis susirėmimams gatvėse, grąžinti vienybę dabar bus dar sunkiau nei prieš kelis mėnesius.

- Rusijos imperinės ambicijos kelia nerimą ir Lietuvai. Ar Baltijos šalys gali būti kitas V.Putino taikinys?

- Nemėgstu šio posakio, bet manau, kad V.Putinas dar turi nebaigtų reikalų Ukrainoje.

Grįžtant prie jo kalbos Kremliuje, joje sakyta, kad žlugus Sovietų Sąjungai rusus padalijo daugybė valstybių sienų. V.Putinas prisistato šovinistiniame mesijaus vaidmenyje, tikindamas turįs teisę ginti šiuos rusus. Rusakalbių, etninės rusų kilmės žmonių yra ir Baltijos šalyse, ir tai yra pagrindas nerimui.

Tačiau Baltijos šalys, kurios dabar yra naujo Šaltojo karo fronto linijoje, iš esmės skiriasi tuo, kad atgavusios nepriklausomybę pasinaudojo galimybe prisijungti prie NATO ir Europos Sąjungos. Jūs esate kai ko didesnio dalis ir nesate vieni. Ukraina yra daug pažeidžiamesnė ir izoliuota nei Baltijos valstybės.

- Ar Šaltasis karas jau vyksta?

- Buvo visuotinai manoma, kad ekspansionizmas ir nacionalistinis šovinizmas teliko Europos istorijos vadovėliuose. Dabar tai yra Rusijos elgesio bruožas. Sankcijų politika ir grasinimas naujomis sankcijomis, abipusė izoliacija yra Šaltojo karo pakartotinio pasireiškimo bruožai.

Dešimtys tūkstančių Rusijos karių prie Ukrainos ir kitų kaimyninių šalių sienų nuolat rengia pratybas, pranešama, kad Rusija testuoja oro erdvės apsaugą, taip pat ir Baltijos šalyse, Karaliaučiuje stiprinamos Rusijos karinės pajėgos, sustabdytas Lietuvos ir Rusijos susitarimas dėl karinių inspekcijų - visus šiuos dalykus sieja panaši logika, jie atskleidžia V.Putino kursą. Dabar Rusijoje tai labai populiaru, V.Putinas pristatomas kaip naujas Rusijos mesijas ar imperatorius, ir turbūt yra populiariausias valstybės vadovas Europoje.

- Kalbėjote apie „nuolatinę didžiulio melo propagandą“. Lietuva į tai reagavo laikinai uždrausdama kelis Rusijos televizijos kanalus, motyvuodama, kad jie skatina neapykantą. Kaip politikas ir buvęs žurnalistas, ar manote, kad tai tinkamas atsakas?

- Kalbant atvirai, apie tai daug nežinau. Karuose tiesa tampa pirmąja auka, ypač propagandos karuose. Siekiant sukurti išorinio priešo jausmą - ir čia kalbu apie V.Putino požiūrį į Vakarus - pirmiausia yra demonizavimas, paskui nužmoginimas ir sudaiktinimas. Tuomet jau turime reikalą su priešu, o ne su kaimynu - vartojama skirtinga kalba.

30 metų trukusioje Šiaurės Airijos terorizmo kampanijoje kalba buvo išnaudojama pateisinant policininkų žudymą, jie vadinti „teisėtais taikiniais“. Policininkai yra vyrai ir moterys, turintys šeimas, priklausantys bendruomenei, esantys teisėsaugos priešakyje. Tai puikios savybės. Tačiau kai žmonės paverčiami „teisėtais taikiniais“, į taikinius yra šaudoma.

Labai gilus klausimas, kaip liberali demokratija turi ginti laisvę. Senas posakis teigia, kad „laisvės kaina yra amžinas budėjimas“. Manau, kad tam tikromis aplinkybėmis liberalioms demokratinėms visuomenėms gali prireikti imtis selektyvios cenzūros apsaugoti pliuralistines vertybes. Filosofiškai tai labai sudėtingas klausimas. Tačiau susidūrus su bjauriu melu ir nežabota propaganda, liberali demokratija turi teisę svarstyti, ar šiomis sąlygomis išskirtiniu atveju galima tam tikra cenzūra.

----------

Airijos pilietis 61 metų P.Coxas 1989-2004 metais buvo Europos Parlamento narys, o 2002-2004 metais - ir jo pirmininkas. Prieš pradėdamas politinę karjerą jis buvo žurnalistas televizijoje.

2012 metų birželio mėnesį P.Coxas ir buvęs Lenkijos prezidentas Aleksanderis Kwasniewski (Aleksandras Kvasnevskis) buvo paskirti Europos Parlamento pasiuntiniais Ukrainoje stebėti bylų prieš opozicijos politikus.

Iki pat Vilniaus viršūnių susitikimo 2013 metų lapkritį jiedu dešimtis kartų lankėsi Kijeve, ragindami V.Janukovyčiaus valdžią paleisti iš kalėjimo buvusią premjerę Juliją Tymošenko ir siekdami asociacijos sutarties pasirašymo.

Tuometinis prezidentas V.Janukovyčius ES Rytų partnerystės viršūnių susitikime Lietuvoje atsisakė pasirašyti sutartį su ES. Tai sukėlė protestų bangą, kuri privertė V.Janukovyčių pabėgti iš Ukrainos į Rusiją.