„Be abejonės, kiekvienam vadovui norėtųsi, kad kiekvienas klausimas būtų sprendžiamas čia ir dabar. Kai kurie klausimai galbūt ir sustoję yra, sudėtingiau juos įgyvendina direktorius, bet kad kažkokių didelių trūkumų būtų, aš nematyčiau. Tačiau aktyvumo iš direktoriaus daugiau norėtųsi, sprendžiant problemas“, – interviu BNS sakė ministrė, komentuodama incidentą, kai penktadienį du Ruklos jaunuoliai užpuolė du paauglius sirus pabėgėlius, grįžtančius iš mokyklos

Sirai paaugliai buvo užpulti, praėjus porai savaičių po to, kai du nepažįstami jaunuoliai užsipuolė dvi pabėgėlių priėmimo centro gyventojas – sirę ir irakietę, kurios vežimėlyje vežėsi mažametį vaiką. A. Pabedinskienė sakė kitą savaitę pati vyksianti į Ruklą aiškintis, kaip ateityje būtų galima išvengti tokių išpuolių. 

– Ministre, ką įmanoma būtų padaryti, kad tokie išpuoliai nepasikartotų?

– Iš tiesų, mes daug ir viešinome, ir kalbėjome apie pabėgėlių integraciją, bet matyt kažkokių priemonių dar trūksta. Todėl kitą savaitę aš vyksiu pati ir į savivaldybę, ir į seniūniją, ir pas bendruomenę, ir pas pabėgėlius į Ruklą ir pasikalbėsiu kartu su Vaiko teisių apsaugos tarnyba, kokiomis priemonėmis mes galėtume išvengti tokių įvykių.

Aišku, realiame gyvenime mes gi puikiai patys suprantame, kad ir pas mus vaikai susimuša, ir mokyklose, ir gatvėje. Aišku, tai yra netoleruotini dalykai ir mūsų visuomenėje, tačiau kai žinome, kad tai yra atvykėliai iš kitų šalių, tuo tas klausimas tampa jautresnis. Na, ir mūsų pareiga yra integraciją užtikrinti.

Aišku, labai norėtųsi, kad ir policijos nuovada, kuri yra Rukloje, atsakingiau pasižiūrėtų į situaciją, – vis dėlto pabėgėlių centre dabar gyvena 180 žmonių – kitų kultūrų, kitų pažiūrų. Vis dėlto reikėtų būti visiems tokiems labiau nusiteikusiems valdyti tą situaciją.

– Kam dėl šių visų užpuolimų tenka atsakomybė?

– Visuomenė nėra pasiruošusi ir mes apskritai įvairiausius pokyčius skirtingai priimame, bet aš manau, kad visos pastangos yra dėtos. Mes tiesiog turime būti atidesni ir akylesni, ir vienareikšmiškai pasakyti, kad viena ar kita institucija kalta, negalima. Turime kartu ieškoti, kaip iš tos problemos kartu išeiti ir išspręsti tuos klausimus.

– O kalbant apie įstaigas, kurios yra pavaldžios jūsų ministerijai, Ruklos pabėgėlių priėmimo centras tinkamai pasiruošė dideliam pabėgėlių skaičių?

– Pabėgėlių centras egzistuoja daugiau nei 10 metų, ir lyginant su kitomis Baltijos šalimis, buvo geriausiai pasiruošęs, kadangi pas mus šie procesai daugiau ar mažiau vyko visada. Bet reikia pripažinti, kad iš tiesų mes buvome sudarę su Vidaus reikalų ministerija planą, kaip ir kokiais srautais atvyks pabėgėliai. Mūsų centras iš tiesų buvo tiems srautams pasiruošęs, bet jeigu planuota, kad kiekvieną ketvirtį atvyks 100–150 žmonių, o tiek staiga atvyksta per vieną mėnesį, toks neplaninis ir chaotiškas šio proceso vyksmas irgi lemia problemų virtinę.

Tiek, kiek turime integracinių priemonių, tiek, kiek iš mūsų ministerijos pusės tų priemonių yra, man atrodo, esame nuveikę darbą. Ir pati bendruomenė, ir pati savivaldybė savo lygmenyje kartu su kitomis institucijomis taip pat turėtų ieškoti kelių šioms problemoms spręsti. Nes viena ar kita ministerija tikrai negalėtų prisiimti visos atsakomybės. Mes drauge turime spręsti šitas problemas.

– O kada jūs paskutinį kartą buvote pabėgėlių priėmimo centre?

– Negalėčiau tiksliai pasakyti, bet, ko gero, buvo praeitų metų ruduo ar šių metų pavasaris.

– Ar anksčiau nematėte pabėgėlių integravimo problemų, spręstinų klausimų, kad ten būtų reikėję važiuoti?

– Ne, iš tiesų papildomai kažkokių problemų nebuvo, visos programos sklandžiai vyko. Šią sritį kuruoja socialinės apsaugos ir darbo viceministras Algirdas Šešelgis, visa informacija dalinamės. Tikrai jokių problemų nebuvo iškilę iki tol, kol nebuvo prasidėjęs tas didesnis srautas.

– Ministre, bet problemų iškyla. Tiems žmonėms yra sunku susirasti geresnį darbą, kai jie persikelia iš Ruklos į savivaldybes. Jie taip pat geriau nepramoksta lietuvių kalbos.

– Tai priklauso ir nuo jų pačių. Pavyzdžiai rodo, kad būna ir darbas suieškotas, ir įdarbintas žmogus, bet jis kažkodėl nenori, padirba kažkurį laiką ir išeina. Dėl lietuvių kalbos mokėjimo, planuojame ir jau yra parengti teisės aktai, kad kalbos mokymas truktų ilgiau. Manau, kad ir nuo pačių tų žmonių, kurie nori integruotis į mūsų visuomenę, daug kas priklauso. Juk negalime mes už juos dirbti ir negalime kalbos mokytis. Jų pačių vidinė motyvacija turi būti.

– Išorinė tikriausiai irgi turėtų būti.

– Be abejonės, bet aš noriu pasakyti, kad mes pabėgėlių priėmimo centre netgi įkurdinome mažą darbo biržą, kad būtų teikiama informacija dėl perkvalifikavimo ir kitų dalykų. Bet problema ta yra, kad iš tiesų daugelis pabėgėlių neturi dokumentų ar netgi išsilavinimo. Kalba nėra tik apie tai, kad mes negalime jiems parūpinti darbo, (...) vidinė motyvacija pačių žmonių taip pat turėtų būti, ir mes negalime visų problemų išspręsti už juos.

– Ministre, kaip jūs manote, ar pabėgėlių integracijos programa Lietuvoje sėkmingai vykdoma?

– Sunku pasakyti. Tik dabar mes matome tuos didžiuosius srautus ir tą kiekį atvykusių žmonių. Manau, kad ta integracijos programa nebuvo 100 procentų tobula, tačiau bendradarbiavimas tiek su „Caritu“, tiek su Raudonuoju Kryžiumi, tiek su savivaldybėmis, su sveikatos sistema ir švietimu buvo pakankamai išplėtotas. Tačiau dar kartą noriu akcentuoti, kad vidinė motyvacija žmogaus turi būti ir jis taip pat turėtų dėti pastangas.

Bet, aišku, integracijos norėtųsi daugiau. Galbūt norėtųsi daugiau edukacinių priemonių, kad darbuotojai ne taip formalizuotai žiūrėtų į klausimų sprendimą. Tobulėti visada yra kur.

– O Ruklos pabėgėlių priėmimo centro direktoriaus Roberto Mikulėno darbu esate patenkinta?

– Sunku būtų įvertinti taip tiesiogiai ir iš karto. Norėtųsi, kad kiekvienas klausimas būtų sprendžiamas čia ir dabar. Kai kurie klausimai galbūt ir sustoję yra, sudėtingiau juos įgyvendina direktorius, bet kad kažkokių didelių trūkumų būtų, nematau. Tačiau aktyvumo iš direktoriaus daugiau norėtųsi sprendžiant problemas.

Pabėgėlių priėmimo centre šiuo metu gyvena 180 pabėgėlių. Daugiau nei 130 iš jų į Lietuvą yra perkelti pagal Europos Sąjungos (ES) perkėlimo programą, tai daugiausiai sirai ir irakiečiai.